Policijos departamento generalinis prokuroras Vytautas Grigaravičius neseniai pabrėžė, kad naujoji sunkių rezonansinių nusikaltimų, įvykdytų prieš kelerius ar keliolika metų, tačiau iki šiol neatskleistų, tyrimo taktika, kai specialiai sudarytos kvalifikuotų tyrėjų grupės vėl sugrįžta prie "tamsių" bylų ir pažvelgia į anuomet surinktus faktus nauju kampu, duoda gerų rezultatų. Vienas iš tokio tyrimo pavyzdžių greičiausiai taps ir pagaliau iš mirties taško pajudėjusi prieš dešimt metų pagrobto klaipėdiečio verslininko Kęstučio Mančo nužudymo byla. Nors ikiteisminį tyrimą vėl atliekantys pareigūnai visokeriopai vengia bet kokių komentarų ir teigia, kad galutiniai rezultatai paaiškės tik po poros mėnesių, tačiau jau sulaikytas vienas iš pagrindinių šio nusikaltimo įtariamųjų - kitas uostamiesčio verslininkas Antanas Neverauskas (42 m.), pravarde Šaltiena. Įtariama, jo būtent jis drauge su samdomu žudiku Alvydu Juodriu 1994 metų gruodžio 9 dieną pagrobė ir nužudė tuometinės UAB "Prizmė" direktorių K. Mančą.
Nusišovė apsuptas policijos
Deja, paties Alvydo Juodrio teisėsaugininkams apklausti jau nebepavyks. Nusikaltėlių pasaulyje Beno pravarde žinomam A. Juodriui buvo priskaičiuojama daugiau nei dešimt žmogžudysčių. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais šis profesionalus ir itin aukštos kvalifikacijos "kileris" buvo globojamas Klaipėdos nusikalstamo pasaulio lyderio Sigito Gaidjurgio, tačiau vykdė ne tik jo užsakymus. 3 metus Beno pėdomis sekė ne tik Lietuvos policija, bet ir Rusijos milicija, nes "specas" neatsisakydavo ir užsienio "gastrolių". Pagaliau 1998 metų rudenį A. Juodris "apsišvietė" Klaipėdoje, kur jo žmona nuomojo butą. "Aro" pareigūnams apsupus butą, iš visų pusių užspeistas A. Juodris ilgai atsišaudė ir net sužeidė vieną policininką, Tačiau supratęs, jog vis tiek neištrūks, galiausiai nusišovė. Tuomet sklido kalbos, kad Beną įdavė jo geriausiu draugu besidėjęs Sigitas Gaidjurgis, kuriam į akį buvo kritusi gražuolė Beno žmona. Nors šie gandai oficialiai nebuvo patvirtinti, tačiau netrukus po Alvydo žūties S. Gaidjurgis pradėjo gyventi su jo našle.
UAB "Centas" galėjo viską
Tačiau sugrįžkime į mus dominančius 1994 metus, kai Klaipėdoje klestėjo A. Neverausko vadovaujama, tačiau S. Gaidjurgio įkurta ir kontroliuojama krovos ir pervežimų bendrovė "Centas". Oficialiai ši bendrovė vežiojo krovinius, pardavinėjo bilietus į keltą, tvarkė tranzitinių krovinių dokumentus, tačiau pagrindines pajamas ši firma gaudavo už paslaugas kontrabandininkams. Tuo metu per Klaipėdos uostą keliavo ne tik daugeliui dabartinių šalies turtuolių pirminį kapitalą sukrovę spalvotieji metalai, bet ir degtinė, cigaretės, taip pat narkotikai bei ginklai. Sumokėję "Centui" po 10 000 JAV dolerių už kiekvieną treilerį, siuntėjai galėdavo būti tikri, kad jų krovinis bus praleistas be jokių patikrinimų. Duokles mokančios firmos jokių pretenzijų nereikšdavo, šias sumas iš anksto įtraukdamos į išlaidas, nes pelnas, gautas realizavus "nešvarius" krovinius, būdavo šimteriopai ar net dar daugiau kartų didesnis. Tačiau to buvo maža Klaipėdos uostą kontroliavusiam S. Gaidjurgiui ir jo bičiuliui A. Neverauskui, kurie nevengdavo užsidirbti ir "iš šalies". Vienas iš stambesnių tokių papildomų sėbrų "darbelių" galėjo būti degtinės sąstato dingimas iš Klaipėdos uosto.
Degtinė "išgaravo", siuntėjas - nužudytas
Kaip manoma, kelių milijonų vertės 41 vagono degtinės sąstatą į Klaipėdos uostą buvo atgabenęs žinomas verslininkas Gintaras Pluščiauskas, tuo metu su šeima gyvenęs ir pagrindinius savo verslo reikalus tvarkęs Hamburge. 1994 metų kovo mėnesį Gintaras Pluščiauskas pagaliau paskyrė pasimatymą savo namuose jau kelias dienas su juo susitikti besistengusiems neva verslo reikalais iš Lietuvos atvykusiems vyrams. Žudikai atvažiavo dviese, apie 9 valandą Vakaro, ir šeimininko palydėti į svetainę jį sušaudė, bei greitai išbėgo iš buto. Netrukus kai kuriais savo žuvusio bičiulio verslo reikalais, taip pat ir dingusio sąstato paieškomis ėmė rūpintis Jaunųjų verslininkų asociacijos prezidentas Gintaras Skobas. Šiais metais G. Skobas buvo sulaikytas įtarus jį kitais sunkiais nusikaltimais, tačiau netrukus paleistas už 100 000 litų užstatą. O tuomet buvo manoma, kad jis pabandė realizuoti idėją pagrobti A. Neverauską ir S. Gaidjurgį bei priversti juos atlyginti nuostolius. Tokių planų įgyvendinimą pagreitino nauji ant Antano Neverausko kritę įtarimai.
Durpes lydėjo saugumiečiai
1994 metų rugpjūčio 13 dieną kelyje Vilnius - Klaipėda vienos su G. Pluščiausku susijusios Vokietijos firmos sunkvežimį netoli uostamiesčio sustabdė trys uniformuoti vyriškiai, kurių du vilkėjo kariškomis uniformomis, o vienas - policininko. Nors pagal oficialius dokumentus sunkvežimiu buvo gabenamos paprasčiausios durpės, tačiau jį kažkodėl lydėjo Valstybės saugumo departamento skyriaus viršininkas, turėjęs pulkininko laipsnį, ir Krašto apsaugos ministerijos pareigūnas. Plėšikai tuomet atėmė iš sunkvežimio palydovų ginklus ir tarnybinius pažymėjimus bei nuvežę juos į mišką pririšo prie medžio. Krovinys ir automobilis tuomet dingo be pėdsakų drauge su paslaptimi, kas visgi buvo gabenama po durpėmis. Krovinio savininkai dėl šio įvykio iš karto įtarė A. Neverauską, su kuriuo buvo tariamasi dėl dokumentų sutvarkymo norint išvengti kontrolės uoste. Antanas gerai žinojo ir tai, kada atvažiuos sunkvežimis, ir tai, kas juo bus vežama, bei jau buvo gavęs pirminį užmokestį. Todėl buvo paskubintas "baudžiamosios" grupės desantas į Klaipėdą.
Geriausia grupė Lietuvoje
Pagrobimo operaciją turėjo įvykdyti A. Skobo pažįstamo - tuomečio Seimo pirmininko Česlovo Juršėno asmens sargybinio Lino Kulboko - vadovaujami žmonės. Jam turėjo talkinti prieš pusmetį iš Vadovybės apsaugos departamento atleisti Andrius Česnakavičius bei Darius Brundza ir niekur nedirbantis vilnietis Vitalijus Keidošius. Savo talkininkus L. Kulbokas vėliau juos apklausinėjantiems pareigūnams įvardijo kaip "vienintelę tokio lygio grupę Lietuvoje, atliekančią tik aukščiausio lygio užsakymus". Tačiau "profai" susimovė vos tik atvykę į Klaipėdą - rugpjūčio 26 dieną, apie 22 valandą vakaro, juos sulaikė policija. Oficialus pretekstas patikrinimui buvo neva įtarimas, kad automobilio numeriai yra padirbti, tačiau manoma, kad apie pagrobimą sužinojęs S. Gaidjurgis paprasčiausiai įspėjo sau lojalius pareigūnus. Automobilyje aptiktas mėtyti skirtas dviašmenis durklas, vardinis L. Kulboko pistoletas, kovinė granata, dujinis pistoletas, dvi kaukės, policininko uniforma be skiriamųjų ženklų, portatyvinė nešiojama radijo stotis, priklijuojami ūsai, žandenos, barzdos ir perukai. Aptiktas ir miesto centre išsinuomotas dviejų kambarių butas, kuriame sulaikytieji laikė sudedamas kopėčias, kaukes, kariškių kamufliažines uniformas, kurių viena buvo sutepta krauju, antrankius kuriais surakinami tiktai nykščiai, ir A. Česnakavičiaus vardu išduotą VRM tarnybinį pažymėjimą. Netrukus paaiškėjo, kad kraujas ant maskuojamosios uniformos liko po to, kai prie Vyriausybės garažų Vilniuje sprogo ten padėti sprogmenys, o tuo metu Vyriausybės apsaugoje dirbęs A. Česnakavičius pirmasis prišoko padėti nukentėjusiam kolegai ir išsitepė jo krauju. Pirminės apklausos metu teigę, kad juos į Klaipėdą siuntė Vokietijos firmos "Kristina Weickart" filialo Kaune vadovas, už 10 000 JAV dolerių atlygį įpareigodamas gyvą ir sveiką į Kauną atvežti A. Neverauską, sulaikytieji netrukus savo parodymus pakeitė ir tikino, jog prie jūros atvyko tik pailsėti, o granatą jiems pakišo policininkai. Galiausiai kaltinimai buvo pateikti tik L. Kulbokui už neteisėtą sprogstamųjų medžiagų įsigijimą ir nešiojimą bei A. Česnakavičiui - už neteisėtą nešaunamojo ginklo nešiojimą. Kiti du šturmo grupės nariai po nepilną mėnesį trukusio prevencinio sulaikymo buvo paleisti.
Žmona kategoriškai neigia vyrui mestus įtarimus
Tokiame audringai besiklostančių įvykių fone sunku tikėtis, kad iš visų pusių į kampą spaudžiamas A. Neverauskas būtų griebęsis kokių nors rizikingų pašalinių veiksmų, nesėkmės atveju galinčių dar labiau sukomplikuoti jo padėtį, tad gana logiška pasklidusi versija, jog verslininko Kęstučio Mančo pagrobimas kažkaip susijęs su visu tuo. Tačiau žinant S. Gaidjurgio ir jo aplinkos beribį pasitikėjimą savo galimybėmis ir nebaudžiamumu, to atmesti negalima. Kęstučio Mančo žmona Remigija kategoriškai atmeta insinuacijas, jog per "Prizmę" galėjo būti realizuojama uoste pagrobta degtinė, o už ją su nusikalstamo pasaulio veikėjais nebuvo tinkamai atsiskaityta. Moteris tuo metu dirbo drauge su vyru ir šis nebūtų galėjęs nuo jos nuslėpti tokių operacijų. Juo labiau kad K. Mančas buvo žinomas kaip doras ir tvirtai savo žodžio besilaikantis verslininkas, nesiveliantis į jokias įtartinas machinacijas.
Pagalbos neatsakė
1994 metų gruodžio 9-osios rytą pas K. Mančą į namus atvažiavo A. Neverausko vadovaujamos kompanijos "Centas" darbuotojas Stasys Andriulis. Kęstutis buvo su juo pažįstamas, nes per "Centą" kai kurių tranzitinių krovinių dokumentus tvarkė ir "Prizmė". Šį kartą pagalbos prašė pats S. Andriulis, teigęs, kad dėl jo paties kaltės muitinėje užstrigo kažkoks tranzitinis krovinys, ir prašė K. Mančo tarpininkavimo, kad būtų pratęstas dokumentacijos sutvarkymo terminas. Atsiradus progai nors mažmožiu atsilyginti už anksčiau suteiktas paslaugas, K. Mančas drauge su S. Andriuliu apie 10 valandą pasirodė muitinėje ir ten dingo. Pradžioje tvirtinęs, jog automobilyje verslininko kantriai laukė kelias valandas ir tik šiam nepasirodžius nuvažiavęs, S. Andriulis vėliau pakeitė savo parodymus ir teigė, kad nuvažiavo suvalgyti picos, o vėliau skaitė laikraščius ir galėjo su K. Manču prasilenkti.
Skambutis nenustebino
Apie pirmą valandą dienos "Prizmės" prezidentas paskambino į firmą ir paprašė darbuotojų skubiai surinkti grynaisiais 100 000 JAV dolerių. Skambutis "Prizmės" darbuotojų nenustebino, nes tokių situacijų, kai verslui skubiai prireikdavo didelės pinigų sumos, pasitaikydavo dažnai. Iki 14 valandos firmos vadovas skambino dar septynis kartus ir Patarinėjo, iš ko geriau pasiskolinti pinigų. Tik vėliau verslininko pagrobimo bylą tiriantys pareigūnai atkreipė dėmesį, kad K. Mančas nurodinėjo tokius asmenis, kurie didelės sumos paskolinti negalėjo, tad buvo spėjama, kad jis taip tyčia vilkino laiką arba tikėjosi, kad kolegos supras, jog čia kažkas ne taip. Vis dėlto šefui lojalūs darbuotojai reikiamą sumą surinko nesunkiai, nes K. Mančas buvo žinomas kaip visuomet savo žodį tesintis žmogus.
Apie 18 valandą telefonu buvo nurodyta pinigus atvežti prie Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "Klasco" vartų. Lagaminėlį atvežusiam vairuotojui telefonu paskambinęs K. Mančas pasakė, jog jį mato ir liepė pinigus perduoti prie automobilio artėjančiam žmogui. Vairuotojas dar norėjo kažko paklausti, bet ryšys staiga nutrūko. Daugiau K. Mančas niekam nebeskambino ir jo niekas nebematė. Pinigus paėmę banditai atsikratė ne tik pinigus perdavusio tarpininko, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo padoriau aprengtas "bomžas", bet ir vieno apie pagrobimą žinojusio "Cento" vadybininko. Po kelių dienų Klaipėdos rajone, buvusiame Rusijos kariuomenės poligone prie Karklės gyvenvietės, buvo surastas visiškai nuogo vyriškio lavonas surištomis rankomis ir kojomis. Nelaimėlis nužudytas dviems šūviais tiesiai į širdį. "Prizmės" vairuotojas atpažino, kad tai tarpininko kūnas, tačiau jo asmenybė nebuvo nustatyta. Kitą pavasarį netoli tos vietos buvo surastas dar vienas vyriškio lavonas su smurto žymėmis. Šį kartą nelaimėlis buvo apsirengęs, tačiau taip pat liko neatpažintas.
"Tulpinis" nuo įtarimų išsisuko
Netrukus po K. Mančo dingimo buvo nustatyta, kad tą dieną jis skambino iš mobiliojo telefono, kurį buvo išsinuomojęs tuo metu uostamiestyje viešėjęs vienas iš "tulpinių" "viršūnėlių" Saulius Janonis. Tris mėnesius areštinėje praleidęs "tulpinis" atkakliai tvirtino, jog jokio K. Mančo nepažįsta, ir savo telefoną buvo davęs tik kažkokiam nepažįstama žmogui. Įdomu, jog iš šio telefono, kurį S. Janonis buvo išsinuomojęs iš "Comliet" Klaipėdos skyriaus, daugiau niekas neskambino. Neužregistruotas nė vienas įeinantis ar išeinantis skambutis. Beje, įmonėje "Comliet" buvo prisiminta, jog S. Janonis telefoną bandė išsinuomoti pagal kažkokios firmos dokumentus ir tik primygtinai pareikalavus pateikė savo pasą. Aparatas buvo sugražintas jau kitą dieną po verslininko dingimo. Nepaisant visų šių įtartinų sutapimų, S. Janonis buvo paleistas pritrūkus įrodymų.
Buvo sulaikytas prevencine tvarka
Kuriam laikui po K. Mančo pagrobimo prevencine tvarka buvo sulaikytas ir Antanas Neverauskas, nors Remigija Mančienė teigia, jog nuo pat pradžių žinojo, kad jis susijęs su vyro nužudymu. Tačiau tada įvykį tyrusiems pareigūnams pritrūko įrodymų. Tik dabar aiškėja, kad atvykęs į muitinę K. Mančas buvo pakviestas į automobilį, kur jau sėdėjo A. Juodris ir A. Neverauskas. Nusikaltėliai įrėmė jam į galvą pistoletą, surišo ir nuvežė į vieną apleistą namą Klaipėdos pakraštyje. Ten verslininkui buvo liepta skambinti į bendrovę ir pareikalauti, kad būtų surinkti reikalaujami pinigai. Kai 100 000 JAV dolerių pagaliau pateko į pagrobėjų rankas, jie K. Mančui pasakė, kad visi nesusipratimai tarp jų išspręsti, todėl jį paleis ir patys parveš namo. Susitaikymo vardan vyrai esą išgėrė brendžio, tačiau jau ketinant sėsti į automobilį K. Mančas buvo nušautas, o vėliau užkastas netoliese esančiame miške.
Ryšiai su policijos pareigūnais
"Cento" klestėjimo metais A. Neverauskas krovinių apsaugą užtikrindavo padedamas perkėlą aptarnaujančio Transporto policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovo Alvydo Petrusevičiaus. Nepaisydamas artimos draugystės, A. Petrusevičius kelis kartus už spėjamai kontrabandinį krovinį pareikalavo vis didėjančių duoklių. Krovinių savininkai buvo nepatenkinti vis augančiomis išlaidomis. Kai A. Petrusevičius už kiekvieną treilerį pradėjo reikalauti nemažos nusikaltėlių gaunamos pelno dalies, jis pradžioje buvo sumuštas, o vėliau pavogtas jo automobilis. Galop nuspręsta neįtikusį pareigūną "sudeginti" ir A. Neverauskas už sulaikytą metalų siuntą jam davė 16 000 Vokietijos markių, prieš tai pranešęs policijai. Tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu metalo krovinys, už kurį buvo siūlomas kyšis, paslaptingai dingo. Nepavykus aptikti jo pėdsakų, A. Petrusevičius buvo nuteistas tik už pareigybinių įgaliojimų viršijimą ir jau atliko bausmę. Tuomet buvo kalbama, kad Kaune susirinkę organizuotų nusikalstamų struktūrų lyderiai buvo labai nepatenkinti, jog A. Neverauskas "sudegino" vertingą žmogų, ir kvietė jį pasiaiškinti.
Policijos uniformą per A. Neverauską turėjo nusivilkti ir dar vienas pareigūnas. Kai Ekonominių tyrimų skyriaus darbuotojai atėjo į Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato areštinę apklausti už beveik 300 000 litų mokesčių nuslėpimą sulaikyto "Cento" direktoriaus A. Neverausko, kuriam dėl to buvo iškelta baudžiamoji byla, jie užtiko ten su įtariamuoju draugiškai besišnekučiuojantį uostamiesčio VPK organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių tyrimų skyriaus komisarą Vladą Kuiziną. Tuo metu šis komisaras netyrė mokesčių nuslėpimo bylos, todėl su įtariamuoju neturėjo teisės kalbėtis. Vėliau paaiškėjo, jog V. Kuizinas su A. Neverausku buvo susitikęs ne vieną kartą, o savo kolegas įtikinėjo palikti "Cento" direktorių laisvėje. Įtarus, jog komisaras gali turėti ryšių ir su viena organizuotų nusikaltėlių gauja, jis buvo atleistas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje.
Vėliau A. Neverauskas buvo paleistas už 100 000 litų užstatą, tačiau prasidėjus teismo posėdžiams pasislėpė ir ilgą laiką buvo ieškomas. Pagaliau pavykus "Cento" direktorių sulaikyti, jis buvo suimtas, o 1998 metais A. Neverauskui pagaliau buvo paskelbtas nuosprendis: 200 MGL dydžio bauda, kas tuomet sudarė apie 11 000 litų.
