Vis dėlto toks modelis kelia daug diskusijų: vieni mato jame socialinės nelygybės riziką, nes privačios mokyklos gauna ir tėvų įmokas, o kiti akcentuoja, kad taip ginama vaiko teisė į ugdymą nepriklausomai nuo pasirinktos mokyklos. Taigi kaip yra iš tikrųjų?
Privačios mokyklos kuria nelygybę
Gyventojai moka vienodo dydžio mokesčius už vienodas valstybės paslaugas – policijos, kariuomenės, teismų ir kt. Todėl, pavyzdžiui, norėdamas daugiau saugumo, gyventojas už savo pinigus pats samdo privačią apsaugą, nes privačios policijos nėra.
Tačiau kiek kitokia situacija yra švietimu ir sveikatos apsauga. Vaikų neturintys gyventojai moka tiek pat mokesčių, kiek ir juos auginantys. Tačiau pastarieji gauna ne tik viešas paslaugas, bet kitų sumokėtus pinigus su moksleivio krepšeliu gali nusinešti į privačias mokyklas.
Tai reiškia, kad už visų sumokėtus mokesčius yra finansuojama dalis į privačias mokyklas einančių vaikų ugdymo išlaidų.
Nelygybę tokioje sistemoje neseniai įžvelgė profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Jis pastebi, kad valstybė turėtų nustoti finansuoti privačias mokyklas ir taip mažinti atskirtį tarp visuomenės grupių.
Anot jo, taip yra dėl to, nes šiuo metu valstybė dalį savo biudžeto skiria ne tik viešoms (valstybinėms), bet ir privačioms mokykloms. T. y. valstybė remia net tik paprastas mokyklas, bet ir tas, kurios papildomai surenka įspūdingas sumas iš mokinių tėvų.
Pavyzdžiui, anot R. Lazutkos, pernai valstybė vienam moksleiviui metams vidutiniškai skyrė 3 170 eurų ugdymo lėšų. Tokia vidutinė suma buvo skiriama ir viešųjų ir privačių mokyklų mokiniams.
Skirtumas toks, kad privačiose mokyklose tėvai papildomai sumoka po maždaug 600–800 eurų per mėnesį, o dėl to kai kurių privačių mokyklų finansavimas kartais būna net du–tris kartus didesnis nei viešų.
Kaip pažymi R. Lazutka, privačios mokyklos tėvų mokėjimus paprastai teisina tuo, kad neturi kitų pajamų šaltinio, pavyzdžiui, savivaldybių, kaip turi viešosios ugdymo įstaigos. Visgi, anot ekonomisto, tai nėra svarus argumentas, nes savivaldybės vienam mokiniui vidutiniškai skiria tik apie 1 tūkst. eurų per metus.
Anot R. Lazutkos, visuomenėje yra sukurta iliuzija, kad tėvai, rinkdamiesi privačią mokyklą, užtikrins savo vaikui geresnę ugdymo kokybę. Visgi, R. Lazutka pabrėžia, kad tai dažnai – tik marketingo triukai, o realūs rezultatai ir situacija mokyklos viduje, retai kada būna tokia, kaip vaizduojama viliojant gyventojus.
Tai, pasak ekonomisto, pagrindžia ir įvairių tyrimų rezultatai, kurie rodo, kad mokymasis privačioje mokykloje neužtikrina geresnių rezultatų.
Profesorius taip pat nurodė, kad pavyzdžiui, Šiaurės ir Vakarų Europos valstybės įprastai sukuria tokią privačių mokyklų sistemą, kuri neturėtų neigiamo šalutinio poveikio visuomenei.
Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse numatyta, kad jei valstybė finansuoja privačias mokyklas, tada privatūs tėvų mokėjimai dažnai būna neleidžiami. O jei leidžiami, tada ribojamas jų dydis arba reikalaujama kartu kurti stipendijų fondą tiems moksleiviams, kurių tėvai negali mokėti.
Finansavimo tvarka įtvirtinta Konstitucijoje
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pažymėjo, kad tokia tvarka yra įtvirtinta Konstitucijoje.
„Pagal Konstituciją, valstybė garantuoja privalomą mokymą iki 16 metų visiems mokiniams, nesvarbu, kokioje mokykloje jie mokosi. Švietimo įstatyme įteisinta mokyklų įvairovė ir pasirinkimo galimybės mokiniams bei jų tėvams – jie gali rinktis savivaldybės, valstybinę arba nevalstybinę mokyklą“, – pabrėžė ŠMSM.
Tuo metu Švietimo įstatyme, pasak jos, yra numatyta, kad nevalstybinės mokyklos yra integrali švietimo sistemos dalis. Todėl visos mokyklos, kurios dirba pagal tuos pačius švietimo ministro tvirtinamus ugdymą reglamentuojančius dokumentus ir atitinka teisės aktų reikalavimus, gauna finansavimą iš valstybės.
„Lėšos mokiniams ugdyti iš valstybės biudžeto skiriamos ne pagal įstaigos steigėją ar teisinę formą, bet pagal mokinių skaičių, ugdymo programą ir kitus rodiklius, nepriklausomai nuo to, kas mokyklos steigėjas“, – atkreipė dėmesį ŠMSM.
Be to, ministerija pažymėjo, kad valstybės skiriamos lėšos ugdymui, yra tik viena nevalstybinės mokyklos biudžeto dalis. Tuo metu kitą dalį sudaro mokyklos išlaikymas, darbo užmokestis nepedagoginiam personalui, ūkio išlaidos – šios dalies valstybė nefinansuoja ir ją mokykla turi užtikrinti iš nuosavų lėšų.
Privačioms mokykloms – 134 mln. eurų per metus
ŠMSM nurodė, kad tai, kiek pinigų iš valstybės gauna ugdymo įstaiga priklauso nuo daug parametrų: kokia ugdymo programa, koks mokinių skaičius, kiek specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių.
Anot ministerijos, 2025 metų duomenys rodo, kad nevalstybinėms mokykloms iš viso buvo skirta 134 mln. eurų lėšų ugdymo reikmėms. Tai sudaro apie 8 proc. nuo visoms mokykloms skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurios sudaro 1,6 mlrd. eurų.
ŠMSM duomenimis, nevalstybinėse bendrojo ugdymo mokyklose 2025 m. rugsėjį mokosi apie 27,2 tūkst. mokinių. Įskaičiuojant ir ikimokyklinio, ir priešmokyklinio amžiaus vaikus – 37,3 tūkst.
Tuo metu visose Lietuvos mokyklose mokslus šiemet pradėjo 359,8 tūkst. bendrojo ugdymo mokinių. Su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais – 459,8 tūkst. mokinių.
2024–2025 mokslo metais Lietuvoje dirbo 27,2 tūkst. bendrojo ugdymo mokytojų ir mokyklų vadovų.
2024-ųjų pabaigoje buvo prognozuota, kad 2025 m. vidutinis mokytojų atlygis sieks 3106 prieš mokesčius arba 1878 eurus į rankas.
Tai reiškia, kad pavyzdžiui, panaudojus privačioms mokykloms skiriamus 134 mln. eurų mokytojų algoms, kiekvienam tektų apie 4926 eurai.
Taip pat sprendžiant iš Vilniaus miesto savivaldybės skelbiamos informacijos, vienos naujos gimnazijos, kurioje mokytųsi apie 500 moksleivių, statybos kainuoja apie 20–30 mln. eurų.
Taigi už privačioms mokykloms išleidžiamus pinigus kasmet galima pastatyti bent po kelias mokyklas, o jų dar ir liktų personalui išlaikyti.
Per kelerius metus galima pastatyti tiek valstybinių mokyklų, kiek moksleivių dabar mokosi privačiose mokyklose.
Kiekvienas mokinys turi gauti finansavimą
Vilniuje ir Kaune įsikūrusios privačios mokyklos „Erudito“ licėjaus vadovas doc. dr. Nerijus Pačėsa pabrėžė, kad dabartinė sistema esą nėra privačių mokyklų finansavimo modelis. Anot jo, tai Lietuvos piliečių – mokinių ugdymo teisės užtikrinimas.
„Kažkodėl, kai valstybė moka už mokinio maistą, niekas nesako, kad taip finansuojamos maistą tiekiančios įmonės.
Taigi, kiekvienas mokinys turi valstybės garantuotą pinigų krepšelį, kuris seka jį, nesvarbu kokioje ugdymo įstaigoje jis mokosi.
Jo paskirtis yra labai aiškiai apibrėžta – mokytojų atlyginimams, jų kompetencijos kėlimui ir vadovėliams. Niekam kitam jis negali būti panaudotas. Ir toms įvardintoms reikmėms jo tikrai neužtenka“, – įvardijo N. Pačėsa.
Jam paantrino ir „Digiklase“ ir Vilniaus taikos progimnazijoje istorijos mokytoju dirbantis Algis Bitautas, kurio nuomone, svarbiausias principas turėtų būti ne tai, ar švietimo įstaiga yra valstybinė ar privati, o tai, ar ji teikia kokybišką ugdymą vaikui.
„Mokinys – valstybės rūpestis, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje jis mokosi. Todėl dalis valstybės skiriamų lėšų (pvz., „mokinio krepšelis“) logiškai keliauja paskui vaiką – nes švietimo tikslas yra ugdyti žmogų, o ne išlaikyti tik pastatus ar institucijas“, – atkreipė dėmesį mokytojas.
Jis taip pat pabrėžė, kad valstybinės mokyklos yra pilnai išlaikomos valstybės. T. y. išlaikoma visa infrastruktūra, investicijos bei veiklos išlaidos.
Tuo metu privačios mokyklos tokių lėšų negauna ir į jas net nepretenduoja.
A. Bitautas pažymėjo, kad svarbiausia – atskirti valstybinių ir privačių mokyklų finansavimo skirtumus.
„Valstybinės (viešosios) mokyklos gauna ne tik mokinio krepšelio lėšas, bet ir visą infrastruktūros finansavimą: pastatus, jų priežiūrą, remontus, komunalines paslaugas, įrangą, administracinį aptarnavimą ir kt. Šios išlaidos dažniausiai padengiamos iš savivaldybių ar valstybės biudžeto.
Tuo metu privačios mokyklos iš valstybės gauna tik vieną dalį – tą pačią mokinio krepšelio sumą, kaip ir valstybinės mokyklos. Visas likusias išlaidas – patalpų nuomą, komunalinius mokesčius, remontus, įrangą – jos padengia pačios“, – pabrėžė A. Bitautas.
Kitaip tariant, privačios mokyklos už savo infrastruktūrą moka iš savo lėšų, kurias dažniausiai surenka ir mokinių tėvų.
Pasak „Erudito“ licėjaus vadovo, būtų neteisinga, jei privačios ugdymo įstaigos negautų bent dalies valstybės finansavimo.
„Atimti krepšelį iš mokinio, kuris renkasi privačią mokyklą, reiškia jį diskriminuoti ir priversti mokėti dar didesnę kainą už ugdymą privačioje mokykloje.
Manau, tai iš principo neteisinga, nes tie tėvai moka mokesčius yra pilnateisiai Lietuvos piliečiai ir neturėtų būti valdžios skriaudžiami, kad savo vaikui pasirinko privačią ugdymo įstaigą“, – komentavo jis.
A. Bitautas neslėpė, kad šiuo metu privačios mokyklos finansuojamos netgi per mažai, turint mintyje tai, kad vykdo tokią pačią veiklą ir įgyvendina tuos pačius tikslus, kaip ir valstybinės.
„Kai kalbame apie „nelygybę“, verta paklausti: ar tikrai sąžininga, kad viena švietimo įstaiga gauna visapusišką valstybės finansavimą, o kita – tik dalinį, nors abi vykdo tą pačią valstybės pripažintą švietimo funkciją?
Jeigu tikslas – vienodos galimybės visiems mokiniams, gal vertėtų kalbėti ne apie tai, ar privačios mokyklos „turėtų būti finansuojamos iš valstybės lėšų“, o apie tai, kodėl jos iki šiol finansuojamos tik iš dalies?“ – piktinosi istorijos mokytojas.
Privačiose mokyklose problemų nemato?
A. Bitautas nesutiko su R. Lazutkos mintimi, kad privačiose mokyklose švietimo kokybė yra prasta ir pabrėžė, kad pastabos dėl ugdymo kokybės šalyje dažniausiai kyla iš viešojo švietimo mokyklų.
„Privati mokykla – tai rinkos mechanizmas, atsirandantis ten, kur dalis šeimų pasigenda tinkamo ugdymo viešajame sektoriuje“, – komentavo jis.
Mokytojas pažymi, kad viena iš didžiausių viešųjų mokyklų problemų – kokybės netolygumas. T. y. kai kuriuose didmiesčių mokyklose klasėse mokosi net po 30 ir daugiau mokinių, o tai apsunkina individualų darbą su kiekvienu vaiku.
Antra problema, anot A. Bitauto, yra tai, kad viešosios mokyklos ne visuomet geba prisitaikyti prie individualių mokinių poreikių ir lūkesčių dėl personalizuoto mokymosi turinio.
„Būtent čia atsiranda erdvė privačioms iniciatyvoms: jos siūlo alternatyvą, leidžiančią tėvams pasirinkti tai, kas labiausiai atitinka jų vaikų poreikius.
Be to, privačios mokyklos veikia konkurencijos principu – jei ugdymo kokybė jose neatitinka lūkesčių, tėvai renkasi kitą paslaugų teikėją. Tad šios mokyklos yra nuolat skatinamos siekti aukštos kokybės ir prisitaikyti prie šeimų poreikių“, – pasakojo istorijos mokytojas.
Pasak mokytojo, svarbu pabrėžti, kad privačios mokyklos dažnai tampa inovacijų šaltiniu: jos eksperimentuoja su ugdymo metodais, kuria naujus modelius, o jų patirtys vėliau pritaikomos ir viešajame sektoriuje.
„Juk ne iš privačių mokyklų atėjo idėja visiems pridėti po 10 balų už 12 metų nuopelnus. Todėl, finansinė parama privačiam švietimui nėra „parama elitui“, o investicija į visos sistemos pažangą“, – atskleidė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Valstybėje negali buti paslaugų, paslaugos teikiamos imoneje
Visos mokyklos yra imones ( pasiziurekite rekvizituose )
Labai gera gauti milijoninius pelnus privačiose mokyklose , seneliu namuose kai valstybe viska apmoka o ka sumoka klientai viskas eina i pelna . Kas dar noretu tokio biznio ?
Pvz Paryžiaus seneliu namuose zmones moka 2000 euru . Bet jie gauna matinima , mankstas , baseina , priežiūra visa para . Pas mus moka panašiai ir seneliai negauna nieko.
