Lietuviškas žodi, gyvuok!

Lietuvių kalba ir literatūra – neatsiejama mūsų tautos istorijos ir tapatybės dalis. Savaitgalio kelionėms kviečiame aplankyti įvairias Lietuvos vietas, kurios padeda geriau suprasti lietuvių kalbos išskirtinumą ir literatūros raidą per istorinius ir kultūrinius kontekstus.  Šiame sąraše rasite devynias unikalias vietas visoje Lietuvoje ir už jos ribų, kurios ne tik atskleidžia lietuvių kalbos ypatumus, bet ir kviečia pasinerti į literatūrinį šalies pasaulį.

Dainos jau nuo mažų dienų turi įtakos mūsų augančiai kartai: tai tarsi lietuvių kalbos pradžiamokslis, formuojantis santykį su kalba. O mums, suaugusiesiems, praplečiantis akiratį ir leidžiantis keliauti per gyvenimą ne tik linksmai, bet ir prasmingai.

Ko gero, visi sutiksite, jei nepuoselėsime lietuvių kalbos, nežinia, ar netolimoje ateityje vienas kitą suprasime. Jei anksčiau susirūpinimą keldavo elementarios klaidos, dabar gi akis bado ne tik jos: daugybė skolinių, užsienietiškų žodžių, pakeičiančių lietuviškų žodžių atitikmenis ar net keiksmažodžių. Kaip išsaugoti lietuvišką žodį, kalbos autentiškumą? Mūsų rekomendacija: skaityti daugiau literatūros, lankytis kultūriniuose renginiuose: kad ir spektakliuose.

Ne paslaptis, kad lietuvių kalba dažnai įvardijama, kaip viena sunkiausių kalbų, kurią galima pasirinkti mokytis. Vis dėlto, yra žmonių, kurie ryžtingai imasi šio iššūkio ir atkakliai mokosi lietuvių kalbos. Viena iš jų – Sidra Tarika (Tariq), prieš ketverius metus į Lietuvą studijuoti atvykusi iš Pakistano.  Jauna moteris dalijasi savo patirtimi bei motyvacijos šaltiniais, kurie kiekvieną dieną ją įkvepia gilintis į lietuvių kalbos paslaptis.

Šį pavasarį Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė, jog lietuvių kalbos prestižo didinimui per ateinančius penkerius metus ketinama skirti 1,3 mln. eurų. Tai numatyta komisijos parengtoje ir patvirtintoje Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programoje 2025–2030 metams.

Apie lietuvių kalbą nuomonę turi bene kiekvienas: vieni siekia ją išlaikyti, kiti jos gėdijasi, manydami, kad nemoka pakankamai gerai, o dar kiti siūlo į kalbą žiūrėti paprasčiau – ne ją saugoti, o leisti jai keistis kartu su visuomenės pokyčiais. Nepaisant skirtingų nuomonių, svarbu nepamiršti unikalių lietuvių kalbos bruožų, kurie ją daro ypatingą. Juk tai viena iš seniausių vis dar vartojamų indoeuropiečių kalbų, išlaikiusi daug senovinių formų, kurias kitos kalbos jau seniai prarado.

Pasaulio lietuvių bendruomenės grubiais skaičiavimais po visą pasaulį gali būti išsibarstę tiek pat lietuvių, kiek šiandien gyvena dabartinėje Lietuvoje – 2,7–3 mln. tautiečių. Didžiausia ir svarbiausia lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų įsikūrusi JAV, čia paskutiniais duomenimis gyvena apie 650 tūkst. lietuvių, kurie atvyko į šią šalį skirtingų bangų metu.

Nors valstybinės institucijos deda pastangas, siekdamos išsaugoti Lietuvoje egzistuojančias tarmes, bet vis globalesnis pasaulis, neaprėpiami komunikacijos kanalai, medijos tarmišką žodį stipriai veikia ir keičia.

Šiandien dažnai pasigirsta nuomonių, jog Lietuvos jaunimo raštingumas mažėja, vaikai ir jaunimas nesidomi grožine literatūra, neskaito knygų. Paskutiniais PISA tyrimo duomenimis Lietuva tarp EBPO šalių pagal penkiolikmečių skaitymo gebėjimų rezultatus užima 32 poziciją ir yra aukštesni už 49 šalis, tad sunerimti lyg ir nėra ko. Kita vertus visuotinai sutariama, jog skaitymas ugdo kūrybiškumą, turtinta žodyną, padeda geriau suprasti kito asmens jausmus ir emocijas.

Lituanistinės mokyklos, išsibarstę po visą pasaulį, dažnai tampa ne tik vieta, kur išeivių vaikai gali mokytis lietuvių kalbos, bet ir stipria bendruomene, atveriančia vaikams pasaulį į lietuvybę. Tai patvirtina ir trijų lituanistinių etnokultūros ir dramos mokyklų „Bitė“ įkūrėja Virginija Stukaitė.  „Čia susikūrusi labai graži ir stipri tėvų bendruomenė, visi vieni kitus pažįsta, vyksta glaudus bendravimas tarp mokytojų ir tėvų, o iš to laimi vaikai.

Lietuvių kalba – viena iš archajiškiausių visame pasaulyje ir archajiškiausia indoeuropiečių kalbų grupėje, kuri gyvuoja jau net 5000 metų ir patenka į seniausių pasaulio kalbų penkioliktuką. Tai labiausiai vartojama Baltų kalba. Reikia tikėtis, kad dar tiek metų  gyvuos, nors pastangų ją suniokioti  buvo ir yra (kaip nebūtų gaila) labai daug.  Dar visai nesenai, kai Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, buvo dedamos didelės pastangos, kad visi pamirštų gimtąją lietuvių kalbą.

Šiandien egzistuoja daug nuomonių apie gimtąją lietuvių kalbą, jos vartojimo taisykles, kalbos institucijų darbą, jo reikalingumą. Kol vieni siekia lietuvių kalbą padaryti liberalesne, spartinti naujažodžių patvirtinimo procesą, kiti deda visas pastangas, kad išvengtume anglicizmų ir viešojoje kalboje visuomenė vartotų vien lietuviškus terminus ir posakius. Tarp diskusijų ir ginčų dažnai pasimeta svarbiausi faktai apie lietuvių kalbą, kuriuos pravartu žinoti kiekvienam.

Žurnalistai, televizijos ar radijo laidų vedėjai yra viešieji kalbėtojai, iš kurių visuomenė tikisi girdėti švarią bendrinę lietuvių kalbą. Vis dėlto viešoji kalba keičiasi, joje stipriai mažėja oficialumo, daugėja įvairovės, o laidų vedėjai siekia su savo auditorija bendrauti suprantama, artima ir priimtina kalba.

Tai, kad mūsų lietuvių kalba yra labai sena, žinom visi. Joks save gerbiantis pasaulio kalbininkas ar indoeuropiečių prokalbės (hipotetinės – spėjamos – kalbos) tyrinėtojas be lietuvių kalbos neišsiverčia ir noriai jos mokosi.