Apie tai, diskusijų festivalyje „Būtent!“, diskutavo politikas, nacionalinio saugumo ekspertas Laurynas Kasčiūnas, Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė, „Layher Baltic“ direktorius Viktoras Voroncovas ir Seimo narys, Socialdemokratas Ruslanas Baranovas.
Kaip taip atsitiko, kad per pastaruosiuos keletą metų Vilniuje gerokai padaugėjo rusų kalbos?
L. Kasčiūnas: Pirmiausia reikia pabrėžti, kad mes turėjome didžiulį iššūkį 2021 m., buvo nelegalios migracijos krizė ir man atrodo kaip valstybė, mes puikiai susitvarkėme, parodėme pavyzdį kitoms regioninėms valstybėms, įgyvendinami trinarį modelį – fizinio barjero, sienos stebėjimo ir atgręžimo politikos, kuriai reikėjo daug argumentų Europos Sąjungoje ir mums pavyko įtikinti, kad tai yra vienintelis sprendinys, kai migracija yra instrumentalizuojama.
Su nelegalia migracija mes susitvarkėme, tačiau legalios migracijos klausimais mes kai kurių rizikų neįvertinome – tą reikia pripažinti. Aišku kai kurie dalykai buvo objektyvūs – prasidėjus pilno mąsto karui, pabėgelių srautai.
Čia šioje vietoje mes padarėme tai, ką kaip Ukrainai broliška valstybė turėjome padaryti – priėmėme nuo karo bėgančius žmones. Dabar, šiai minutei Lietuvoje yra 204 tūkst. užsieniečių, o iš jų apie 70 tūkst. yra ukrainiečių, virš 40 tūkst. politinių pabėgelių ir daugiau yra darbo migrantų.
Dėl ukrainiečių visi supranta, kad mes turėjome tai padaryti ir tą daro visos šalys. Šalia to buvo baltarusiškas kelias po revoliucijos, kuri vyko, bet ne iki galo ir akivaizdu, kad mes tuo metu duris atvėreme ne tik opozicijai, bet ir darbo migrantams, ir tas skaičius buvo išaugęs iki 60-70 tūkst., o dabar jis nukritęs iki 53 tūkst., nes mes 2024 m. sugriežtinome sąlygas, supratome, kad tą reikėjo padaryti dar metais anksčiau.
Be jokios abejonės mes turime iššūkį, susijusiu su Vidurio Azijos migrantų augimu, jeigu ukrainiečių nedaugėja, jeigu baltarusų netgi mažėja, nors mes, kai priėmėme griežtesnius įstatymus nuo 2024 m., dabar tos priemonės veikia taip, kad jei mes metų pradžioje turėjome užsieniečių 217 tūkst., dabar mes turime 204 tūkst. – jau tendencija mažėja, čia susijusi turbūt ir su ekonomikos būkle, galbūt poreikio nėra ir panašiai.
Jeigu jūs klausiate kas yra tas didysis variklis, traukiantis migrantus, tai yra verslo interesai, yra ypač tam tikri sektoriai, kurie nori atverti duris mūsų ir be jokios abejonės, jų poreikiai prisitraukti darbo jėgos yra didžiuliai.
Mes, mano įsitikinimu, turime būti labai griežti, akylūs, turėti labai aiškią, koordinuotą darbo migracijos politiką, turime vertinti darbo rinką, ko tikrai mums trūksta, ir tik tada įsivežti.
Laurynas minėjo, kad yra virš 200 tūkst. užsieničių yra Lietuvoje – kokia dalis yra iš po sovietinių valstybių, kurie greičiausiai kalba rusų kalba?
E. Gudzinskaitė: Kaip ponas Kaščiūnas sakė, daugiausia tų rusakalbių yra iš Ukrainos ir didesnė pusė – karo pabėgeliai, tai kaltinti, kad jie vos tik atbėgę kalbėtų lietuviškai būtų nelogiška.
Atsakant į jūsų klausimą, iš visų 204 tūkst. užsieničių, iš jų 85 proc. yra iš buvusios Sovietų Sąjungos – 142 tūkst. ir tai yra labai daug ir tendencijos tokios, kad baltarusių šiek tiek sumažėjo, Ukrainos karo pabėgelių mes kas savaitę užfiksuojame virš 200.
Kiekvieną savaitę atvyksta tarp 200-300 naujų karo pabėgelių iš Ukrainos, aišku dalis kitų išvažiuoja, o Rusijos piliečių, tai vėlgi didžioji dalis iš tų 14 tūkst. yra nuolatiniai gyventojai, kurie nuo nepriklausomybės pradžios, nes dėl ribojamų priemonių, naujai atvykstančių Rusijos piliečių yra tik vienetai, dažniausiai tai arba lietuviškų šaknų turintys, arba lietuviškų šeimų nariai.
Jūs pareiškėte, kad ši problema, tas nepasitenkinimas rusų kalba gatvėse, yra sukurta tik žiniasklaidos ir politikų. Ar galite paaiškinti ką turite omeny?
V. Voroncovas: Taip, mano nuomone, pagrįsta asmenine patirtimi. Aš esu rusas, kalbu puikiai lietuviškai, mano žmona taip pat kalba lietuviškai, nelabai gerai, bet kalba.
Aš nesu matęs nieko blogo, jeigu su žmona kalbu kavinėje gatvėje savo gimtąja kalba – rusų. Jeigu Jakilaitis praeina gatve ir jam tai nepatinka, čia jo asmeninė problema.
Mano patirtis dėl migracijos yra žymiai gilesnė ir geresnė negu Lauryno, ar Evelinos, ar Ruslano, nes aš kiekvieną dieną kalbu su migrantais. Pas mane įmonėje dirba 6 užsienio darbuotojai – 1 iš Egipto, kiti iš Baltarusijos.
Kiek iš jų lietuviškai kalba?
V. Voroncovas: Kalba visi, pas manęs Baltarusas, dirbęs Mažeikiuose – pradėjo kalbėti lietuviškai po 6 mėnesių, aš lenkiu galvą tokiems žmonėms.
Dėl ukrainiečių – jūs įsivaizduojate, žmonės prarado viską – psichologinis stresas, atvažiuoji į kitą šalį, visi kalba svetima kalba, reikia dirbti 2 darbus, vežti vaikus į mokyklas, būrelius ir vienas prašymas iš ukrainiečių – padarykite lietuvių kalbos kursus 8 valandą vakare, šeštadieniais, sekmadieniais.
Pažiūrėkite į bet kokią „Facebook“ grupę, kur ukrainiečių daug – kas antras įrašas apie tai, kaip išmokti lietuvių kalbą, ir nereikia visų emigrantų, kurie kalba rusiškai menkinti ir marginalizuoti, čia pagrindinis prašymas.
Mano nuomone labai dažnai skiriasi nuo Lauryno, bet aš gerbiu Lauryną, už tai, kad jis pirmas, kuris iškėlė klausimą apie amžinus studentus, kuris atvažiuoja pas mus, į kažkokią Utenos kolegiją, ima akademines atostogas, po to grįžta. Svarbu jiems 5 metus pabūti Lietuvoje ir po to gaunamas leidimas nuolat gyventi.
Tie žmonės naikina mūsų valstybę iš vidaus, čia vežys – nemoka mokesčių, dirba nelegaliai, nežino pagrindinių KET taisyklių. Ne mažąja Maskva Vilnius turi būti vadinamas, o mažasis Islamabadas, mažoji Daka.
Čia realios problemos, apie kurias reikia kalbėti. Beabejo, aš sutinku, kad kiekvienas, kas pragyvena Lietuvoje bent metus, turi turėti bent kažkokį lygį lietuvių kalbos, bet nereikia mūsų marginalizuoti.
Ar pagrįstas tas nepasitenkinimas visuomenės dėl žmonių, kurie atvykę į Lietuvą neišmoksta kalbos? Ar matote, kad chaotiška mūsų migracijos politika?
R. Baranovas: Šių problemų tikrai nėra ten kur aš augau, ar kur Viktoras gyvena, nes mes taip turbūt gyvename 35 metus, su visomis kalbomis vienu metu, bet blogiausia ką politikai galėtų padaryti šioje situacijoje, kad jūs matote problemą, bet ne ji neegzistuoja.
Tai jeigu ta problema yra jaučiama, ir aš esu nustebęs, kad ši problema nepasirodė labai stipriai per šiuos rinkimus, nes ta nuotaika yra gana įtempta ir man pačiam baisiausia, nes tai yra apie darbo. Yra viena mokykla rusų kalba ir jeigu uždarysime ją, tai uzbekai sunkvežimuose nepradės kalbėti lietuvių kalba.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
