„Tu gal juokauji?“, „Ar tai tiesa?“ – tokius ir panašius atsiliepimus pasipiršusi savo vaikinui girdėjo mergina.
Šiuo metu jau sėkmingai susižadėjusi anglė drąsiai dalinasi moteriškų piršlybų ypatumais.
"Visai neseniai buvau priešiškai nusiteikusi prieš piršlybas. Kultūrinės tradicijos, drama, fanfarų triukšmas – ne man. Nemėgstu didelių vestuvių proga keliamų iškilmių, o keisti pavardės tikrai nesijaučiau pasiruošusi. Su mylimuoju susitarėme, jog tyliai susituoksime tada, kai pasitaikys tam tinkama proga.
Tačiau tądien, kai su brangiuoju tarėmės dėl jo vizito, kol atostogavau prieš universiteto studijų baigimą, man kilo puiki piršlybų idėja. Norėjau iškrėsti kažką kvailo...
Šiek tiek priešistorės: su Timu susipažinome mažame airiškame bare Amerikoje, kur tuomet abu gyvenome. Turime bendrą pomėgį išbandyti vis naujas alaus rūšis, todėl dažnai lankomės šio gėrimo daryklose. Tiesa, ir patys svajojame atidaryti kažką panašaus. Taigi, norėdama tai įprasminti, sumaniau su tuo susieti savo piršlybas.
Pati iškeliavau pas vaikiną į Airiją, radau abiems jaukų šios šalies tradicijomis kvepiantį barą. Kadangi piršlybų kalba pasirodė pernelyg banalus reikalas, frazę „ar vesi mane“ užrašiau alaus bokalo dugne.
Artėjant „didžiąjam momentui“ sėdėjau šalia Timo, jaudinausi ir laukiau, kol taurėje baigsis alus. Kad gėrimas baigtųsi greičiau iš nervų čiupau iš išgėriau pusę bokalo. Perskaitęs žodžius mylimasis net šūktelėjo - taip, jis sutinka tapti mano vyru!
Iki šiol nesuprantu, kodėl pasielgiau taip neįprastai. Ko gero taip norėjau nustebinti savo mylimą žmogų. Timo šeima pergyvena, jog, gali būti, kad nuolat jam vadovausiu. Tačiau tai yra paskutinis dalykas, dėl ko jie turėtų rūpintis.
Nors nė viena draugė nedrįstų to pakartoti, mano idėją vertina teigiamai.
Tai buvo puiki patirtis man. Jei reikėtų pakartoti – drąsiai imčiausi šio žygdarbio".
