Lietuviškas žodi, gyvuok!

Į Lietuvą atvykusi iš Nigerijos, o prieš tai gyvenusi Dubajuje, Vokietijoje ir Turkijoje, turinio kūrėja bei nuomonės formuotoja Tolani Enwereji nesitikėjo, kad būtent čia sukurs namus. Vis dėlto šiandien Vilniuje ji ne tik gyvena, bet ir plėtoja savo veiklą socialiniuose tinkluose, vysto verslą bei planuoja ateitį Lietuvoje.

Prieš beveik aštuonerius metus į Lietuvą atvykusi Jing Sun apie šalį žinojo vos keletą faktų – čia mylimas krepšinis, lietuviai yra aukšti, o šalies istorijoje netrūko skaudžių etapų. Šiandien Lietuvą ji vadina savo namais. Į mūsų šalį Jing atvedė meilė. Keliaudama po Turkiją ji susipažino su būsimu savo vyru, kuris pakvietė apsilankyti Lietuvoje. Visai netrukus mergina įstojo į magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete ir persikėlė gyventi į Kauną.

Prieš dvejus metus dėl karo Ukrainoje į Kauną persikėlusi Maria Veriutina šiandien Lietuvą vadina savo namais. Socialinių tinklų vadybininke dirbanti ukrainietė ne tik kuria gyvenimą Lietuvoje, bet ir aktyviai mokosi lietuvių kalbos, o savo patirtimis dalijasi su tūkstančiais sekėjų TikTok platformoje. „Prieš persikeldama čia niekada nebuvau buvusi Lietuvoje.

Nors lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas išlieka vieninteliu privalomu, o lietuvių kalba nuolat įvardijama kaip viena svarbiausių tautinės tapatybės dalių, kasdienybėje jai tenka vis daugiau iššūkių. Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narė Lilija Bručkienė sako pastebinti nerimą keliančias tendencijas: vaikai vis mažiau skaito, sunkiau sukaupia dėmesį ir netgi praranda bazinius rašymo įgūdžius.

Artėjantys nauji mokslo metai Lietuvos švietimo sistemai ir mokytojams žada dar vieną iššūkių kupiną etapą. Augantis technologijų ir dirbtinio intelekto vaidmuo, vadovėlių stoka bei gilėjanti pedagogų trūkumo krizė visuomenei kelia daugybę klausimų: kokia ateitis laukia gimtosios kalbos, kai mokiniai vis dažniau renkasi anglicizmus, kaip atnaujintos programos veikia pasiruošimą egzaminams ir kas prisiims atsakomybę už nuolatinę naštą ant mokytojų pečių? Apie lietuvių kalbos vietą mokykloje, tec...

Lietuvių kalba dažnai vadinama viena sunkiausių pasaulyje, tačiau toks įsitikinimas gali tapti viena didžiausių kliūčių ją išmokti. Taip sako Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė. Jos teigimu, ne tik užsieniečiai, bet ir patys lietuviai neretai nesąmoningai prisideda prie šio mito stiprinimo – vos išgirdę akcentą skuba pereiti prie anglų ar rusų kalbos.

Praėjus pusmečiui nuo reikalavimo paslaugų sektoriuje dirbantiems užsieniečiams klientus aptarnauti lietuviškai, diskusijos dėl valstybinės kalbos svarbos neslūgsta. Nors dalis gyventojų pastebi teigiamus pokyčius, vis dar netrūksta situacijų, kai paslaugų lietuvių kalba gauti nepavyksta.

Pusmetis po naujos tvarkos, kai paslaugų sektoriuje dirbantys užsieniečiai klientus turi aptarnauti lietuviškai. Tačiau gyventojai skundžiasi, kad tvarka vis dar neveikia ir dalis užsieniečių nekalba lietuviškai, nors turėtų. Kaip tai veikia? Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ – pokalbis su Lietuvių kalbos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite.

Prieš penkerius metus italas Mirko De Simone nė nebūtų pagalvojęs, kad vieną dieną Lietuvą vadins savo namais. Neapolyje užaugęs vyras vėliau septynerius metus gyveno Londone, tačiau meilė lietuvei Deimantei jo gyvenimą pasuko visai netikėta kryptimi. Šiandien Kaune gyvenantis italas ne tik kuria šeimą, augina sūnų, bet ir aktyviai mokosi lietuvių kalbos bei drąsiai teigia, kad kiekvienas užsienietis, nusprendęs gyventi Lietuvoje, turėtų stengtis ją išmokti.

Kas dešimtas Vilniaus gyventojas yra užsienietis, tačiau lietuviškai kalba ne visi. Valstybinė kalbos inspekcija fiksuoja išaugusį skundų skaičių ir sako, kad problema slypi kur kas giliau. Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka. Lietuvoje daugėja užsieniečių – tiek dirbančių, tiek čia gyvenančių žmonių.

Lietuvoje daugėjant užsieniečių darbuotojų, vis dažniau kyla diskusijos, kiek jie turėtų mokėti lietuvių kalbą ir kaip turėtų vykti jų integracija. Nors nuo šių metų pradžios aptarnavimo srityje dirbantys užsieniečiai privalo užtikrinti klientų aptarnavimą lietuvių kalba, gyventojų skundų dėl lietuviškai nekalbančių kurjerių ir pavežėjų nemažėja.

Ilgą laiką Japonija lietuviams buvo tolima, egzotiška ir brangi šalis, tačiau paskutiniu metu keliautojų į tekančios saulės šalį skaičius sparčiai auga. Kol tautiečiai traukia į Japoniją, japonas Kotaro Hisada keliauja priešinga kryptimi – į Lietuvą. Šalis jam jau seniai tapo vieta, į kurią norisi grįžti.

Prieš vienuolika metų iš Turkijos į Lietuvą atvykęs verslininkas Bilal Kaya prisipažįsta, kad pirmoji pažintis su mūsų šalimi nebuvo lengva. Atvykęs į Kretingą po gyvenimo milijoniniame Antalijos mieste jis patyrė kultūrinį šoką, o lietuvių kalbą pradėjo mokytis ne auditorijoje ar kursuose, bet turguje, prekiaudamas drabužiais. Šiandien Lietuva jam tapo antraisiais namais.

Į Lietuvą prieš kelerius metus atvykusi japonė Rio Kajihara šiandien čia jaučiasi kaip namuose. Ji moko japonų kalbos, kuria trumpus vaizdo įrašus socialiniuose tinkluose apie lietuvių kalbą bei kasdienį gyvenimą Lietuvoje ir prisipažįsta – būtent kalbos mokymasis padėjo jai geriau suprasti lietuvių kultūrą bei žmones. Lietuvą pasirinko, nes apie ją beveik nieko nežinojo Rio pirmą kartą į Lietuvą atvyko 2019 metais kaip mainų studentė.

Globaliame pasaulyje, kuriame dominuoja didžiosios kalbos, lietuvių kalba gali pasirodyti kaip nišinė ir mažai kam reikalinga. Skaičiuojama, jog pasaulio mastu lietuviškai kalba apie 4 milijonai žmonių. Visgi, tai reikšminga mūsų kultūros dalis, o paskutiniais metais lietuvių kalbą atranda ir vis daugiau užsieniečių.

Kalbos klausimas Lietuvoje dažnai tampa ne tik lingvistine, bet ir emocine tema. Ypač tada, kai pradedama diskutuoti apie tarmes – jų vietą, statusą ir vertę šiandienos kultūroje. Kone žinomiausia ir tvirčiausiai besilaikanti iš tarmių – žemaičių. Aktorė Nijolė Narmontaitė apie žemaičių tarmę gali papasakoti ne vien iš meno, bet ir asmeninės perspektyvos, kadangi pati yra kilusi iš Žemaitijos sostinės – Telšių.

Globalėjant pramogų rinkai, o vartotojui vis dažniau renkantis turinį anglų kalba, lietuviški stalo žaidimai išgyvena savotišką renesansą. Jie ne tik sėkmingai konkuruoja su pasauliniais produktais, bet ir tampa svarbia lietuvių kalbos puoselėjimo ir perdavimo forma. Leidėjai ir žaidimų kūrėjai sutaria: kalba žaidime nėra tik techninis sprendimas, tai – žaidimo patirties esmė.

„Čia yra didelis dalykas saugot savo kalbą, čia mūsų šaknys“,  – įsitikinusi Žemaitijos sostinėje – Telšiuose – gimusi ir užaugusi aktorė Nijolė Narmontaitė.

Ar kada susimąstėte, iš kur kilo lietuvių kalba? Kodėl kai kurie žodžiai panašūs į latvių kalbą, o kiti – visiškai skiriasi? Į šiuos klausimus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) kalbos forume „Iš kur kilusi lietuvių kalba ir kultūra? Ką papasakoti svečiui?“ bandė atsakyti  Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltų kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros docentas daktaras Vytautas Rinkevičius.

Socialiniai tinklai, medijų įvairovė ir spartus informacijos perdavimas keičia ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip kalbame. Viešojoje erdvėje vis svarbiau tampa ne turinio kokybė, bet noras laimėti kovą dėl dėmesio.

Lietuvių kalba visada buvo daugiau nei tik bendravimo priemonė – ji tapo tautos išlikimo simboliu. Ypač sudėtingais istorijos laikotarpiais, kai buvo draudžiama lietuviška spauda, švietimas ir menkinamas tautinis tapatumas, Bažnyčia ir tikėjimas neretai tapo vienintele saugia erdve, kurioje buvo galima išlaikyti lietuvišką žodį. Maldos, giesmės, pamaldumas ir slapta perduodamos maldaknygės padėjo išsaugoti kalbą net tada, kai viešajame gyvenime vyravo svetimos kalbos.

Viešojoje erdvėje kasdien esame įtraukiami į informacinius karus, kuriais siekiama padaryti įtaką mūsų sąmonei. Nors daug diskutuojama apie dezinformaciją, kaip ją atskirti ir jai nepasiduoti, tačiau kalba vis dar išlieka vienu iš pagrindinių ginklų, kuris gali būti naudojamas manipuliuoti visuomene.

Ar lankydamiesi bažnyčioje pagalvojote, kodėl meldžiamės gimtąja kalba? Ar jai turi įtakos kalbininkai ir ką anksčiau vadindavo karūnka, spaviednyčia, lomka? Kaip kito maldos ir kada leista melstis gimtąja kalba: plačiau apie tai – reportaže.

Šių metų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas buvo kitoks nei ankstesni. Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino antrosios dalies vertinimo komisijos pirmininkė Solgita Vaitiekūnienė pabrėžia, kad pokyčiai susiję su atnaujinta programa, o vertinti, ar atnaujintas egzaminas atnešė daugiau teigiamų ar neigiamų pokyčių, dar sudėtinga.  „Lietuvių kalbos egzaminas šiemet vyko pagal atnaujintas programas ir pats egzaminas pasikeitęs.

Ar esate kada nors skaitę tekstą, kuriame sakiniai jums pasirodė tokie sudėtingi, jog siekdami suprasti esmę, skaitėte bent keletą kartų? O dabar įsivaizduokite, kad tokia yra didžioji dalis jūsų aplinkos tekstų – nuo oficialių laiškų iki informacijos apie gydymą ar socialines paslaugas. Būtent tokioje realybėje gyvena žmonės, kuriems įprasta kalba per sudėtinga.

Šiandien vis daugiau kalbama, jog jaunoji karta auga apsupta ekranų, socialinių tinklų srauto ir greito vartojimo turinio, kuris veikia gebėjimą sutelkti dėmesį ilgesniam laikui. Ši aplinka neišvengiamai keičia ne tik kasdienius įpročius, bet ir santykį su kalba bei literatūra. Paskutinių metų tyrimai rodo, kad vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai prastėja.

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinis brandos egzaminas vyksta kas metai, ir, ko gero, yra vienas pačių naujausių rodiklių, kai kalbame apie gimtosios kalbos žinias. Ar jaunoji karta ją moka puikiai, kokias klaidas daro, kokios naujovės abiturientus pasitiko laikant egzaminą ir ar jos pasiteisino – apie visa tai plačiau šiame reportaže.

Televizijos laidų vedėja ir prodiuserė Vaida Poderytė-Bernatavičė kasdien dirba su žodžiu – kalba yra jos darbo įrankis ir kūrybos forma. Pasak jos, taisyklinga lietuvių kalba televizijoje turi ypatingą reikšmę, nes ne tik perteikia informaciją ar emocijas, bet ir formuoja visuomenės įpročius. „Manau, kad taisyklinga kalba labai svarbi visur – tiek televizijos ekrane, tiek kasdieniniame gyvenime, kuriame kamerų nėra. Kalba – vienas didžiausių kiekvienos tautos turtų ir vertybių.

Lietuvių kalbos dėstytoja Poznanėje Jowita Niewulis-Grablunas nuo vaikystės gyveno tarp dviejų kultūrų. Dzūkiškai kalbėjusi šeimoje Punsko krašte, ji šiandien lietuvių kalba stengiasi sudominti ir savo patirtimi dalijasi su studentais Lenkijoje, Poznanės universitete, kur kartu su vyru Petru Grablunu prieš penkerius metus įkūrė lietuvių ir švedų kalbų programą. „Aš esu Lenkijos lietuvė, bet geriau mane vadinti dzūke, nes tai buvo mano pirmoji kalba, kuria pradėjau kalbėti būdama maža.

Lietuviškos partizaninės dainos – tai ypatinga mūsų tautos kultūrinės atminties dalis, atspindinti XX amžiaus vidurio kovas už laisvę. Šios dainos gimė miškuose, bunkeriuose, kitose slaptavietėse, bet kartu jos tapo ir neoficialiu pasipriešinimo himnu, lydėjusiu tūkstančius vyrų ir moterų jų kelyje. Partizaninės dainos nebuvo vien pramoga ar būdas praleisti laiką – jos buvo psichologinė atrama, bendrystės įrodymas, pasipriešinimo simbolis.

Ar pastebite, jog klausydamiesi vienų kalbėtojų net nepajuntate, kaip prabėga valanda, o kiti pradeda kelti nuobodulį vos po kelių minučių? Adresatą galintis pasiekti viešasis kalbėjimas šiandien reikalauja ne vien aiškiai išdėstyto turinio, bet ir daugybės kitų kalbėtojo įgūdžių. Komunikacijos ekspertas, įtaigos konsultacijų bendrovės „Wow.

Viešojo diskurso lingvistikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete baigusi vaikiškų knygų autorė ir sudarytoja Kristina Šerkšnienė šiandien daugiau dėmesio skiria motinystei ir kūrybinėms veikloms. Tačiau vos prieš metus ji parengė mokslinį darbą, kuris kviečia įdėmiau pažvelgti į tai, ką matome kone kasdien – įmonių pavadinimus. Jos tyrimas atskleidžia, kodėl vieni pavadinimai mus sužavi, o pro kitus praeiname jų net nepastebėję.

Ar kada susimąstėte, jog jūsų pavardėje užkoduota ne vien tai, kokiai šeimai priklausote, bet ir jūsų giminės, o kartais ir visos Lietuvos istorija? Gegužės 8 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) organizuotoje konferencijoje „Lietuvių kalba ir tapatybė“ Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vedėja prof. dr.

Ar kada susimąstėte, kad žodžiai, ypač tie, kuriuos girdime dainose, yra itin vertingi: it istorijos kronikos? Lietuvių kalba ir žodžiai patriotinėse ir partizanų dainose – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, suteikiantis galimybę per žodį išsaugoti istoriją ateities kartoms.

2008 metais su šeima į Kiprą persikėlusi nekilnojamojo turto agentūros savininkė Rasa šiandien vadovauja verslui ir aktyviai puoselėja lietuvišką tapatybę – tiek savo šeimoje, tiek lietuvių bendruomenėje. Nors šalyje oficialios kalbos yra graikų ir turkų, o plačiai paplitusi ir anglų kalba, Rasa pabrėžia, kad lietuvių kalba jos šeimoje išliko gyva ir svarbi.

Lietuvė Rasa prieš 15 metų išvyko gyventi į Kiprą. Čia sukūrė šeimą, pradėjo verslą. Regis, turėtų jau būti primiršusi ir gimtąją kalbą, šalyje, kurioje kalbama graikiškai, turkiškai ir angliškai. Bet Rasa - tikras lietuviškų šaknų puoselėjimo pavyzdys: ir pati kuo puikiausiai kalba lietuviškai, ir jau paaugę sūnūs šneka lietuvių kalba. Dar Rasa, būdama lietuvių bendruomenės Kipre nare, organizuoja lietuviška dvasia alsuojančius vakarus.

Nors dirbtinio intelekto (DI) plėtra paskutiniais metais tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalis: nuo medicinos, verslo, pramonės iki kasdienio gyvenimo, lietuvių kalba taip pat pamažu atranda savo vietą skaitmeninių technologijų pasaulyje. Prie to reikšmingai prisideda Lietuvos įmonė „Neurotechnology“, iš Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos gavusi „2024 metų inovacijos“ apdovanojimą už didžiojo kalbos modelio lietuvių kalbai sukūrimą.

„Vienakalbystė išgydoma“ – taip šmaikščiai savo pranešimą pradėjo  Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė doc. dr. Inga Hilbig Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) balandžio 30 d. organizuotame kalbos forume „Dvikalbystė – likimo dovana ar iššūkis?“. Tokį užrašą ji pasakoja pamačiusi tiesiog ant marškinėlių, o vėliau šis teiginys tapo ne tik jos pranešimo pavadinimo dalimi, bet ir tam tikra pozicija diskusijoje apie kalbų vartojimą, dvikalbystę ir mitus, ku...

Atlikėja ir dainų autorė Viltė Ambrazaitytė – viena iš kūrėjų, kurių muzika ne tik skamba, bet ir kalba. V. Ambrazaitytė dainose tą daro su ypatingu dėmesiu lietuvių kalbos skambesiui, ritmui bei prasmei. Nors dalis šiuolaikinių atlikėjų vis dažniau renkasi kurti anglų kalba, Viltės pasirinkimas – kryptingas ir jai savaime suprantamas. „Visada žavėjausi atlikėjais, kuriančiais mūsų gimtąja kalba. Man atrodo labai gražu ir svarbu išlaikyti bei puoselėti tai, ką turime brangaus.

Lietuvių kalba yra viena seniausių gyvų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, o jos žodynas slepia daugybę netikėtų faktų ir istorijų. Kai kurių kasdien vartojamų žodžių kilmė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti savaime suprantama ir aiški, tačiau dalies jų atsiradimą lydi netikėtos ir ne visiems žinomos istorijos.

Kai kalbame apie požiūrį, dažnai sakome, kad jaučiamas itin didelis atotrūkis tarp vyresnės ir jaunos kartos atstovų: bet retai kada susimąstome, kad pirmiausia, dėl ko gimsta skirtumai, tai yra paprasčiausias nesusikalbėjimas. Jaunimas kalba savo, šiuolaikine kalba, įterpiant trumpinius, skolinius ar net naujadarus, vyresnieji – dažniau kalba arba tarmiškai, arba taisyklinga lietuvių kalba.

Punsko miestelis šiaurės Lenkijoje – svarbus lietuvių centras. Skaičiuojama, jog net 75% Punsko gyventojų yra lietuviai, todėl nenuostabu, kad užėjus į parduotuvę pirmiausia pasitiks būtent lietuvių kalba.  Punske veikia svarbūs Lenkijos lietuvių kultūros centrai – pagrindinė mokykla, licėjus, spaustuvė, leidykla, Lietuvių kultūros namai ir įvairios draugijos bei ansambliai.

Lietuvių kalbos redaktoriaus profesija praeities ir dabarties sandūroje: reikalinga it duona, ar likusi „paraštėse“? Kodėl kai kurios įmonės, įstaigos bei organizacijos atsisako kalbos redaktorių paslaugų, o leidyklos jų ieško „užsimušdamos“? Kaip siužeto herojė – kalbos redaktorė Rūta Krasnovaitė –„gydo sergančius“ lietuvių kalbos žodžius ir kodėl ji negali susikalbėti su mokslininkais? Atsakymai – video siužete.

Lenkijoje yra miestelis, kuriame dažniau išgirsi kalbant lietuviškai nei lenkiškai: net užsukus į parduotuvę ir pardavėjos, ir čia apsilankę pirkėjai tarpusavyje kalba... dzūkiškai! Punske sutikti lietuviai juokauja, jei pamatysite čia lenkų tautybės žmogų, tai ko gero, jis čia „atsirado“ per klaidą. Tokios gilios čia lietuvių tautiškumo ir lietuvių kalbos šaknys, kad jokie istorijos vingiai jų nepajėgūs išrauti.

Viešojoje erdvėje nuolat pasirodo diskusijų apie tai, ar lietuviai dainininkai turėtų dainuoti vien lietuviškai, ar realizuoti save anglų kalba, taip didindami šansus, jog sulauks pripažinimo tarptautinėje muzikos arenoje. Ypač aršios diskusijos užverda, kai Lietuva renka „Eurovizijos“ dainų konkursui atstovausiančią dainą: vieni teigia, jog privalome atstovauti šalį su tarptautiška, angliška daina, o kiti palaiko atlikėjų bandymus pavergti Europą lietuvių kalbos žavesiu.

Nors remiantis istoriniais šaltiniais teatras lietuvių kalba pradėtas kurti tik XIX amžiaus pabaigoje, šiandien sunkiai įmanoma įsivaizduoti kitokia kalba kuriamus ir pristatomus šalies valstybinių teatrų spektaklius.  Šiandien pasigirsta nemažai diskusijų, ar teatras ir spektakliuose vartojama kalba turi priartėti prie žiūrovo, ar išlaikyti tam tikrą atstumą ir tęsti švietimo misiją, nepataikauti auditorijai, tad ir kalbėti normine lietuvių kalba.

Lietuvių kalba ir literatūra – neatsiejama mūsų tautos istorijos ir tapatybės dalis. Savaitgalio kelionėms kviečiame aplankyti įvairias Lietuvos vietas, kurios padeda geriau suprasti lietuvių kalbos išskirtinumą ir literatūros raidą per istorinius ir kultūrinius kontekstus.  Šiame sąraše rasite devynias unikalias vietas visoje Lietuvoje ir už jos ribų, kurios ne tik atskleidžia lietuvių kalbos ypatumus, bet ir kviečia pasinerti į literatūrinį šalies pasaulį.

Dainos jau nuo mažų dienų turi įtakos mūsų augančiai kartai: tai tarsi lietuvių kalbos pradžiamokslis, formuojantis santykį su kalba. O mums, suaugusiesiems, praplečiantis akiratį ir leidžiantis keliauti per gyvenimą ne tik linksmai, bet ir prasmingai.

Ko gero, visi sutiksite, jei nepuoselėsime lietuvių kalbos, nežinia, ar netolimoje ateityje vienas kitą suprasime. Jei anksčiau susirūpinimą keldavo elementarios klaidos, dabar gi akis bado ne tik jos: daugybė skolinių, užsienietiškų žodžių, pakeičiančių lietuviškų žodžių atitikmenis ar net keiksmažodžių. Kaip išsaugoti lietuvišką žodį, kalbos autentiškumą? Mūsų rekomendacija: skaityti daugiau literatūros, lankytis kultūriniuose renginiuose: kad ir spektakliuose.