Plačiau apie genetinį lietuvių išskirtinumą, būdingiausius bruožus ir kaip žmogus galėtų keistis ateityje gyvenant besikeičiančios kasdienos įpročių, technologijų, klimato kaitos amžiuje – interviu su Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto vyresniąja mokslo darbuotoja doc. Alina Urnikytė. Tai – antroji interviu dalis. Pirmąją dalį galite skaityti čia.
Lietuviai puikiai virškina riebalus, bet gausiai jų valgyti nesiūlo
Vienas iš jūsų tyrimo išvadose minėtų bruožų – lietuviai puikiai virškina riebalus. Vadinasi, galime lengviau suvirškinti riebių cepelinų porciją nei, pavyzdžiui, italai?
Žmonės, panašu, kai kuriuos dalykus linkę interpretuoti taip, kaip jiems patogiau (juokiasi). Bet tai tikrai nereiškia, kad dabar galime ramia sąžine, kiek norime, valgyti riebiai.
Vėlgi turime grįžti į praeitį – prie mūsų medžiotojų-rinkėjų. Genai, kuriuos pavyko identifikuoti, buvo stipriai veikiami gamtinės atrankos – atrankos signalas buvo labai ryškus. Tačiau mes nenustatėme šiuose genuose jokių konkrečių genetinių variantų, kurie būtų tiesiogiai atsakingi už kokią nors žinomą funkciją.
Todėl liko daryti kelias pagrįstas išvadas. Pirma – galbūt tai susiję su tuo, kad mūsų protėvių dieta buvo gana riebi: jie valgė daug žuvies, sumedžiotos mėsos, nes tam, kad išgyventų šaltame klimate, reikėjo daug riebalų. Todėl, be abejo, ir genų, padedančių skaidyti riebalus, reikėjo. Antra išvada, kurią pasidariau, – galbūt šie genai buvo reikalingi ir tam, kad padėtų palaikyti energijos lygį, kuris buvo būtinas išgyventi šaltame klimate.
Kodėl tą signalą jaučiame ir šiandien? Galbūt dar praėjo per trumpas evoliucinis laikotarpis. Aišku, norėtųsi plačiau ištirti, kokią konkrečią funkciją šie genai atlieka šiuolaikinių lietuvių organizme. Bet tikrai neteigiu, kad dabar galime valgyti kiek tik norime riebalų – turime tuos genus, jie viską už mus padarys, ir būsime sveiki. Juk vis tiek esame viena pirmaujančių Europos šalių pagal sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis. Tai reiškia, čia dar kažkas veikia.
Galbūt mūsų senelių ar prosenelių mityba nebūtinai tinka dabarčiai. Natūralu, matyt, ir tai, kad, pavyzdžiui, prie Viduržemio jūros gyvenančių žmonių ir šiauriečių kasdienė mityba visada skyrėsi.
Taip, aplinka keičiasi ir mes nebegalime taip pat maitintis.
Ateityje mityba galėtų būti pritaikyti pagal genus?
Kaip suprantu, tai jau yra ateities tyrimų sritis – ką lietuviams būtų sveikiau valgyti siekiant išvengti tam tikrų ligų pagal savo genotipą?
Taip, čia jau reikėtų kalbėti apie personalizuotą mediciną. Būtų labai naudinga turėti kiekvieno žmogaus genomo duomenis – identifikuoti genus ir jų variantus, susijusius su tam tikrais mitybos ar dietiniais dalykais. Remiantis tuo būtų galima individualiai pritaikyti mitybą kiekvienam žmogui, siekiant prevenciškai išvengti tam tikrų ligų.
Minite ir farmakogenetiką – tai jau būtų ir individualiai pritaikytas gydymas? Kiek tai yra tolima realybė?
Tai būtų personalizuotas vaistų paskyrimas žmogui pagal jo turimus genus ir konkrečius jų variantus – kaip jis metabolizuoja tam tikrą vaistą, tinka ar ne tam tikroms ligoms gydyti.
Iš tiesų, tai jau yra taikoma, tačiau tam, kad tai vyktų masiškai, trūksta finansavimo. Laimei, Lietuvoje jau turime įkurtą biobanką. Tikiuosi, kad lietuviai noriai duos kraujo, iš kurio bus išskirta DNR, bus tiriami genomai ir tai prisidės prie personalizuotos medicinos pažangos.
Tikrai neteigiu, kad dabar galime valgyti kiek tik norime riebalų – turime tuos genus, jie viską už mus padarys, ir būsime sveiki.
Tyrimai vyksta, mokslininkų grupės dirba, bet vis dar trūksta finansinių resursų – mums reikia nusekvenuoti kuo daugiau lietuvių genomų.
Ar būtų galima įvardyti, kokie paveldimi sutrikimai ar ligos dažnesni lietuviams? O gal – atvirkščiai – kažkam esame atsparesni?
Tai jau nėra mano kompetencijos sritis, todėl negalėčiau įvardyti konkrečių pavyzdžių. Tačiau kiekviena tauta turi savo savitus genus, jų variantus, kurie siejami su tam tikromis ligomis ir pasitaiko dažniau. Tarkime, širdies ir kraujagyslių ligos – jos, aišku, nulemtos daugelio veiksnių, bet galbūt mes turime genų, jų variantų, kurie didina riziką sirgti labiau nei kitose populiacijose. Žinoma, įtakos turi ir gyvenimo būdas, mityba, fizinis aktyvumas.
Taip pat egzistuoja ir vadinamieji protekciniai variantai. Kai kuriose pasaulio zonose žmonės gyvena ilgiau ir sveikiau, bet tiktai ne visada lengva nustatyti, kad vienas ar kitas genas tikrai veikia kaip apsauginis. Vis dėlto tokių variantų tikrai yra. Be to, kai kurie genetiniai sutrikimai gali būti lokalizuoti tam tikroje teritorijoje – pasitaikyti dažniau konkrečiame regione.
Kalbant apie ryšį su kitomis tautomis – su latviais broliuojamės ne veltui? Genetiškai esame artimiausi?
Apie tai yra vienas iš mano paskutiniųjų tyrimų, turėjau galimybę palyginti lietuvių ir latvių genetinius duomenis. Taip pat buvo įtraukti ir kitų šiuolaikinių populiacijų bei senovės žmonių genetiniai duomenys. Tyrimo rezultatai parodė, kad tai, ką pasakojau apie lietuvių unikalumą, juo iš dalies dalijamės ir su latviais – išties esame labai panašūs.
Gaila, kad nėra pakankamai laisvai prieinamų genetinių duomenų iš tikrųjų baltarusių. Pavyko rasti tik keletos, bet vien iš to sunku daryti tvirtas išvadas. Vis dėlto, iš to, ką pavyko analizuoti, matyti, kad greičiausiai ir su baltarusių populiacija turėtume didelį panašumą.
Ateities žmogus – didesnių akių, mažesnės kūno masės, bet pakumpęs?
Jau kiek užsiminėme, bet kaip šiuolaikinės gyvenimo sąlygos – ne tik klimato kaita, bet ir oro tarša, mityba, fizinio aktyvumo trūkumas – gali paveikti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų genetiką?
Be abejo, viskas, kas keičiasi mūsų aplinkoje, palaipsniui veikia ir mūsų genomą, tai – neišvengiama. Kaip mes atrodysime, kaip keisis mūsų bruožai – tai dalykai, kuriuos jau dabar pradeda svarstyti mokslininkai. Man pačiai teko skaityti ir mąstyti apie galimą žmogaus ateities evoliuciją. Scenarijų yra įvairių – tiek kalbant apie išorinius bruožus, tiek apie vidaus pokyčius.
Jau minėjau apie plaukuotumą, kad jis gali nykti, nes šylant klimatui mažėja poreikis turėti tokią apsaugą. Galbūt mūsų akys taps didesnės, nes vis daugiau laiko praleidžiame prie tamsesnio ekrano, evoliuciškai tai galėtų padėti geriau matyti. Galbūt galėtų pailgėti pirštai, kad dirbti kompiuteriu būtų patogiau.
Yra svarstymų, kad ateityje, siekiant taupyti energiją, keisis ir žmogaus kūno kompozicija – ypač liemens, stuburo srityje, jis galėtų tapti lankstesnis. Kadangi fizinio judėjimo poreikis vis mažėja, vis daugiau funkcijų perima robotai, automatizuotos sistemos, gali būti, kad mažės ir bendra kūno, raumenų masė. Dėl ilgo sėdėjimo prie ekranų gali atsirasti kuprelė – evoliuciškai tikrai galime imti atrodyti pakumpę, palinkę į priekį.
Aišku, savo poveikį turės ir šiuolaikinės technologijos – nanobotai, jau dabar turime įvairius protezus, stimuliatorius, mikročipus. O kur dar visos tos technologijos, kurios tik ateis, kai viskas bus implanuojama, tai vėlgi turės didžiulę įtaką mūsų genofondui ir žmogaus evoliucijai.
Grįžtant prie gamtinės atrankos – dabar jau turime vadinamas genų žirkles. Kol kas jų naudojimas ribojamas dėl etinių priežasčių, bet vis dažniau kalbama apie vadinamuosius „CRISPR kūdikius“. Mes nežinome, kaip ateityje gali būti panaudotos tokios technologijos. Jeigu jos bus plačiai naudojamos, nebeleisime veikti natūraliai gamtinei atrankai. Genų dreifas – atsitiktinis genų pokytis kartose – yra labai svarbus mikroevoliucinis veiksnys genetikoje. Jis kartu su gamtine atranka lemia mūsų genetinius pokyčius. Visi šie natūralūs procesai bus prislopinti. Mokslininkai nuogąstauja, kad tai gali labai sumažinti ir mūsų genetinę įvairovę, dėl to gali atsirasti ir naujos genetinės ligos.
Taigi tokios technologijos kaip genų redagavimas ne tik padėtų išvengti paveldimų ligų, bet ir pakeistų žmogaus evoliuciją?
Taip, tai neišvengiamai turėtų didžiulės įtakos ir natūraliai evoliucijai bei gamtinei atrankai.
Minėjote, kad žmogaus kūnas gali keistis – o gal kaip tik didėti? Jau dabar matome daug nutukusių žmonių.
Be abejo, už nutukimą atsakingas ne vienas genas. Kaip tik kolegė atlieka tyrimus, susijusius su nutukimu – ieško genetinių priežasčių. Visgi daugeliu atvejų didesnę įtaką daro mūsų gyvenimo būdas, kurį galime kontroliuoti. Kai kurie žmonės gali turėti didesnį polinkį nutukti, bet nemanau, kad tai apibūdina daugumą – dažniau tai yra susiję su gyvenimo būdu, fiziniu aktyvumu, mitybos įpročiais.
Kiek realūs utopiniai scenarijai, kad galėtume imti redaguoti genus siekiant sukurti tam tikras žmonių kastas?
Tai viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai nerimauja. Tokios technologijos greičiausiai pirmiausia bus prieinamos tik labai turtingiems žmonėms. Yra bijoma dėl tos „tobulų žmonių“ grupės kūrimo. Aišku, čia yra daug spekuliacinių dalykų, bet iš technologinės pusės tai yra įmanoma. Mes tiesiog dar nežinome, kaip tos technologijos bus panaudotos.
Kalbant apie šiuolaikinius iššūkius, jau dabar žmogaus organizme aptinkamas ir mikroplastikas. Tai – vėlgi nauji besikeičiančios aplinkos iššūkiai?
Tai tikrai yra vienas iš naujų iššūkių. Kaip tik pradedame tyrimus apie mikro ir nanoplastiko poveikį žmogaus sveikatai bei reprodukcijai. Jau pasirodo tyrimų, kurie rodo, kad galimas neigiamas poveikis nevaisingumui ir reprodukcinei sveikatai.
Dėl informacijos kiekio gali keistis ir smegenys
Nevaisingumas apskritai tampa vis dažnesnė problema, be to, apskritai renkamasi susilaukti vaikų vyresniame amžiuje.
Kalbant apie vėlyvesnį gimdymo amžių – taip, tai gali turėti įtakos. Tačiau didelę įtaką daro ir aplinka, kurioje gyvename. Žinoma, tam tikrais atvejais nevaisingumas tikrai gali būti genetiškai nulemtas, bet daugeliu atvejų įtaką daro kiti veiksniai, vėlyvesnė tėvystė ir kt.
Ar tai gali turėti ilgalaikių pasekmių genetiniame lygmenyje – pavyzdžiui, pačiam gimstamumui ateityje? Juk žinome, kad dabar fiziologiškai geriau vaikų susilaukti ankstyvesniame amžiuje.
Išties ši riba, kada gimdyti laikoma geriausia, evoliuciškai gali kiek „pasislinkti“, nes žmogaus savo elgesiu taip pat keičia evoliuciją. Bet tai neįvyks per vieną ar dvi kartas. Pavyzdžiui, jei genetikoje anksčiau kartą skaičiuodavome kas 25 metus, dabar šis laikas prailgėja – dažnai imu 30 ar net daugiau metų.
Ne veltui ir neuromokslininkai kalba apie užsitęsusią paauglystę, ilgesnį brendimo laikotarpį.
Manau, kad besikeičianti aplinka, naujos technologijos daro poveikį ir mūsų kognityviniams procesams, kurie keisis, galbūt – ir gerės. Tam įtakos turi didžiuliai informacijos kiekiai, kurie kasdien mus pasiekia ir su kuriais mums reikia susitvarkyti. Dėl to turėtų keistis mūsų smegenys, kad galėtų apdoroti tokius informacijos kiekius, kitaip mes neišgyvensime, nes perdegsime. Evoliucionistai kalba, kad greičiausiai labai keisis mūsų smegenys, jų struktūra vien dėl to, kad būtume pajėgus įsiminti, apdoroti informacijos kiekius.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
