Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) kviečia į neeilinį koncertą Vilniaus kongresų rūmuose. Balandžio 25 d., sekmadienį, 19 val. įvyks simfoninės muzikos koncertas „Ąžuoliukui 50”.
Skambės Johanneso Brahmso (1833–1897) kantata „Rinaldas“ tenorui, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui, op. 50 ( Johanno Wolfgango von Goethe’s ž.) ir Edwardo Elgaro (1857–1934) odė „Muzikos kūrėjai“ („The Music Makers“) mecosopranui, chorui ir orkestrui, op. 69 (Arthuro O’Shaughnessy ž.). Gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dainuos berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, solistai Ieva Prudnikovaitė ir Algirdas Janutas. Diriguos „Ąžuoliuko“ meno vadovas Vytautas Miškinis.
„Ąžuoliukas“ – dainuojame penkiasdešimt metų
Dr. Rima Povilionienė
Šiandien „Ąžuoliukas“ – tai ne tik gražiausi Vilniaus berniukų balsai, bet ir unikali tradicija, jungianti ir daug dešimtmečių klestintį aukščiausio meistriškumo chorą, ir profesionalią muzikantų lavinimo mokyklą. Šiemet choras „Ąžuoliukas“, atsigręžęs į savo nueitą kelią, gali didžiuotis įspūdingais penkiasdešimties metų vingiais, kuriuose gausu laimėjimų tarptautiniuose konkursuose, koncertų su įžymiais pasaulio atlikėjais ir dirigentais, o taip pat – 30-ies metų „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos jubiliejus. Įkurta kaip choristus lavinanti ir muzikinio raštingumo mokanti įstaiga, ilgainiui ši muzikos mokykla tapo pilnaverčiu ir neatskiriamu berniukų ir vyrų choro dėmeniu.
Pati pradžia buvo 1959 metais, „Vakaro žiniose“ patalpinus skelbimą apie berniukų kvietimą į naujai buriamą chorą. Tuoj po įvykusios atrankos tuometiniame Vilniaus ryšių klube, Vilniaus senamiestyje – dabartinėje Jonų gatvėje esančiame pastate, rugsėjo12 d. įvyko pirmoji repeticija, į kurią susirinko apie 30 Vilniaus mokyklose maestro Hermano Perelšteino atrinktų 8–12 metų berniukų. Kurį laiką būrelis, šliejęsis prie Vilniaus ryšių klubo, po metų gavo patalpas ir persikraustė į Vilniaus mokytojų namų viršutinį aukštą, o 1961 m. surengtas pirmas svarbus choro koncertas Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje, po kurio mažieji choristai išvyko į savo pirmąją vasaros stovyklą.
Pradžioje choro sumanytojas, įkūrėjas ir dvidešimt metų kolektyvui vadovavęs Hermanas Perelšteinas turėjo ambicijų sukurti ir išugdyti chorą, panašų į legendinį Vienos berniukų chorą „Wiener Sängerknaben“. Ir šios ambicijos apie profesionalaus berniukų choro Lietuvoje mintį iššaukė dar vieną H. Perelšteino sumanymą, nulėmusį „Ąžuoliuko“ kaip visapusiško muzikinio reiškinio susiformavimą. Choro vadovas siekė, kad užklasiniu būdu chore dainuojantys berniukai įgytų platesnį muzikos pasaulio akiratį, pradėta rengti grupines solfedžio pamokas muzikiniam berniukų raštingumui lavinti. Taip pat vaikai papildomai lankydavo privačias grojimo pamokas – vieni mokėsi groti pianinu, kiti – akordeonu, smuiku, violončele ir pan.
Dažna chormeisterių kaita nebuvo gerai profesionaliam ir kryptingam choro lavinimui. Tačiau Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) studentams praktika „Ąžuoliuko“ chore suteikė neįkainojamos patirties. Čia savo įspūdingą karjerą pradėjo dirigentai J. Aleksa, Ž. Zavadskytė, M. Gedvilaitė, G. Vaišnoraitė, P. Gylys, V. Lopas, V. Prudnikovas, V. Staknys ir daugelis kitų. Čia ir Vytautas Miškinis, būsimas „Ąžuoliuko vadovas, perėmęs vairą iš H. Perelšteino, gavo vertingąsias chorinio dirigavimo pamokas bei pirmąją profesinę praktiką.
Vladimiras Prudnikovas, Hermanas Perelšteinas, Vytautas Miškinis, Povilas Gylys (Algirdo Rakausko nuotr.)
Ilgainiui gimė noras su choru atlikti ne tik tą muzikinio repertuaro dalį, kurią gali dainuoti berniukų balsai, bet ir žymiai platesnį, mišriam chorui skirtą muzikinį aukso fondą. Taip kilo mintis išlaikyti berniukų choro amžių išaugusius jaunuolius ir pasibaigus balso mutacijai, prikalbinti juos likti chore. Tai nebuvo sunku, nes visapusiško autoriteto Hermano Perelšteino įskiepyta meilė muzikai palikdavo gilų pėdsaką visų jų pasaulėžiūroje – jos kurstomi choristai ir toliau jautė poreikį kūrybai, norą muzikuoti. Taip ilgainiui iš berniukų kolektyvo susiformavo ir išaugo visavertė sudėtis su berniukų ir jaunuolių balsais, tobulai tinkančiais mišraus choro muzikai atlikti. O 1964 m. sausio 20 d. koncerte kartu su S. Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru choras jau atsiskleidė visomis savo balsų spalvomis, pirmą kartą atlikdamas stambios formos kūrinį – G. B. Pergolesi „Stabat Mater“. Vėliau sudėtingų muzikinių kompozicijų sąrašas tik plėtėsi – 1966 m. parengta J. S. Bacho „Magnificat“ partitūra, 1968 m. choras dalyvavo H. Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjeroje Kaune ir Vilniuje, vargonuojant L. Digriui skambėjo „Ąžuoliuko“ atliekamos B. Britteno „Mažosios mišios“, o dar po metų choras dainavo R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ spektakliuose.
Hermanas Perelšteinas "Ąžuoliuko" repeticijoje (Algirdo Rakausko nuotr.)
H. Perelšteinui ramybės nedavė dar viena mintis – įsteigti muzikos mokyklą ir privačias pamokas paversti oficialiu visapusišku muzikiniu lavinimu. Taip, praėjus dvidešimčiai metų po choro įkūrimo, 1969 m. atidaryta „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla, kurioje berniukų lavinimas trunka aštuonerius metus. Iki tol būsimi mokyklos auklėtiniai jau buriami į mažylių chorą, o mokyklą baigę jaunuoliai susiburia į vyrų chorą. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas V. Miškinis. Šiandien muzikos mokykloje vaikus moko per 50 mokytojų, kurių 8 yra buvę choro dainininkai.
Choras ir jam įsteigta „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla (Vilniaus m. 6-oji vaikų muzikos mokykla) vienija apie 450 choristų, kurie pagal amžių skirstomi į kelias grupes – tai mažylių choras su apie 50 dainininkų, jaunučių – 1–4 muzikos mokyklos klasių atskiri nepriklausomi chorai, jaunių – 5–8 klasių koncertinis ir vyrų – apie 50–80 choristų grupė. Pastarieji – tai vadinamoji „pensija“, vyriausioji choristų karta, į kurią lygiuojasi visi mažieji ir jaunieji „ąžuoliukai“, kuriems tapsmas „vyresniuoju ąžuolu“ reiškia ypatingą paaukštinimą – choro vadovų parodytą pasitikėjimą. Juokais choristai kalba apie išėjimą į „pensiją“. Tačiau „ąžuoliukų pensija“ – tai garbė ir kiekvieno mažo choristo svajonė kada nors į ją patekti. Mišrus koncertinis choras (jauniai ir „pensija“) – tai pagrindinis meninis kolektyvo branduolys, ilgus dešimtmečius besiglaudžiantis pagrindinio kolektyvo mecenato – Vilniaus mokytojų namų patalpose.
Dvi asmenybės, šiandien neatsiejamos nuo „Ąžuoliukų“ vardo – tai Hermanas Perelšteinas (1923–1998) ir Vytautas Miškinis (g. 1954). Žmogus, sukūręs „Ąžuoliuką“, šefas – apie H. Perelšteiną sakoma su nepaprastu dėkingumu ir pagarba.
Hermanas Perelšteinas sodina ąžuolą (Algirdo Rakausko nuotr.)
Šiandien Hermanas Perelšteinas, išrinktas pirmuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės profesoriumi ir „Ąžuolų“ klubo garbės prezidentu, 1994 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu, chorui „Ąžuoliukas“ – savotiškas Tėvo simbolis. Tai įvairiapusiška asmenybė – po to, kai 1979 m. H. Perelšteinas išvyko į JAV, 12 metų įvairiose mokyklose dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką, vėliau keliuose universitetuose mokė skambinti fortepijonu, dėstė vokalą, choro ansamblių discipliną, muzikos teoriją, buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. H. Perelšteinas, kur bebūtų, visuomet aplink save suburdavo chorą: tremtyje Jakutske, grįžus į Lietuvą Vilniuje, emigravus į JAV Niujorke. Ir mums telieka džiaugtis, kad sovietinė cenzūra buvo silpnesnė už šio dirigento menines ambicijas ir toks reiškinys kaip „Ąžuoliukas“ įleido šaknis Lietuvoje. Apie choro įkūrėją ir pirmąjį vadovą primena Gedimino kalno papėdėje augantis jo atminčiai pasodintas ąžuolas, prie kurio dabar įteikiami prestižiniu tapęs apdovanojimas – „Ąžuoliuko“ Garbės ženklelis.
Hermanas Perelšteinas, LMTA garbės profesorius (Algirdo Rakausko nuotr.)
„Vaikai ir jaunuoliai, su kuriais dirbu, mane vadina tiesiog mokytoju, ir aš tuo labai didžiuojuosi“... - sakė Vytautas Miškinis, kurį tikriausiu savo pasekėju vadino H. Perelšteinas, savo vietoje neįsivaizdavęs nieko kita. V. Miškinis į chorą dainuoti atėjo antrais kolektyvo subūrimo metais, tėvų noru. Ir pasiliko iki šiol. H. Perelšteinas chorui vadovavo devyniolika metų, po to iš jo estafetę perėmė V. Miškinis – 1979 m. jis paskirtas „Ąžuoliuko“ meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Tęsdamas maestro sumanymus ir ambicijas, V. Miškinis stipriai praplėtė choro koncertinių gastrolių geografiją ir iš regioninių dainų švenčių konkursų išsiveržė į tarptautinę areną, kur „Ąžuoliukas“ pelnydavo pagrindinius apdovanojimus ir aukščiausius įvertinimus.
Vytautas Miškinis ir Hermanas Perelšteinas (Algirdo Rakausko nuotr.)
Tačiau kokios mintys lydi apžvelgiant tą solidų penkiasdešimties metų tarpsnį, nesuskaičiuojamus įvykius ir dar daugiau – tą nepamatuojamą įtaką, kurią ne vieno gyvenime įrėžė „Ąžuoliukas“? Šiandien tai – tūkstančiai chore trumpiau ar ilgiau dainavusių berniukų, šimtai įvairių kūrinių, dešimtys orkestrų ir dirigentų. Tūkstančiai pasirodymų, šimtai koncertų salių, dešimtys pasaulio valstybių. „Ąžuoliukas“ dainavo griežiant visiems Lietuvos orkestrams, taip pat – Maskvos radijo ir televizijos, Izraelio filharmonijos, Varšuvos radijo, Sankt Peterburgo filharmonijos bei Marijos teatro ir kitiems simfoniniams orkestrams. Choras pasirodė diriguojant batutos meistrams, tarp kurių – V. Fedosejevas, N. Sheriffas, G. Bertini, V. Ponkinas, L. Botsteinas, E. Märzendorferis, N. Xarhakos, J. Frantzas, M. Caridis, A. Vilumanis, D. Kabalevskis, M. Joelis, K. Pendereckis, J. Aleksa, S. Sondeckis, J. Domarkas, G. Rinkevičius, P. Bingelis ir kt. Kasmet „Ąžuoliukas“ surengia apie 70–80 koncertų, kasmet vyksta gastrolių į kelias užsienio šalis. Po to, kai 1969 m. įvyko pirmas choro pasirodymas užsienyje – „Wratislawia Cantans festivalyje“ Lenkijoje, kur kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko E. Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“, „Ąžuoliukas“ yra apkeliavęs beveik visą Europą, koncertavo Japonijoje, JAV, Kanadoje, bendradarbiavo su garsiomis tarptautinėmis muzikos ir koncertų agentūromis Švedijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių. „Ąžuoliuko“ palikime – daugiau kaip šimtas fondinių įrašų Lietuvos bei užsienio radijuje, dalyvavimas dešimtyse televizijos laidų, kino filmų ir muzikinių spektaklių. Choras yra įdainavęs net 35 vinilines plokšteles (didesniu įrašų kiekiu už šį kolektyvą gali pasigirti tik Lietuvos kamerinis orkestras), per dvidešimt kompaktinių plokštelių.
Vytautas Miškinis, Hermanas Perelšteinas, "Ąžuoliuko" mokytojai (Algirdo Rakausko nuotr.)
Unikalus ir dar vienas penkis dešimtmečius besitęsiantis reiškinys choro istorijoje: mokslo metams pasibaigus „ąžuoliukai“ neišsiskirsto, bet susiburia į vasaros stovyklas, kur, be sporto varžybų ir kūrybinių užduočių, nepertraukiamai vyksta ir repeticijos, vadovaujamos vyresniųjų choristų (stovyklų tradicija skaičiuoja savo metus nuo pat berniukų choro subūrimo: pirmoji surengta 1960 m. Grigiškėse). Kitos, ne mažiau reikšmingos „Ąžuoliuko“ veiklos sritys – choras pradėjo rengti jaunųjų dirigentų konkursą, sėkmingai inicijavo, įgyvendino ir tęsia festivalio-akcijos „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ tradiciją.
Patys „Ąžuoliuko“ auklėtiniai neabejotinai teigia gavę daugiau nei muzikinį išsilavinimą – čia jų „gyvenimo mokykla“ ir „antrieji namai“, čia tėvas ir sūnus kartu važiuoja į repeticijas, kartu stovi scenoje, nes jie abu – „ąžuoliukai“. Taip 1994 m. susibūrė „Ąžuolų klubas“, visuomeninė organizacija, sujungusi vadinamąją choro „pensiją“ (šiuo metu klube yra 111 narių, 22 kandidatai į narius ir 11 garbės narių), kuri 1998 m. inicijavo atminimo lentos Hermano Perelšteino (dailininkas Romas Kvintas) atidengimą ant buvusio Vilniaus mokytojų namų pastato.
1965 m. chorui buvo suteiktas pavyzdinio kolektyvo „Ąžuoliuko“ vardas. O 2009 m. „Ąžuoliukas“ buvo išrinktas Lietuvos Nacionaline vertybe. Taigi, tai – ne tik mokykla, kurią baigę didžiuojasi save galėdami vadinti „ąžuoliukais“, ne tik aukščiausio meistriškumo choras, vertinamas plačiai užsienyje. Tai – mūsų kultūros ir švietėjiškos misijos organiška dalis. O formaliai Lietuvos Respublikos finansuojamų programų kontekste – tai mėgėjiškas, saviveiklai prilygintas choras, papildomam savo grandiozinių projektų rėmimui negaunantis nieko. Nes profesionalų kolektyvai už savo veiklą gauna atlyginimą, o „Ąžuoliuke“ dainuojantys atlikėjai tai daro neatlygintinai. Tačiau kai svarbiausi šalies vadovai teigia, kad „Ąžuoliukas“ moko daug daugiau nei dainuoti, nes tai yra darbo drauge, kito žmogaus supratimo mokykla, nes tai yra tradicija ir net kultūrinis identitetas, tada tas formalus biurokratinis punktas, pagal kurį aklai nubraukiamas visas pasiektas ir tūkstančius kartų įrodytas kolektyvo profesionalumas, tiesiog skaudina.
Iš „Ąžuoliuko“ ne kartą norėta atimti patalpas, „Ąžuoliukas“ prilygintas eilinei mokyklai – tokia yra šiandiena. Sunku pasakyti, kurlink būtų pakrypusi „Ąžuoliuko“ istorija, jei šią mokyklą savo laiku būtų perėmę privatūs finansuotojai. Tokių planų būta. Veikiausiai konfrontacija „mėgėjiškas-profesionalus“ net nekiltų... Tuo tarpu šiandien bent jau dalis „Ąžuoliuko“ įvairių sumanymų ar projektų mėginama realizuoti savom jėgom, pačių buvusių „ąžuoliukų“ iniciatyva ir lėšomis. „Ąžuolų klubo“ dėka 2010 m. sausio 11 d. choro patalpose Vilniaus mokytojų namuose buvo atidaryto H. Perelšteino klasė su jo atminimui skirta ekspozicija . Joje apsilankyti verta. Ne mažiau įspūdingesnė ir choro koncertinių afišų ekspozicija, išsidriekusi plačioje galerijoje. Ką kalbėti apie lentynose vos telpantį penkiasdešimties metų archyvą, kurį kruopščiai rinkęs Vytautas Miškinis išsaugojo unikalių ano meto dokumentų. Deja, šioms kronikoms savo eilės dar teks palaukti.
Dainuoja "Ažuoliukas" (Algirdo Rakausko nuotr.)
Nepaisant to, „Ąžuoliukas“ pasitinka savo jubiliejų parengdamas sudėtingą, ypatingo berniukų ir vyrų meistriškumo reikalaujančią programą. Kartu su „Ąžuoliuku“ ir jo meno vadovu Vytautu Miškiniu įspūdingą kolektyvo 50-ies metų jubiliejų švenčia maestro Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kurio koncertų partneriu šis choras yra ne kartą buvęs. Simboliška, jog kartu jie atlieka dar prieš dvidešimt metų (1989) drauge parengtą E. Elgaro kompoziciją, tuomet nuskambėjusią LVSO Naujametiniame koncerte Vilniaus sporto rūmuose. Šis kūrinys buvo atliekamas ir pirmųjų ką tik susibūrusio simfoninio orkestro gastrolių į Prancūziją metu, į kurias šį Lietuvos orkestrą pakvietė ne kas kitas, bet choras „Ąžuoliukas“. Tai – išties retas atvejis meniniame gyvenime, išaugęs į nenutrūkstamą dviejų ryškių Lietuvos muzikinių kolektyvų draugystę. Todėl ir jubiliejinį „Ąžuoliuko“ koncertą galima drąsiai vadinti dviejų meninių kolektyvų kūrybinės bendrystės aktu, už kurį dėkoja visi „Ąžuoliuko“ dainininkai, jų tėvai ir mokytojai.
Svarbiausi „Ąžuoliuko“ įvertinimai
1. 1969 – pirmas „Ąžuoliuko“ pasirodymas užsienyje – „Wratislawia Cantans festivalyje“ Lenkijoje; kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikta E. Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“
2. 1972 – Estijos moksleivių dainų šventė
3. 1973 – „Berliner Festtage“ festivalis (Vokietija)
4. 1976 – Europos berniukų chorų festivalis Poznanėje (Lenkija)
5. 1977 – Magdeburgo tarpatautinis muzikos festivalis (Vokietija)
6. 1978 – choras-garbės svečias Tarptautiniame B. Bartoko chorų konkurse Debrecene (Vengrija)
7. 1981 – Chorų festivalis „Varna’81“ (Bulgarija), I ir II vietos
8. 1990 – Nantes tarptautinis vaikų chorų konkursas (Prancūzija), Grand Prix
9. 1990 – C. A. Segizzi tarptautinis chorų konkursas Goricijoje (Italija), III vieta
10. 1993 – Tarptautinis Mainhauseno chorų festivalis (Vokietija), I vieta
11. 1993 – Tarptautinis kamerinių chorų konkursas Marktoberdorfe (Vokietija), I vieta
12. 1994 – „Radiocentro“ apdovanojimas už nuopelnus lietuviškai muzikai
13. 1995 – Tarptautinis chorų konkursas Tolosoje (Ispanija), I vieta
14. 2004 – „Aukso paukštė“, nominacija „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė“ (LLKC)
15. 2005 – „Aukso paukštė“, nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ (LLKC)
16. 2009 – choras „Ąžuoliukas“ – Lietuvos Nacionalinė vertybė
Svarbiausi „Ąžuoliuko“ parengti ir atlikti kūriniai
1. K. Antanėlis „Keturios lietaus šalys“
2. V. Augustinas „Gloria“
3. J. S. Bach Kantatos Nr. 21, 106, 140, 150, 196, „Magnificat“
4. E. Balsys „Nelieskite mėlyno gaublio“
5. V. Bartulis „Requiem“
6. H. Berlioz „Fausto pasmerkimas“, „Requiem“, „Te Deum“
7. L. Bernstein „Čičesterio psalmės“, Mišios
8. G. Bizet „Karmen“
9. G. Bovet Koncertas chorui ir vargonams
10. J. Brahms „Nenija“
11. B. Britten „Karo rekviem“, „Baladė apie mažąjį Masgreivą“, „Mažosios mišios“, „Rejoice in the Lamb“, „The World of the Spirit“
12. S. Brixi „Magnificat“
13. L. Cherubini „Requiem“
14. B. Chilcott „Jubilate“, „Mažosios džiazo mišios“
15. J. Dorfman „Die Schopfnung“
16. M. Duruflé „Requiem“, „Mass Cum Jubilo“
A. Dvořák „Requiem“
17. E. Elgar „Muzikos kūrėjai“ „Psalmė 29“, „Anglijos dvasia“
18. G. Fauré „Requiem“, „Messe basse“
19. G. Gershwin „Porgis ir Besė“
20. J. Haydn „Metų laikai“
21. G. F. Händel „Judas Makabėjus“, „Baltazaras“, „Keturios karūnavimo antemos“
22. D. Kabalevskij „Requiem“
23. V. Klova „Audros galiūnai“
24. Z. Kodály „Laudes organi“
25. B. Kutavičius „Paskutinės pagonių apeigos“, Simfonija Nr.2
26. T. Kutavičius „Giesmė apie Karmen“
27. G. Mahler Simfonijos Nr. 2, 3, 8
28. J. Massenet „Verteris“
29. F. Mercury-T. Kashif „The Queen Symphony“
30. V. Miškinis „Magnificat“, „Pasaka apie švelnukus“
31. W. A. Mozart „Requiem“, „Karūnavimo mišios“, „Saulės kantata“, „Missa brevis“ D-dur
32. C. Orff „Carmina Burana“
33. K. Penderecky „Credo“
34. G. B. Pergolesi „Stabat Mater“
35. F. Poulenc „Gloria“, „Stabat Mater“
36. S. Prokofjev „Aleksandras Nevskis“
37. G. Puccini „Toska“, „Tourandot“
38. H. Purcell „Didonė ir Enėjas“
39. R. Racevičius „Septynios ilgių giesmės“
40. S. Rachmaninov „Pavasaris“
41. J. Rutter „Magnificat“, „Psalmfest“, „Gloria“
42. C. Saint-Saëns „Kalėdų oratorija“, kantata „Naktis“
43. N. Sheriff „Mehae Hametim“
I. Stravinskij „Psalmių simfonija“
A. Šenderovas „Canticum Cantiliorum“
44. D. Šostakovič „Stepano Razino bausmė“
45. F. Schubert „Mišios“ Nr. 2 G-dur
46. G. Verdi „Otelas“
47. L. Vierne „Messe solennelle“
A. Vivaldi „Gloria“
48. R. Wagner „Lohengrinas“, „Parsifalis“
A. L. Webber „Requiem“
„Ąžuoliuko“ meno vadovas VYTAUTAS MIŠKINIS
1. 1971–1976 – studijos dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (H. Perelšteino kl.)
2. 1971–1979 – berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ koncertmeisteris ir chormeisteris
3. 1975–1979 – Kauno valstybinio choro dirigentas
4. Nuo 1979 – berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas
5. 1979–1985 – „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos direktorius
6. Nuo 1980 – respublikinių dainų švenčių, chorų sąskrydžių Lietuvos tautinių dainų švenčių, Pasaulio lietuvių dainų švenčių, Lietuvos moksleivių dainų švenčių dirigentas, meno vadovas ir vyriausias dirigentas
7. 1983 – Kultūros žymūno ženklas
8. 1985 – Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas
9. Nuo 1985 – dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
10. Nuo 1995 – Lietuvos chorų sąjungos prezidentas
11. Nuo 1998 – Pasaulio chorų Olimpinio komiteto narys
12. Nuo 2000 – „Europa Cantat“ (Europos jaunimo chorų federacija) muzikos komisijos konsultantas
13. 2002 – Metų autorius (LATGA), nominacija „Dažniausiai užsienyje atliekamų kūrinių autorius“
14. 2002 – suteiktas LMTA profesoriaus vardas
15. 2002 – ACDA (JAV chorų vadovų asociacija) garbės narys
16. 2002 – IFCM (Tarptautinė chorinės muzikos federacija) muzikos jaunimui komisijos narys
17. 2005 – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
18. 2005 – „Radiocentro“ apdovanojimas nominacijoje „Už nuopelnus lietuviškai muzikai“
19. 2006 – Lietuvos šviesuolis, LRT nominacija
20. 2007 – Žygimanto Augusto aukso medalis
21. 2010 – LR Vyriausybės Kultūros ir meno premija
22. Per 400 pasaulietinių ir apie 300 religinių kūrinių, per 100 dainų instrumentuočių įvairioms instrumentų sudėtims. Magnificat, opera, miuziklas, 15 mišių. Kūriniai publikuoti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, JAV, Slovėnijos leidyklų.
23. Per 100 muzikinių straipsnių ir chorų koncertų recenzijų, pranešimai apie Lietuvos vaikų muzikinį auklėjimą tarptautiniuose seminaruose visoje Europoje, JAV, Kinijoje, Pietų Korėjoje ir kt.
24. Vedė meistriškumo kursus Danijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Slovėnijoje, Belgijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Pietų Afrikoje, Singapūre ir kt.
25. Dainų rinkinių „Ąžuoliukas“ sudarytojas
26. Chorų konkursų Lietuvoje bei užsienyje žiuri pirmininkas ir narys (virš 60)
2010 m. balandžio 26 d. oficialiai prasideda jubiliejinė „Ąžuoliuko“ 50-mečio renginių savaitė:
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis, 17 val., Vilniaus mokytojų namai
Afišų parodos atidarymas
2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
Koncertas „Ąžuoliuko“ vokalistai
2010 m. balandžio 27 d., antradienis, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
Koncertas „Ąžuoliuko“ kompozitoriai
2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis, 17.30 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
Koncertas „Ąžuoliuko“ talentai
2010 m. balandžio 29 d., ketvirtadienis, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
Koncertas „Ąžuoliuko“ instrumentininkai
2010 m. balandžio 30 d., penktadienis, 19 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
Koncertas „Ąžuoliuko“ dirigentai
2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis, 18 val., Šv. Kotrynos bažnyčia
„Ąžuolų klubo“ vakaras-koncertas
2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis, 12 val., Lietuvos nacionalinė filharmonija
Koncertas „Tau, mamyte“, dalyvauja „Ąžuoliuko“ mažųjų chorai
Festivalis-akcija „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“
2010 m. birželio 6 d., sekmadienis, 12 val., Vilniaus mokytojų namų kiemas
Koncertas Tėvo dienai, dalyvauja Lietuvos berniukų jaunučių chorai
2010 m. birželio 6 d., sekmadienis, 13 val., Gedimino kalno papėdė
H. Perelšteino ąžuolo medžio pagerbimas ir „Ąžuoliuko“ Garbės ženklelių įteikimas
2010 m. birželio 6 d., sekmadienis, 18 val., Šv. Jonų bažnyčia
Finalinis festivalio-akcijos „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ koncertas. Dalyvauja chorai – Kauno „Varpelis“, Klaipėdos „Gintarėlis“, Šiaulių „Dagilėlis“, Vilniaus „Ąžuoliukas“, pučiamųjų orkestras „Senjorai“
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg
)
