Penkias savaites praleidęs komoje, Andrius pabudo – tačiau jo laukė ne stebuklingas pasveikimas, o ilga ir skausminga kova už kiekvieną žingsnį, žodį ir kvėpavimą. Šiandien jis drąsiai žvelgia į praeitį ir pasakoja istoriją, kuri primena, kad net ir iš skaudžiausių tragedijų įmanoma sugrįžti į šviesų gyvenimą.
Papuolė į siaubingą avariją
Prieš daugiau nei 10 metų, 2015 metų rugsėjo 13-ąją, Norvegijoje, tuo metu būdamas 24-erių, Andrius kartu su trimis lietuviais pateko į tragišką avariją. Per nelaimę žuvo vairuotojas, o kiti trys vaikinai, tarp jų ir Andrius, buvo sunkiai sužeisti.
„Pats avarijos neatsimenu, bet man pasakojo, kas įvyko. Paskutinis momentas, kurį prisimenu, buvo kai išėjau iš pasisėdėjimo su draugais, atsisveikinau ir pasakiau, kad vykstu namo. Sekantis momentas – atsikėliau po penkių savaičių komos ligoninėje“, – jautrius įvykius prisimena vyras.
Artimieji ir draugai Andriui pasakojo, kaip įvyko avarija. Paaiškėjo, kad po susitikimo su draugais jis sėdo į automobilį ir pakliuvo į siaubingą avariją. Andriui atskleidė, kad buvo viršytas greitis, o jo kūnas buvo rastas nuskridęs apie 100 metrų nuo avarijos vietos.
„Mane surado avarijos vietoje ir su sraigtasparniu išskraidino į artimiausią ligoninę, kur mane dėliojo tarsi iš gabalų. Tas pažįstamas, kuris vairavo, galimai planavo savižudybę. Vairuotojas buvo blaivas. Aš tiesiog papuoliau ne laiku ir ne vietoje. Man nepasisekė“, – prisimena Andrius.
Paklaustas, kodėl mano, kad vairuotojas galėjo planuoti tai planuoti, Andrius sako, kad tokią versiją išgirdo iš draugų, kai gulėjo ligoninėje:
„Draugai sakė, jog tas vaikinas į „Facebook“ buvo įkėlęs motyvuojantį įrašą su karsto nuotrauka, kur rašė: „Draugai, buvo malonu, viso gero“. Ir po to papuolėme į avariją.
Gydytojai klausė jo artimųjų, ar galėtų paaukoti organus, tačiau ištyrę kraują pamatė, kad jis turėjo hepatitą C. Kai sergi hepatitu C, gresia kraujo dializės – galbūt žmogus nebenorėjo kankintis ir planavo šį žingsnį.“
Atskleidė, kaip jautėsi po autoįvykio
Po siaubingos avarijos Andriui teko gydytis daugybę sunkių traumų. Atsibudęs iš komos po penkių savaičių, vyras vis dar negalėjo kalbėti – buvo patyręs sunkią galvos traumą, dėl kurios medikai neslėpė abejonių, ar jis kada nors atsigaus. Gydytojai manė, kad Andrius gali likti „daržove“.
„Buvo sutrupėjęs žandikaulis, aštuoni lūžę šonkauliai. Stuburas lūžo keturiose vietose, buvo sutrupėjusi kairė čiurna ir dar visokių kitų traumų“, – pasakoja vyras.
Andrius taip pat patyrė dvi klinikines mirtis. Paklaustas, ar ką nors prisimena iš tų akimirkų, jis sako svarstantis, ar tai buvo pomirtiniai išgyvenimai, ar tiesiog stiprių nuskausminamųjų sukeltos haliucinacijos.
„Atsimenu, kad kažkur skridau lyg ant Aladino kilimo, tarp labai gražių kalnų. Mačiau laimingus žmones, žemės nesimatė. Keisti prisiminimai, vaizdiniai... Gal tai buvo dangus“, – dalijasi Andrius.
Vis dėlto pabudimas po komos nebuvo stebuklingas lūžis. Vyrą užklupo gili depresija, jį lydėjo ašaros, bejėgiškumo jausmas ir daugybė sunkių dienų bei metų.
„Kartais manęs paklausia, kokia mano paslaptis. Jokios paslapties nėra – buvo daug kruvino darbo“, – sako jis.
Iš neįgaliojo vežimėlio atsistojo ant kojų
Po avarijos Andrius dvejus metus praleido neįgaliojo vežimėlyje, o pusę metų – ligoninės palatoje. Vyras pasakoja, kad tuo metu kiekviena diena buvo panaši viena į kitą, tačiau būtent rutina ir atkaklumas padėjo jam po truputį atsistoti ant kojų.
„Ryte atsikeldavau, atsisėsdavau į vežimėlį ir važiuodavau į baseiną. Ten mane įkeldavo į vandenį – kojų nejaučiau, bet stengdavausi judinti rankas, pilvo raumenis, daryti viską, ką galiu. Grįžęs pailsėdavau, po pietų eidavau į kineziterapijos salę, o vakare – į sporto salę dirbti su svoriais“, – prisimena jis.
Nors gydytojai atvirai sakė, kad tikimybė vėl vaikščioti labai menka, tuomet 24-erių Andrius nepasidavė.
„Kartais paverkdavau į pagalvę, bet kitą dieną vėl darydavau pratimus. Sukandus dantis – kasdien, be išimties“, – sako vyras.
Ir pastangos pradėjo duoti vaisių: „Vieną dieną pamačiau, kad pajudėjo kojos pirštas. Tada supratau – kažkas vyksta. Nuo vežimėlio perėjau prie vaikštynės, vėliau prie ramentų, paskui – prie lazdos. Praėjo penkeri metai, kol galėjau vėl pilnai atsistoti ant kojų.“
Nors iki šiol jaučia avarijos pasekmes, jis sako, kad sunkus darbas atsipirko su kaupu – šiandien kiekvienas žingsnis jam yra priminimas, kad stebuklai įvyksta tiems, kurie nepasiduoda.
Padeda kitiems ir dalijasi motyvacija
Šiandien Andrius – asmeninis treneris, padedantis žmonėms siekti geresnės fizinės formos ir stipresnio tikėjimo savimi.
Jis sako, kad savo patirtį naudoja kaip įkvėpimo šaltinį, norėdamas parodyti, kad net ir po sunkiausių išbandymų galima atsistoti.
„Mano kojos vis dar silpnesnės, kairė čiurna – „sumontuota“ metalais, ją sunkiai valdau, bet vaikštau. Kai esi tiek išgyvenęs, pradedi vertinti kiekvieną dieną visai kitaip“, – sako Andrius.
Paklaustas, kokį patarimą galėtų duoti žmonėms, išgyvenusiems sunkias traumas ar autoavarijas, vyras pabrėžia – svarbiausia neprarasti tikėjimo ir judėti į priekį.
„Reikia stengtis judėti tiek, kiek tuo metu gali. Jei negali bėgti – eik, jei negali eiti – minti dviratį ar daryti bent jau tai, ką gali. Svarbiausia – neužsigulėti lovoje ir neprarasti vilties“, – sako jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
