Vika Karlonė patyrė šį skausmą net du kartus: 2016 m. neteko 4,5 mėnesio sūnelio, gimusio su Edvardso sindromu, o vėliau išgyveno persileidimą. Ši patirtis paskatino ją įkurti iniciatyvą „Angelo mama“ – bendruomenę, kurioje mamos gali atvirai dalytis savo išgyvenimais ir rasti palaikymą.
Vieta, kur galima išsikalbėti
„Angelo mama“ įkurta tam, kad mamos, patyrusios netektį ar persileidimą, galėtų atvirai dalintis savo istorijomis ir jaustis saugiai, žinodamos, kad nėra vienos, – pasakoja V. Karlonė. – Daug informacijos apie tokias situacijas nėra, ir dažnai mama jaučiasi lyg ji yra vienintelė, kuri tai išgyvena.
Aš norėjau parodyti joms, kad visada galima susirasti bendraminčių, pasidalinti emocijomis ir atrasti kelią į savigydą.“
Pasak įkūrėjos, ši bendruomenė veikia keliais būdais: egzistuoja uždara „Facebook“ grupė, kurioje gali prisijungti tik moterys, turinčios panašią patirtį, kad nebūtų atsitiktinių smalsuolių.
Čia jos gali užduoti klausimus, pasidalyti istorijomis arba tiesiog pabūti kartu su kitomis mamomis.
Taip pat organizuojami uždari susitikimai, daromi internetu, kad dalyvauti galėtų ir tos, kurios fiziškai negali atvykti. V. Karlonė sako, kad tai labiau bendrystės susitikimai, nei reali terapija – čia galima pasikalbėti ir jaustis suprastai.
„Kartais nereikia sudėtingos terapijos, tiesiog reikia, kad kažkas būtų šalia, kad galėtum išsikalbėti“, – sako ji. Vis dėlto, iniciatyvos pradininkė prideda, kad jei žmogui reikalinga psichoterapeuto pagalba – ji nukreipia jį ir šia linkme.
Taip pat, bendruomenės svetainėje galima įsigyti ir simbolinių daiktų, pavyzdžiui, žvakių ir užrašinių, kurios gali padėti tam tikru būdu įprasminti netektį:
„Kai įvyksta ankstyvas persileidimas, moteris patiria skaudžią netektį, tačiau neturi net kapo, kurį būtų galima aplankyti. Tokiu atveju galima kad ir namuose uždegti žvakelę“, – pasakoja V. Karlonė.
Planuojama, kad per ateinančius metus „Angelo mamos“ bendruomenė pradės kurti ir specialius kraitelius, kurie bus dalinami persileidimą arba kūdikio netektį patyrusioms moterims ligoninėse.
Vikos asmeninė patirtis: skausmas, gedėjimas ir vidinė ramybė
V. Karlonė dalijasi, kad jos asmeninė patirtis buvo itin sunki: „Kai sužinojau apie dar negimusio sūnaus Edvardso sindromą, dar nė nebuvau girdėjusi apie šią diagnozę.
Iš pradžių buvo didžiulis šokas, nes pasidomėjusi sužinojau, kad statistiškai labai mažai vaikų su šia liga išgyvena, o net ir tie, kurie išgyvena, dažniausiai nesulaukia 10-ies metų.“
Nors sūnaus Eterio gyvybę pavyko išsaugoti gimdymo metu – deja, tik trumpam. Vaikelis paliko šį pasaulį vos 4,5 mėnesio, o jo netektis paliko gilų emocinį randą.
„Pirmasis mėnuo ligoninėje su Eteriu buvo labai sunkus. Palatoje mačiau ir kitą mamą, kuri laukėsi jau negyvo vaikelio, ir ji išgyveno siaubingą vidinį skausmą. Tuomet supratau, kad daugelis moterų, patiriančių tokias netektis, nežino, ką daryti su savo skausmu, jaučiasi pasimetusios.
Būtent iš šio suvokimo ir empatijos gimė noras padėti kitoms – kad jos jaustųsi suprastos ir palaikomos sunkiu gyvenimo laikotarpiu“, – sako pašnekovė.
Po sūnaus mirties ji vėliau taip pat patyrė persileidimą, o abu išgyvenimai padėjo jai suprasti, kad leidimas sau gedėti ir emocijas išgyventi yra svarbiausias procesas:
„Leidau sau jausti visas sunkias emocijas, priimti skausmą. Su laiku supratau, kad skaudžios emocijos praeina ir lieka vidinė ramybė. Norėjau, kad ir kitos mamos patirtų tą palaikymą, kurį man pavyko surasti.“
V. Karlonė pasakoja anksčiau lankiusi daug saviugdos bei emocinio tobulėjimo mokymų ir užsiėmimų, kurie ilgainiui padėjo jai išmokti sugyventi su savo emocijomis ir, tam tikra prasme, tinkamai paruošė ją šioms skausmingoms patirtims.
Aplinkinių reakcijos ir supratimo trūkumas
Po sūnaus netekties V. Karlonė patyrė ne tik asmeninį skausmą, bet ir iššūkius, susijusius su aplinkinių reakcijomis.
Ji suprato, kad dažnai žmonės nėra pasiruošę tinkamai reaguoti į tokį įvykį: „Vienas žmogus mano tuometinio vyro paklausė, kodėl kelias dienas nebuvo darbe, o kai vyras pasakė tiesą, kad laidojo sūnų, jis tiesiog nusisuko ir nuėjo.“
Taip pat, anot jos, viena šeima, kurios vaikai draugavo su jos vyresniais sūnumis, staiga nustojo su jais bendrauti – tiesiog atstūmė, sužinoję apie jų mažojo broliuko mirtį.
Tokių patirčių fone V. Karlonė suprato, kad dauguma mamų, patiriančių netektį, taip ir lieka su „šešėliu“ – visuomenės spaudimu ir nesupratimu, kuris gali nepakeliamai prislėgti.
Ši patirtis dar labiau įkvėpė ją kurti tarpusavio palaikymo bendruomenę.
„Matau, kaip svarbu yra turėti vietą, kurioje gali sakyti, ką jauti, kur nėra vertinimų, kur gali tiesiog būti šalia kitų, kurie išgyvena tą patį“, – sako pašnekovė.
Kaip padėti žmogui, patyrusiam kūdikio netektį?
Moteris pabrėžia, kad aplinkiniai dažnai nežino, kaip reaguoti į tokią skaudžią netektį, ir kartais jų žodžiai tik dar labiau skaudina.
Būtent todėl ji siūlo vietoj tuščių žodžių rinktis prasmingą tylą ir palaikymą: „Nereikia skubėti siūlyti patarimų ar kalbėti apie ateitį, sakyti „viskas bus gerai“, „susilauksi kitų vaikų“ ar panašiai. Gaila, kad net kai kurie gydytojai dar vis taip kalba.
Geriausia tiesiog būti šalia, parodyti, kad esi pasiekiamas ir gali padėti, jei reikia. Nuoširdus buvimas šalia dažnai reiškia daug daugiau nei bet kokie gražūs žodžiai.“
Svarbu leisti emocijoms ateiti ir praeiti natūraliai, neprisirišti prie to skausmo, bet ir neignoruoti jo. Pasak V. Karlonės, tokia parama padeda mamoms išgyventi netektį oriai ir palaipsniui rasti vidinę ramybę.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
