Paskutinių metų tyrimai rodo, kad vaikų ir paauglių skaitymo įpročiai prastėja. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, vis daugiau mokinių skaito tik tiek, kiek būtina pamokoms, o laisvalaikiu knygoms laiko skiria mažiau. 2021 m. tarptautinis PISA tyrimas atskleidė, kad penkiolikmečių skaitymo gebėjimai Lietuvoje yra šiek tiek žemiau Europos Sąjungos vidurkio, o svarbiausia – mažėja motyvacija skaityti savo malonumui. Skaitmeniniai įrenginiai, trumpi vaizdo įrašai ir socialiniai tinklai dažnai užgožia knygą kaip laisvalaikio veiklą.
Dalis mokinių kvestionuoja, kam mokytis gimtosios kalbos
Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ugnė Zaveckaitė sutinka, jog šiuolaikiniam moksleiviui neretai sunku surasti ne tik motyvacijos skaityti, bet ir mokytis pačios lietuvių kalbos. „Kai aš pati mokiausi, nepamenu, kad aš ar klasiokai būtume taip kvestionavę patį faktą, kad mokykloje yra tokia pamoka – lietuvių kalba. Dabar labai dažnai per pamokas girdžiu klausimą: „Kam čia šito mokytis? Mes gi jau ir taip Lietuvoj gyvenam ir šnekam lietuviškai“, – sako ji.
Mokytoja neabsoliutina visų mokinių ir pastebi, jog pamokose sutinka įvairių jaunuolių: nuo tų, kurie lietuvių kalbos nemėgsta, iki tų, kurie ją myli arba pradeda mėgti palaipsniui. Vis dėlto prie dažnai kvestionuojamų lietuvių kalbos pamokų reikalingumo stipriai prisideda ir naujausios technologijos. „Šiomis dienomis sunku mokiniui paaiškinti, kad reikia mokėti taisyklingai rašyti. Nes juk viską už mus – net ir pataisyti klaidas sakinyje – gali dirbtinis intelektas, kurį mokiniai taip mėgsta,“ – dalijasi U. Zaveckaitė.
Ji pripažįsta, jog lietuvių kalba nėra lengva, o daugiausia iššūkių keliančios sritys išlieka gramatika ir rašyba. „Aš ir pati mokykloje labiau mėgau literatūros pamokas: skaitai, analizuoji tekstą, pakalbi, parašai pastraipą ar rašinį. O gramatika – tai taisyklės, sistema. Kartais sunku ją perprasti. Per savo pamokas stengiuosi vaikams parodyti, kad ta sistema yra, tereikia pagauti siūlo galą. O viena geriausių motyvacijų – kai mokytoja pasako, kad pačiai mokykloje ta tema buvo sunki. Taip sukyla azartas aplenkti mokytoją“, – pasakoja mokytoja.
Mokytis ne sterilios, o gyvos ir mylimos kalbos
Viešojoje erdvėje neretai diskutuojama, kad jaunoji karta angliškai kalba geriau nei lietuviškai: šiandien apstu įdomaus turinio anglų kalba, jį lengva rasti. U. Zaveckaitės patirtis rodo, jog anglų kalbos įtaka tikrai didelė ir jaučiama net ir lietuvių kalbos bei literatūros pamokose. „Dauguma mokinių tikrai gerai kalba, skaito ir supranta angliškai. Pasitaiko, kai rašydami ar kalbėdami mokiniai konstruoja sakinius pagal anglų kalbos struktūrą. Mokinių šnekamojoje kalboje slengo pilna. Bet jei per pamoką pasitaiko, kad kuriam nors mokiniui išsprūsta angliškas žodis, tada žaidžiame tokį žaidimą – su visa klase bandome jam rasti kuo daugiau lietuviškų atitikmenų“, – pastebi ji.
Dalis mokinių argumentuoja savo nenorą gilintis į gimtąją kalbą ir tuo, kad ateityje planuoja išvykti mokytis ir gyventi svetur, o ten lietuvių kalba nebus reikalinga. Pedagogė pastebi, jog tokiais atvejais svarbiausia parodyti teigiamą pavyzdį ir būti savimi. „Šis metodas man geriausiai veikia. Parodyti vaikams, kad mylėti savo kalbą tai nereiškia būti apsikarsčius gintaro karoliais ar dėvėti lininius rūbus. Nereikia taisyklingai kirčiuoti kiekvieno žodžio, nereikia net mokėti visų lietuviškų žodžių. Šnekėk kaip moki – juk kalba yra kintantis organizmas. Šnekėk taip, kaip šneka mama ir tėtis, močiutė ir senelis, draugai. Tokią kalbą daug lengviau pamilti. Nenoriu mokyti tos sterilios kalbos. Tegu vaikai mokosi gyvos, gražios kalbos“, – sako ji.
Skaitymo sniego gniūžtės efektas
U. Zaveckaitė pabrėžia, jog procese, kuomet vaikas pamilsta ir noriai mokosi lietuvių kalbos, kone svarbiausias vaidmuo tenka šeimai. Būtent čia moksleivis gali pamilti literatūrą, atrasti skaitymą kaip hobį, bet šis kelias nėra lengvas. Vis dėlto skaitymas moksleivių tarpe nėra populiariausias užsiėmimas.
„Dažniausiai vaikai pameta norą skaityti, o kartais net neatranda jo. Sunku rasti receptą, kuris tiktų visiems. Pastebėjau, kad kartais vaikui tereikia pakišti jam įdomesnę knygą, o tada prasideda sniego gniūžtės efektas“, – sako mokytoja.
Ji pastebi, kad kartais sudominti tiek knyga, tiek pačia lietuvių kalba gali ne vien tradicinės ugdymo priemonės, bet ir šiuolaikiniai kūrėjai: rašytojai, dainininkai. Jie puikiai gali perteikti kalbos patrauklumą. Pasak U. Zaveckaitės, svarbiausia gebėti mokytis ir ieškoti drauge su mokiniu. „Man daugiausiai džiaugsmo ir motyvacijos teikia būtent mokiniai. Smagu su jais kalbėtis, klausytis jų istorijų, diskutuoti, ginčytis, juokauti, žaisti, net pyktis. Tiesiog gera kartu mokytis.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
