Lietuvių kalbos iššūkiai ir grožis: kodėl ji mums tokia svarbi?

Tie, kurie lietuvių kalbos mokosi ne tik mokykloj, bet ir „aukščiau“, apie jos seną kilmę, istoriją, kelius ir klystkelius, vargą, vaikščiojimą „peilio ašmenim“ ir balansavimą „ant išnykimo ribos“, sužino daug daugiau nei moko mokyklose, JĄ, lietuvių kalbą, anksčiau ar vėliau įsimyli – žinoma, kad visam gyvenimui – ir tada ji tampa tik dar savesnė, gražesnė, mielesnė, na, o tai, kas miela, niekada nebūna sunku. 

Mokytis savo kalbos niekada nevėlu

Lituanistas Albertas vis prisimena vieną savo VU filologijos fakulteto profesorių iš tolimo ano amžiaus aštuntojo dešimtmečio; jis mėgdavo sakyt, kad visi lietuviai kalba lietuviškai (su visom klaidom, svetimybėm, žargonu, slengu, kancialiarizmais ir kitokiom šiukšlytėm), ir nereikėtų jų buitinės kalbos taisyt; visai kas kita, jei norime, kad žmogus kalbėtų taisyklinga bendrine lietuvių kalba. Yra daug veiklos sričių, kur taisyklinga kalba būtina, tiesiog privaloma. Žurnalistai – pirmiausia, televizijos ir radijo žinių, laidų vedėjai – turėtų labiau rūpintis savo kalba; nesakau, kad jų kalba bloga, bet klaidų pasitaiko, – kita vertus, aš, seno kirpimo filologas, jau, matyt, sugadintas žmogus, nes tų klaidų ieškau kone kiekvienam viešam kalbėjime, nors ir pats jų – nesimaivysiu – darau, o buity dar ir pasikeikiu; ir, kaip numanot, ne tik lietuviškai. Manęs už tai niekas nemuša, nebaudžia, o va, žurnalistai turi ant savo galvos visą būrį kalbą kontroliuojančių komisijų, inspekcijų, pavienių komentatorių. Nesakau, kad tai blogai, – kalbą reikia saugot, tai – pats didžiausias mūsų turtas; netikėkit tais, kurie sako, kad ją saugodami kartais net persistengiam; o jeigu ir taip, tai geriau TAIP, negu niekaip.

Visai kas kita, kai TV ar radijo laidose, pasirodo kokie nors kviestiniai svečiai: specialistai, įmonių vadovai, valdininkai ar politikai. Ypač norėčiau išskirt iš tų įvairiausių gausių svečių politikus. Ir anksčiau politikai būdavo dažni TV ir radijo laidų svečiai, bet... vis tie patys ir tie patys, kurie moka, nebijo, gali ir turi ką pasakyti žiūrovui ir klausytojui. Aišku, kartais išlenda koks nors Pilypas iš kanapių ir... senajam Seimui iki kadencijos pabaigos likus mėnesiukui, žiūrovas/klausytojas nustebęs sužino, kad, pasirodo, tas Pilypukas – irgi Seimo narys, kone ketverius metus mus tiesiog už rankos vedęs gerovės valstybės link. Po jo kalbėjimo – tikriau veblenimo – žmogus imi ir supranti, kodėl nematei ir negirdėjai jo visą kadenciją, – gi jis valstybine kalba žongliruoja visai kaip koks, atsiprašant, Zanzibaro lietuvis. 

Apie šaukštą deguto

Dabar, kadangi rinkimai čia pat ir rinkiminė kampanija jau visu greičiu lekia nuo kalno, kandidatuojančių į Seimą politikų pilnos visos televizijos ir visi radijai, o jau naujų veidų ir pavardžių – žiūrėsi neatsižiūrėsi, skaitysi neatsiskaitysi, bet... mane domina ne jie, net ne jų kalbos, o kaip jie kalba (apie popierinę žiniasklaidą neužsiminsiu, – ten laikraščių redaktoriai politikų kalbas kalbeles sutvarko ir papuošia taip, kad skaitytojas nemirtų iš juoko ar nesprogtų iš pykčio). O kalba jie, kandidatai, dėsto savo planus, vizijas ir darbus, kuriuos nudirbs, jei tik bus išrinkti, labai jau pasimiksėdami, lyg lietuvių kalba jiems būtų... kokia svetima. Ne, jie nesikeikia, jie net labai mandagūs, net saldūs, bet jų kalba skurdi, tokia... išsigandusi. Žinoma, yra ir puikių kalbėtojų, bet... atsimenat, patarliukę apie deguto šaukštą? Pasiklausęs tų deguto šaukštų pirisiminiau, kaip kažkada prezidentūra buvo sumaniusi ministrams anglų kalbos egzaminą, – neprisimenu, kuo visa tai baigėsi, bet pamaniau, kad visiems kandidatuojantiems į Seimą visai nepakenktų išlaikyt lietuvių (bendrinės) kalbos egzaminą; ar bent jau per kokį testą juos perleist; beje, ir į savivaldybių tarybas kandidatuojantiems toks testukas praverstų; ir – apskritai – visiems, dirbantiems valstybės tarnyboje. Baltos kumelės sapnas... gi TAM reikėtų įstatymo, o įstatymus priima Seimas; taigi atspėkim iš vieno karto, ar tokiam įstatymui pritartų nemokšos? Vargu, ir nors jie paprastai būna išsibarstę po įvairias partijas ir frakcijas, bet dėl tokio švento dalyko, – kad tik galėtų slibizavot kaip lig šiol slibizavojo, – kaip mat susivienytų.

Vietoj pabaigos

Gaila, kad šitaip nėra ir, matyt, nebus, bet... renkant valdžią reikia – tiesiog būtina! – atsižvelgt ne tik į kandidato partinę priklausomybę, nuopelnus, pažadus, bet ir į jo kalbėseną, nes taisyklinga, graži kalba – tai pagarba ir pačiai mūsų kalbai, ir besiklausantiesiems, ir valstybei. 

Straipsnio autorius: A.Zapsė