Šiomis liepos dienomis prieš 37 metus milijonai žmonių visame pasaulyje savo tuomet dar nespalvotų televizorių ekranuose stebėjo pirmuosius žmones į Mėnulį gabenančio JAV kosminio laivo „Apollo 11“ kelionę. Ir tik dabar pradeda aiškėti tuometinės jos paslaptys.
Italijos dienraštis „Stampa“ (http://www.lastampa.it/redazione/default.asp), primindamas skaitytojams amerikiečių surengtos ekspedicijos į Mėnulį aplinkybes, rašo, kad TV komentatorių balsai nustelbdavo transliacijos metu girdimas nesuprantamas frazes, kuriomis keisdavosi skrydžio valdymo centras Hiustone ir trys ekspedicijos į Mėnulį dalyviai – Neilas Armstrongas, Michaelis Collinsas ir Edwinas Aldrinas-Buzzas.
Įžymiosios dvi frazės, kuriomis Hiustonas ir „Apollo 11“ apsikeitė liepos 19 dieną prieš pat astronautams išsilaipinant Mėnulyje, visiems skrydžio eigą stebintiems specialistams pasirodė kaip įprastinė informacijos užklausa. Tačiau paaiškėjo, kad už jų slypėjo paslaptis, kurią Aldrinas atskleidė tik dabar: „Apollo 11“ kosmose buvo ne vienas.
Prie Mėnulio artėjantis ekipažas paklausė skrydžio valdymo centro, kur jų laivas yra S-IVB – trečiojo „Apollo 11“ modulio, „stumtelėjusio“ juos Mėnulio kryptimi – atžvilgiu. Po kelių minučių Hiustonas atsakė, kad modulis yra nuo jų per maždaug 11 tūkstančių kilometrų atstumą.
„Taigi, tai negalėjo būti S-IVB, – pasakoja Aldrinas. – Iliuminatoriuje mes matėme, kad tam tikru atstumu nuo mūsų yra didelis objektas. Jis buvo žiedo formos ir judėjo elipsės formos trajektorija. Collinsas nusprendė pažvelgti į jį pro žiūroną – visiškai teisingai, tai buvo ne mūsų laivas.“
Trys astronautai nusprendė nepranešinėti apie tai į Hiustoną ir papasakoti apie įvykį tik sugrįžę į Žemę, per slaptą susirinkimą. „Ką mes galėjom padaryti? – pasakė Aldrinas. – Ar turėjome šaukti: „Vaikinai, kažkoks objektas juda šalia mūsų, jūs nežinot, kas vyksta?“ Daug žmonių klausėsi mūsų pokalbių su Hiustonu, pačių įvairiausių žmonių. Mes bijojome, kad kas nors dėl kokios nors kvailos priežasties gali pareikalauti nutraukti misiją. Todėl nusprendėme paprasčiausiai sužinoti, kur tuo metu yra S-IVB.“
Astronautams sugrįžus į Žemę juos lėktuvnešyje „Hornet“ priėmė JAV prezidentas Richardas Nixonas. „Apollo 11“ įgula papasakojo skrydžio vadovams apie visas nežinomo objekto stebėjimo fazes. NASA priėmė sprendimą nieko apie tai neskelbti. Daktaras Davidas Bakeris, tuometinis „Apollo 11“ misijos vyriausiasis mokslinis vadovas, paaiškino, kad JAV kosminės erdvės tyrimų agentūra, nenorėdama susilaukti pajuokų, pareikalavo iš astronautų, kad visa informacija apie šį įvykį būtų laikoma paslaptyje.
„Daugelis NASA specialistų įsitikinę, kad NSO (neatpažinti skraidantys objektai – red.) egzistuoja, ir tai buvo dar viena priežastis, kad NASA imtųsi dar griežtesnės slaptumo politikos, – sakė Bakeris. – Niekam nepavyko išsiaiškinti, kas buvo tas objektas, kurį stebėjo „Apollo 11“ įgula, tačiau visiškai aišku, kad tokie susitikimai kosmose prasidėjo nuo pirmųjų skrydžių į orbitą: daugelis ekipažų buvo susitikę su keistais objektais.“
Neilą Armstrongą visi prisimena kaip „Apollo 11“ misijos žvaigždę, tačiau daugiausia Mėnulio paviršiuje padarytų nuotraukų užfiksuotas Edwinas Aldrinas-Buzzas, JAV karinių oro pajėgų pulkininkas, išeivių iš Švedijos palikuonis, piloto karjeros metais vadinęsis mergautine savo motinos pavarde – Moon. Jį daugelis Mėnulio paslapčių entuziastų dabar kaltina dėl to, kad jis papasakojo ne visą tiesą. Tereikia pasinaudoti „Yahoo“ ar „Google“, kad suprastum, kiek daug žmonių pasaulyje yra įsitikinę, kad „Apollo 11“ nusileidus Mėnulyje ten „dėjosi keisti dalykai“.
Šis įsitikinimas remiasi radijo mėgėjų Žemėje perimtais astronautų pokalbiais su skrydžio valdymo centru. Nusileidęs ant Mėnulio paviršiaus Armstrongas pasakė matantis stiprią šviesą, sklindančią nuo vieno kraterio. Radijo ryšys staiga nutrūko. „Kas jie? Kas jie? Jūs galit pasakyti, kas jie? – klausinėjo Armstrongas ir Aldrinas. – Viešpatie, mumis nepatikės. Mes čia, su mumis viskas gerai, bet mes turime lankytojų. Aš jums sakau, kad čia kiti kosminiai laivai ir visi jie išsirikiavę pagal kraterio šonus.“
Tačiau NASA paskelbtose nuotraukose ir kino juostoje nėra jokių šios galaktinės flotilės pėdsakų. Kai ką galima pamatyti kitoje vaizdo medžiagoje, kuri saugoma nacionaliniuose archyvuose, tačiau iš 700 apie misiją pasakojančių juostų 698 paslaptingai dingo. Nebėra ir vienintelio įrenginio, kuriuo būtų galima jas peržiūrėti: jis buvo laikomas Goddardo kosminių skrydžių centro duomenų analizės laboratorijoje, kuri dėl lėšų stokos buvo uždaryta.
