Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
32
Ramunė Simonaitienė  (nuotr. asm. archyvo)

Vilniuje gyvenanti renginių organizatorė Ramunė Simonaitienė (42) prisimena, kad būdama maža mergaitė bijodavo iš nepažįstamo žmogaus paimti saldainį ar per naujametinį karnavalą padeklamuoti eilėraštį. Vis dėlto, vėliau drąsa, entuziazmas kurti bei organizuoti paėmė viršų.

32

Vilniuje gyvenanti renginių organizatorė Ramunė Simonaitienė (42) prisimena, kad būdama maža mergaitė bijodavo iš nepažįstamo žmogaus paimti saldainį ar per naujametinį karnavalą padeklamuoti eilėraštį. Vis dėlto, vėliau drąsa, entuziazmas kurti bei organizuoti paėmė viršų.

REKLAMA

„Mokykloje, trečioje klasėje, mano drąsa įgavo pagreitį ir tėvams atrodė, lyg žaibu kas į mane trenkė, nes pasikeičiau iš esmės. Kasmet rugsėjo 1-osios proga prieš visą mokyklos auditoriją stodavau deklamuoti eilėraščių, mokslo metų eigoje prisidėdavau prie įvairių klasės, mokyklos renginių organizavimo“, – prisimena Ramunė.

Renginių organizavimas – nuolatinis adrenalinas

Rimtesnė organizacinio darbo patirtis Ramunei prasidėjo nedidelėje agentūroje, kur teko perprasti bendravimo su užsakovais subtilybes, pardavimų ypatumus, sąmatų sudarymo technikas ir kitus darbus.

REKLAMA

„Kūriau scenarijus įmonių vasaros renginiams, naujametiniams karnavalams ir įgavus patirties su gera pažįstama įkūrėme savo įmonę, kuri užsiėmė šeimos švenčių organizavimu, daugiausia vestuvėmis. Per tą laikotarpį įgavau neįkainojamos patirties bei drąsos nesustoti ir kurti naujas sritis“, – pasakoja moteris.

Pašnekovė atskleidžia, kad renginių organizatorės darbą pasirinko dėl to, kad šis niekada neleidžia nuobodžiauti ir suteikia daug adrenalino.

Pasak Ramunės, ji niekaip negalėtų tiesiog ramiai sėdėti ofise ir skaičiuoti besibaigiančias darbo minutes.

„Nors esu labai jautrios, meniškos prigimties ir atrodytų turėčiau tik ramiai sau rašyti eilėraščius, bet ne, man nuolatos reikia išstumti save už komforto ribų, ieškoti naujų iššūkių ir patirčių“, – sako renginių organizatorė.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo vestuvių iki laidotuvių

Pašnekovė pasakoja, jog vieną dieną persisotino vestuvėmis bei išsisėmė. Jos teigimu, kai vestuvių planavimas tampa rutina ir šventes imi organizuoti tik dėl to, kad reikia, geriau sustoti.

„Vestuvių planuotojas turi degti savo darbu, džiaugtis kiekviena nauja pora, su didžiausiu entuziazmu diskutuoti, patarti, pagelbėti. Kai pajutau, kad visą tai atlieku be didelės meilės, nutariau keisti“, – kalba Ramunė.

Kartą netikėtai teko sudalyvauti keliose laidotuvėse, kur moteris pastebėjo gana nemažai organizacinių spragų ir suprato, kad galbūt save galėtų realizuoti šioje srityje. Tuomet po truputį galvoje ėmė atsirasti mintys, kaip viską Ramunė darytų pati.

„Vėliau labai daug kartų savo mintis užrašiau ant popieriaus, tariausi, ieškojau būdų kaip tai įgyvendinti.

Vyksmas truko metus, kol visiškai atsitiktinai buvau rekomenduota atitinkamam žmogui, vienos iš ritualinių paslaugų įmonės vadovui. Taip prasidėjo sekantis procesas – nusiėmiau rožinius akinius ir nėriau į realybę“, – tikina moteris.

REKLAMA
REKLAMA

Organizatorei teko labai greitai suprasti, kad iškeliavusių žmonių laidojimas toli gražu nėra tik apipavidalinimas, tai yra virtinė procesų, kuriuos turi teisę atlikti tik visas licencijas ir leidimus turinčios įmonės.

„Taip pat šioje srityje yra didžiulis tempas, kurį atlaikyti gali ne kiekvienas. Vienu metu turi atlikti keletą darbų, o mintyse būti dar keliose vietose“, – aiškina pašnekovė.

Būdai, kaip atsiriboti nuo laidotuvių skausmo

Ramunė neslepia, kad organizuojant tiek vestuves, tiek laidotuves būtina išmanyti psichologines subtilybes, tačiau be abejonės įvykiai nesulyginamai skirtingi ir jose vyrauja kardinaliai skirtingos emocinės būsenos.

„Jauniesiems dažniausiai reikia padrąsinimo ar patarimo, bet jie turi gama ilgą laikotarpį apgalvojimui, išsigryninimui. Na, o mirus artimam žmogui sprendimai priimami tą pačią dieną, tad suvaldyti žmonių, netekusių artimojo, emocijas, nėra taip paprasta.

Tokiose situacijose turi bent pabandyti pajausti būseną, suprasti, kada artimieji bus pasiruošę priimti sprendimus. Kai ateis ta minutė nedelsiant veikti – nukreipti, kartais palaikyti“, – kalba pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Paklausus, kaip Ramunei pavyksta atsiriboti nuo neigiamų emocijų organizuojant laidotuves, moteris sako, jog svarbiausia suvokti, kad visi kažkada iškeliausim, tik vieniems tai nutinka greičiau, o kitiems vėliau.

„Priimu žmonių nelaimę, bet negaliu susitapatinti ir suskysti, nes būtent aš esu ta, kuri padeda ištverti, išbūti, susiskaičiuoti. Visiškai atsiriboti greičiausiai nepavyks niekada, nes kažkiek vis tiek išgyvenu, o išsivalyti nuo niūrių minčių padeda meditacija, tam tikros praktikos, bendravimo su artimaisiais ir bendraminčiais džiaugsmas“, – tikina pašnekovė.

Lietuvių požiūris į laidotuves

Anot Ramunės, lietuvių požiūris į laidotuves po truputį kinta. Lietuvos žmonės bando vaduotis iš nusistovėjusių standartų ir tradicijų, laisvėja.

REKLAMA
REKLAMA

Kiek dažniau kreipiasi dėl atsisveikinimo ceremonijų už laidojimo namų ribų, tačiau dauguma, ypač vyresniosios kartos atstovai, lieka prie minties artimąjį išlydėti tradiciškai – laidojimo namuose. Moteris priduria, kad toks pasirinkimas suprantamas, nes mes, lietuviai, esame gana konservatyvūs.

„Vis dėlto, jaukiai, pagarbiai atsisveikinimą galima suorganizuoti tiek laidojimo namuose, tiek visus reikalavimus atitinkančiose patalpose, žinoma, jeigu velionis buvo kremuotas ir palaikai saugomi specialioje kapsulėje ar urnoje“, – nurodo organizatorė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų