Lietuvių kalbą Poznanės universitete dėstanti Jowita Niewulis-Grablunas: „Meilė kalbai prasidėti negali – ji su mumis tiesiog yra“

„Aš esu Lenkijos lietuvė, bet geriau mane vadinti dzūke, nes tai buvo mano pirmoji kalba, kuria pradėjau kalbėti būdama maža. Mano tėvai gimę Lietuvoje, senelis iš mamos pusės buvo lituanistas, todėl taisyklingą lietuvių kalbą taip pat girdėdavau nuo mažumės. Meilė kalbai prasidėti negali, ji su mumis tiesiog yra. Taip, kaip su tėvais: mes mylime juos, nes tai mūsų tėvai. Lygiai taip pat mes mylime savo kalbą, nes tai mūsų kalba“, – sako dr. J. Niewulis-Grablunas.

Po lietuvių kalbos studijų į „Katarsio“ koncertą 

Jowita Niewulis-Grablunas pasakoja, kad nors vaikystėje svajojo tapti sporto mokytoja, siejo ateitį su krepšininkės karjera, šiuos planus teko pristabdyti dėl prastos regos. Tada J. Niewulis-Grablunas atsigręžė į kitą savo aistrą – literatūrą. „Pradžioje aš visiškai nenorėjau studijuoti lietuvių kalbos – mano meilė buvo krepšinis, beje jį čia, Poznanėje, žaidžiu iki šiol. Kadangi mane domino ir literatūra, ypač poezija, pasirinkau baltistikos studijas. Vėliau įstojau į doktorantūrą, o tuomet mane įdarbino universitete. Taip čia ir pasilikau.“

Kartu su vyru Jowita universitete įkūrė lietuvių ir švedų kalbų programą. Tai unikalus derinys, siūlantis studentams pažinti ne tik šias kalbas, bet ir šalių kultūrą bei istoriją. „Mes galvojome apie jaunimą, siekėme, kad kalbos jiems praverstų. Mokome ne tik kalbos, bet ir to regiono kultūros: veriame sodus, dainuojame, klausomės lietuviškos muzikos. Mano studentams labai patinka grupė „Katarsis“. Jie netgi pirko bilietus ir vyks į grupės koncertą Varšuvoje“, –  pasakoja J. Niewulis-Grablunas.

Pasak Jowitos, natūralu, kad mažų šalių kalbomis domisi ir mažiau žmonių, dažnai jaunimas renkasi populiarias kalbas, kurios padėtų įsilieti į darbo rinką: anglų, ispanų, japonų, kinų. Todėl kuriant programą buvo siekiama, jog studentas galėtų išmokti dvi kalbas vienu metu. Poznanės universitete įkurta ne tik lietuvių ir švedų kalbų programa, bet ir latvių bei suomių. Nors lietuvių kalba ir nėra tipinė kalba, bet keletas jos absolventų įsidarbino būtent dėl turimų lietuvių ar latvių kalbos žinių. „Įprastai į programą mes priimame iki 25 studentų – tai labai mažas skaičius, bet studentai yra išskirtiniai. Kurdami programą galvojome, kad patrauks būtent švedų kalba, kad studentai nesirinks to, kas jiems nežinoma, bet dažnai atsitinka atvirkščiai – jauni žmonės pasirenka būtent tai, kas yra neatrasta, negirdėta“, – šypsosi dėstytoja.

Kalbos iššūkiai – tartis ir kirtis

Dėstytoja pripažįsta, jog mokantis lietuvių kalbos lenkai susiduria su nemažai iššūkių. „Vienas sudėtingiausių dalykų yra tartis. Pavyzdžiui, lenkų kalboje nėra tiek daug minkštųjų priebalsių. Netgi žodžio labas pradžioje ištarti garsą L būna tragedija. Tuomet mokant aš sujungiu anglišką žodį well su labas ir mokau per žodį well-labas“, – pasakoja Jowita.

Be to, studentai susiduria su iššūkiais skiriant ilgąsias ir trumpąsias balses, kirčiuojant, jiems įspūdį daro ir gausios įvardžiuotinės formos arba dalyviai, kurių lenkų kalboje yra tik du, o lietuvių – net trylika. „Kirtis lietuvių kalboje labai svarbus, nes gali keisti žodžių prasmę. Pavyzdžiui, svarbu atskirti žodžius yrà ir ỹra. Todėl studentams visada sakau: „Nesakykite ỹra, nes tik kelnės ỹra“, – su humoru aiškina dėstytoja.

Nepaisant sunkumų, studentus žavi lietuvių kalbos logika ir vaizdingumas, jie stebisi, kaip tvarkingai lietuvių kalboje sudėliota leksika: „Studentams žavu, kad su slidėmis slidinėjama, su pačiūžomis čiuožinėjama, kad turime atskirus žodžius miškui nusakyti, pavyzdžiui, beržynai, eglynai, ąžuolynai, Lenkų kalboje to nėra“, – pasakoja Jowita.

Siekdama sudominti studentus dr. J. Niewulis-Grablunas stengiasi parodyti gražiausius ir netikėčiausius lietuvių kalbos kampus. „Parodau sultingiausius dalykus, kurių kitose kalbose nėra. Visuomet sakau: „Paklausykite, kaip gražiai skamba, pažiūrėkite, kaip sujungus du žodžius, galima pasakyti kažką visiškai naujo“. Studentus sudomina, kad lietuvių kalboje vienu žodžiu galima pasakyti labai daug, jie stebisi, kokia praktiška ir turtinga mūsų kalba“, – teigia dėstytoja. 

Programos studentai lietuvių kalbą ir kultūrą pažįsta ne tik per paskaitas, bet ir praktikų metu Punsko krašte, išvykose į Lietuvą, o tai dažnai paskatina sieti savo veiklas su lietuvių kalba ir ateityje. „Viena mano studentė netgi dalyvavo lietuvių kalbos ir kultūros kursuose Klaipėdoje, o bakalauro darbo metu išvertė Linos Žutautės knygelę vaikams į lenkų kalbą. Manau, ji būtų puiki vertėja!”, – šypsosi Jowita.

Punsko paveldas – širdyje ir darbuose

Gyvendama Poznanėje, Jowita nepamiršta Punsko. Ji su vyru siekia išsaugoti vietos lituanistinį paveldą, ypač kraštotyrininko, etnografinio muziejaus įkūrėjo Juozo Vainos palikimą. „Juozas Vaina ne tik įkūrė etnografinį muziejų, važinėjo po kaimus, rinko ir pirko rakandus, bet ir surašinėjo Punsko krašto folklorą, išleido dvi knygas. Esu be galo dėkinga Juozo Vainos dukrai Marytei Vainaitei-Misiukonienei, iš kurios gavau apie 7 000 kortelių, ant kurių užrašyta Punsko krašto leksika su pavyzdiniais sakiniais. Su vyru nusprendėme, kad nėra, ko laukti, būtina šias korteles išleisti ir parodyti žmonėms, kokį titanišką darbą padarė Juozas Vaina. Kartu tai ir būdas pasidomėti, kaip mes Punsko krašte kalbėjome ankstesniais laikais. Labai svarbu, kad dabartiniai žmonės pamatytų, kaip pasikeitė mūsų kalba, kaip ją reikia saugoti“, – pasakoja Jowita.

Pasak Jowitos, Punsko jaunimas dar kalba dzūkiškai, ir tai jai teikia vilties. „Kai būnu Punske, įtempiu ausis, klausau, ne ką jaunimas kalba, o kaip. Ir jauni žmonės čia kalba dzūkiškai, o tai yra nuostabu. Be galo gera, kai jie pasako, kad tai jų kalba.“

Vis dėlto ji neslepia – globalios tendencijos veikia ir Punską. „Žinoma, kalbančių lietuviškai liks vis mažiau, nes mažėja gimstamumas, tai globali tendencija. Gauti darbą Punske ne taip lengva, todėl jauni žmonės pasilieka arba kituose Lenkijos miestuose, arba Lietuvoje. Jie nesugrįžta, bet tai natūralu.“

Nepaisant to, Lietuva labai prisideda prie švietimo šiame regione – dėmesys skiriamas ne tik lietuviškoms mokykloms Punske ar Seinuose, bet ir Suvalkų miestui, kur 2020 m. atidarytas lietuviškas darželis, 2023 m. duris atvėrė nauja lietuviška mokykla. „Jeigu ne lietuviška mokykla, aš nežinau, kiek žmonių Punske dar bekalbėtų lietuviškai“, – sako dėstytoja.

Jowita pabrėžia, kad nepaisant to, jog Punsko krašte gyvenančių lietuvių kalba tautiečių ausiai gali skambėti kitoniškai, bet čia ir užkoduotas kalbos grožis. „Gyventi kitoje žemėje, kur pagrindinė kalba yra kita, ir nepajusti įtakos, yra neįmanoma. Pavyzdžiui, kai Lenkijoje parduotuvėse atsirado plastikiniai maišeliai, vadinami reklamówka, Lietuvoje apie juos žmonės dar net nebuvo girdėję. Punsko krašto žmonės gyveno Lenkijos apsuptyje, kontakto su Lietuva jie neturėjo, nematė lietuviškos televizijos, negirdėjo radijo, tad kaip kitaip jiems vadinti tą plastikinį maišelį? Todėl ir pavadino reklamufkėmis, mes ir dabar taip sakome. Tai jokiu būdu nėra kalbos niokojimas ar purvinimas, tai natūralus procesas, juk žmonės turi kažkaip susikalbėti tarpusavyje“, – pasakoja J. Niewulis-Grablunas.

Kalba – kaip mėgstama muzikos grupė

Paklausta, kas įkvepia dėstant lietuvių kalbą, Jowita atsako paprastai: „Mane tiesiog domina ši kalba – tai ir yra mano vidinis varikliukas. Man patinka mokytis, mokyti kitus, nuolat tobulėju, kad galėčiau geriau papasakoti savo studentams. Čia yra kaip su mėgstama muzikos grupe – jeigu jums kažkuri grupė patinka, jūs skaitote ir domitės, taip yra ir su kalba.“

Pasak jos, sudominti lietuvių kalba gali net ir paprasčiausias pokalbis traukinyje. „Mes šeimoje kalbame dzūkiškai. Kai keliaujame iš Poznanės į Punską traukiniu, žmonės, išgirdę mus kalbančius tarpusavyje, klausosi, susidomi, kas tai per kalba, ir mes pradedame pasakoti. Tad, sudominti gali net ir tokia smulkmena. Svarbiausia, kad į domėjimąsi kalba žiūrėtume ne vien kaip į rimtas, mokslines paskaitas, o būtume įtraukūs ir atviri“, – pokalbį užbaigia dr. J. Niewulis-Grablunas.