Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su klimatologu Justu Kažiu.
Lietuvoje šį mėnesį vėl stebėjome rekordines karščio bangas. Karščio rekordų sulaukiame iš esmės kiekvieną vasarą. Kokia bus ateinanti vasara, ar bus dar karštesnė už ankstesnes?
Išties rekordų nemažai. Pats irgi sudalyvavau Estijoje viename iš rekordų balandžio mėnesio, tai pajutau, kas yra karštis, ir vasarą galima tikėtis pasikartojimų karščių. Kaip ir praeitų metų vasara buvo šilta, tikėtina, kad ir ši vasara, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiai turėtų būti šiltesni už vidutinius ir gal net ir karšti. Žadama ir karščio bangų nemažą dalį. Aišku, tai yra dar ne prognozės, bet tam tikros prielaidos, kurias daro ir europinis ilgų ir vidutinių prognozių centras ir JAV tie patys centrai. Vis tik Europa bus šilta, ypač nuo liepos ir rugpjūčio mėnesių.
Jeigu taip kiekvieną vasarą mes sulauksim vis naujų karščio rekordų, tai kas bus po 15-20 metų? Mes Lietuvoje 40 laipsnių karštyje gyvensim?
Čia netgi gal juokingai skambėtų, bet apie tai galim pasakyti netgi tiksliau. Net kokia bus ši vasara yra sudėtingiau pasakyti, negu ko mes galim tikėtis po 20-30 metų. Temperatūra auga ir šiltuojo sezonu labai stipriai tai matysis sausringumo atvejais, karščių bangų atvejais. 40-ties turbūt, sakyčiau, dar gal per anksti prognozuoti, bet visą laiką miniu, kad greičiausiai Lietuvos karščio rekordą, kuris užfiksuotas pakankamai jau seniai, dar 20-to amžiaus antroje pusėje, mes jau tikrai turėtume pasiekti ir netgi pasiekinėti kiekvienais metais. Nes ne šiaip sau 2024-ųjų vasarą buvo karšta, mes dar vis gyvename toj naujoj pakopoj karštesnių orų.
Vis dar daug kas bando paneigti, kad klimatas šyla, sako, čia yra tokie laikini svyravimai – šiandien šyla ir rytoj šąla. Jūs kaip į tai atsakytumėte?
Ne šiaip tai ir vadinasi klimato kaita. Ne tik tai šilimas, turėjom ir balandžio mėnesį visokius orus. Taigi turim 25 ir dar daugiau laipsnių šilumos, kitą dieną ar po poros dienų jau vos neneigiamos temperatūros. Tai turbūt tas ekstremalumo arba įvairovės didėjimas yra viena iš priežasčių, bet vidutiniškai klimatas tikrai šyla ir jokių kitokių tendencijų ateinantiems bent jau 30 metų kol kas nematyti.
Vienareikšmiškai šyla, turbūt vyresnio amžiaus žmonės neatsimena tokių vaikystės vasarų kaip dabar, tokiais karščiais.
Sakyčiau, kad net ir aš pats jau vangiai beatsimenu tokias, nors dar dar lyg ir galėčiau.
O tokia problema dar kartu su didėjančiais karščiais – sausros problema. Štai Vokietijos nacionalinė žiniasklaida jau skambina pavojaus varpais – dėl sausros Vokietijoje kenčia rudosios europinės voverės, paukščiai, jie yra gelbėjami jau masiškai, nes žūva grynai dėl sausros. Mes Lietuvoje taip pat susidursim su šia problema? Kaip užbėgti jai už akių?
Išties jau ir dabar, nors dar iki galo tyrimais nepatvirtinta, bet bent jau kiek aš irgi stebiu, ypač žiemos pabaigą, pavasario pradžią ar net įsibėgėjusį pavasarį, mes turime vis mažiau ir mažiau kritulių ir nepapildome mūsų vandens atsargų tokiais būdais. Tai tos pavasarinės sausros jau dabar Lietuvoje pradeda veikti.
Dar negirdėjau, kad čia mes susiduriam irgi su voverių ar ištisų rūšių žūtimi, bet tendencijos nėra geros. Jeigu tai kartojasi kelis metus iš eilės, požeminio vandens atsargos neatsigauna ir mes turime didesnes problemas, ypač su hidrologinėmis, tai yra vandens sausromis. Šuliniai išdžiūsta, nebeturime kuo papildyti vandens atsargų. Ir iš tikro tai, kas vyksta Vokietijoje, yra tam tikras signalas, kad ir Lietuvoje galime sulaukti panašių sąlygų.
Ypač įdomu, kad žiemą ir pavasarį mes fiksuojame sausras, kas pas mus buvo išvis neįprastas reiškinys.
Ar tos sausros, kaip ir karščiai, yra susijęs su brandaus miško tolesniu nykimu Europoje? Nes mūsų daugelis politikų biurokratų džiaugiasi, sako, kad Lietuvoje miškingumas ne tik nemažėja, bet ir didėja. Bet kai pasižiūrim, kas tai per miškai, tai pasirodo ir kirtimai miškais vadinami, ir jaunuolynai.
Ši problema turbūt gaji visoje Vakarų Europoje ir Europos Sąjungos miškuose, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Tie senieji tikrieji miškai naikinami beatodariškai, o jaunuolynai, jeigu jie ir taps miškais, tam reikia bent jau 30-40 metų. Dėl to jų vadinti pilnaverčiais miškais jokiu būdu negalima. Ar tai prisideda tiesiogiai prie sausrų aktyvėjimo? Turbūt ne, bet yra visada tam tikras ilgalaikis kelias.
Ką tai reiškia? Sunaikinus ekosistemas, ilgai gyvavusias bioįvairoves, nualinamas dirvožemis, kuris iš esmės yra labiau linkęs sugerti šilumą, mažiau išlaikyti vandenį ir panašiai. Ir tai savaime aišku, gali prisidėti prie papildomo karščio poveikio. Sausra gali įvykti ir taip, bet jeigu mes vietoj miško turim plynę, be abejonės ten pasireiškimas jos darosi stipresnis.
Ji ateis pas mus bet kokiu atveju, bet ar mes turėsim stipresnę, ar silpnesnę miškai, pelkės ir kitos gamtinės ekosistemos gali tai padėti sureguliuoti. Dėl to jų naikinimas arba saugojimas yra labai svarbus uždavinys, ypač bioįvaužirovės išsaugojimo kontekste, ne tik tai klimato kaitos kontekste.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
