Komentarai ir analizė

Nesvarbu, pritariame Jungtinių Valstijų sprendimui įvesti kariuomenę į Iraką ar ne, šis konfliktas jau tapo pasauline problema, kuri liečia beveik visas valstybes. Stabilus Irakas yra būtinybė, jeigu nenorime sulaukti rimto regioninio gaisro. Kai kas siūlo išvesti užsienio karius ir leisti irakiečiams patiems spręsti savo likimą. Tačiau manau, jog nueita per daug toli, kad šis sprendimas būtų įmanomas.

1995 m. lankydamasis Ohajo universitete (Ohio University) pas bičiulį Algį Mickūną, filosofijos profesorių ir žymų fenomenologą, po savo viešos paskaitos buvau supažindintas su kolega, kuris kaip tik rengėsi pradėti savo paskaitą kandidatuodamas į akademinę poziciją Ohajo universitete.

Liberalizmui nepriklausomoje Lietuvoje nesiseka: liberalais pasivadinusios partijos nesugeba įsitvirtinti ir apibrėžti ideologijos, liberalią politiką vykdo ir diskredituoja socialdemokratai, o plūstančios liberalizmo vertybės vis neparodo savo žmogiškojo veido, teigia savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkai.

Jau ne pirmąsyk Lietuvoje iškylanti problema ir įsižiebusi diskusija po kiek laiko tampa visos Europos Sąjungos problema. Tiesa, Briuselis nesyk imasi sprendimų, nuo kurių kiek anksčiau siekė atgrasinti Lietuvą. Irgi ne naujiena. Šiandien toks pavyzdys – energetika. Tai – nacionalinių monopolijų arba oligopolijų tradiciškai apskėsta ūkio sritis. Natūralu tad, kad pirmas ES vykdomosios valdžios – Europos komisijos – žingsnis buvo liberalizuoti energetikos rinkas, leisti jose konkurenciją.

Jeigu Lietuvos Konstitucinis Teismas kažką nutarė, tai dar nereiškia, kad ministrai ir Seimo nariai kaip pavyzdingi pionieriai iš karto turi pulti vykdyti. Negalioja jokia teisės norma, kuri prieštarauja Europos teisei. Iš pradžių išnagrinėkime kaip dvigubos pilietybės draudimas atrodo iš ES teisės perspektyvos, po to pereikime prie Europos žmogaus teisių konvencijos ir užbaikime klausimu, kodėl Konstitucinis Teismas pažeidinėja Europos teisę ir ar jo sprendimas iš tiesų galutinis.

Pradėkime nuo seno sovietmečio anekdoto: „Armėnų radijo klausia: Koks bus naktinis puodas mažagabaritiniame bute XX amžiaus pabaigoje? Atsakymas: toks pat kaip anksčiau, tik rankenėlės į vidų“. Šiandien kažką panašaus galima pasakyti apie Lietuvos politiką.

Žymi Lietuvos archeologė, hab. dr. Rimutė Rimantienė atviru laišku kreipėsi į prezidentą V. Adamkų, Seimo pirmininką V. Muntianą, premjerą G. Kirkilą, Lietuvos istorikų ir archeologų bendruomenę ragindama nekompromituoti Lietuvos piliečių ir pasaulio bendruomenės akyse.

Apie aukštojo mokslo (toliau – AM) reformą pasakyta ir parašyta tiek daug, kad, atrodytų, nebėra ir ką pridurti. Gana gerai suvokiama, kokie visapusiškai žlugdantys gali būti sumanytos „reformos“ padariniai. Auga visuomenės ir akademinės bendruomenės ryžtas pasipriešinti norams spręsti susikaupusias sektoriaus problemas tik studentų sąskaita. Jeigu bus protestuojama sutelktai ir atkakliai, kuriam laikui gal net prislops „reformatorių“ įkarštis. Tačiau AM problemos liks.

Skaitant straipsnius apie Lietuvą mūsų ir užsienio spaudoje susidaro įspūdis, kad rašoma apie dvi skirtingas šalis, savaitraštyje "Veidas" rašo politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius. Viena yra stabili, ūkiškai stiprėjanti demokratija, lygiavertė Europos Sąjungos demokratinių valstybių partnerė. Kita Lietuva – pilietinei visuomenei abejinga, klanų ir neveiksmingų biurokratų valdoma kleptokratija, kuriai sunku atsispirti nuo Rusijos traukos.

Kartas nuo karto,  po ilgiau ar trumpiau užtrunkančios pauzės, tačiau su būtino pasikartojimo ritmika mūsuose yra išsakomas nusistebėjimas - kodėl toks kilnus ir puikios etimologinės reputacijos žodis kaip valstybininkai lietuviškosios tikrovės  politinėse  batalijose įgijo sutirštintai neigiamas konotacijas? Kiek anksčiau dėl to savo apmaudą garsiai yra liejęs ne vienas įtakingas politikas, o štai praeitą ar užpraeitą savaitę tokio pobūdžio apgailestavimą viešai pademonstravo&n...

Galima buvo laukti, kad Rugsėjo 1-oji aukštosiose mokyklose šiemet bus paženklinta reformų preliudijų ženklu. Pagal pradinius Prezidento siūlymus aukštojo mokslo ir studijų sistemos pokyčiai turėjo prasidėti šiemet. Tai lyg ir turėjo reikšti, kad rugsėjo pirmąją turėtų būti aiškūs konceptualūs sprendimai, ar ir kas bus keičiama, o dabartiniai abiturientai žinotų bent jau tai, ko laukti kitą vasarą ir po jos. Tačiau viskas vyksta kitaip.

Lietuvoje jie skamba kasmet rugsėjo pirmą, šaukdami  besimokantį jaunimą  atgal į  mokyklas ir universitetus, o šie,  juos  išgirdę, kaip senovės dvarų darbininkai pietų skambalą, viską metę, skuba į klases  ir aulas.Vieni – mokslo pradėti, kiti – jo tęsti, dar kiti - jo baigti. Varpelius išgirsta  ne jie vieni, bet visa  Lietuva. Jau įsipilietinęs  įprotis:  rugsėjo pirmoji - visų šventė, tik ne poilsio, bet darbo diena.

Europos Sąjunga pasisakanti prieš bet kokią rasinę, tautinę, socialinę diskriminaciją ir siekdama, kad kiekvienas asmuo jaustųsi lygiavertis ir pilnateisis Europos pilietis visomis įmanomomis priemonėmis siekia atkreipti dėmesį į visas rizikos grupes, kurios yra arba gali būti diskriminuojamos dėl įvairių socialinių statusų. Tokiai rizikos grupei yra priskiriami ir nuteistieji bei asmenys, paleisti iš įkalinimo įstaigų.

Pamenate, dar belaukiant XXI amžiaus įvairūs astrologai, parapsichologai, alchemikai ir panašaus plauko veikėjai pranašavo, kaip pasaulis tuoj įžengs į Vandenio – visuotinės taikos ir naujo pažinimo – erą. Deja, visi pranašai kažkur staiga dingo po 2001 m. rugsėjo 11 d. – tarsi į... vandenį? Tada užgriuvo: Afganistanas, Irakas, nesibaigianti intifada Palestinoje, prisimintas Darfuras, vėl plykstelėjo Somalis.

Mylėk savo artimą kaip pats save, moko Šventasis raštas. Tiesą sakant, kad tai būtų įgyvendinama, neužtenka mylėti artimą. Pirmoji sąlyga - mylėti patį save. Vargu ar žmogus, nemylintis savęs, gali būti visavertis bendruomenės narys. Jis gali net deklaruoti palankumą kitiems savo paties sąskaita, tačiau galų gale iš to niekam nebus naudos - jis taps našta.

Prieš naujuosius mokslo metus Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė nemokamą telefoną, kuriuo tėvai, mokiniai ir mokytojai gali gauti pageidautiną informaciją apie švietimo reikalus.

Šamanai savo apeigas dažniausiai atlieka lietui ar kitoms gamtos gėrybėms prišaukti. Dabarties pasaulyje didžiausia gamtos gėrybe laikomi pinigai – tad politinių šamanų apeigos su jais ir susijusios. Pastarąjį pusmetį vieši premjero Gedimino Kirkilo judesiai bei figūros, taip pat ištarmės bei užkeikimai daugiaveiksmiame spektaklyje „dujų kainų padidinimas“ išduoda apeiginį šamanišką to spektaklio pobūdį ir šamanišką pagrindinio veikėjo funkciją.

Analizuojant globalizacijos įtaką pasaulyje socialinės atskirties formavimuisi svarbu pastebėti dėl globalizacijos išaugusią socialinę riziką. Socialinei rizikai nereikėtų priskirti siauresnio, tik su socialine apsauga susijusio, socialinės rizikos grupių apibrėžimo, kuriuo sakoma, kad atskirų socialinių rizikų atveju (senatvės, ligos, invalidumo, nelaimingo atsitikimo darbe, bedarbystės, našlystės) yra reikalinga tenkinti tam tikras kvalifikacines sąlygas apibrėžtų socialinių išmokų gavimui.

Globalieji, svajojantys apie lokalumą Anglų kalbos žodžiai „a wandering scholar“ (klajojantis tyrinėtojas) ir „a gypsy scholar“ (akademinis klajūnas arba akademinis čigonas) gerai pažįstami tiems, kurie yra pabuvę darbo vietas dažnai keičiančių ir jų nuolat ieškančių kolegų draugijoje – dar geriau suvoki jų prasmę, jei pats esi pabuvojęs jų kailyje.

Rugpjūčio 23-iąją suėjo 20 metų, kai dėl Lietuvos laisvės kovojančių pogrindininkų grupė - Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras  Cidzikas, Julius Sasnauskas ir dar keli kiti drąsūs lietuviai – Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, suorganizavo paminėjimą vienos iš juodžiausių Lietuvos istorijos dienų.

Dabartinė politinė sistema tręšia dirvą protesto balsams, teigia „Veido“ apžvalgininkas, politologas Vladimiras Laučius. Nagrinėdami rinkimų rezultatus neretai prieiname išvadą, kad kuri nors partija ar politikas pasiglemžė vadinamuosius protesto balsus. Taip manydami turime galvoje viskuo nepatenkintus rinkėjus ir "gelbėtojus" – politikus, žadančius šviesią ateitį ir pergalę prieš tariamus liaudies priešus.

Žiūrėdamas neseniai iš gyvenimo pasitraukusio režisieriaus Ingmaro Bergmano filmą „Žemuogių pievelė“ vis stebėdavausi, kodėl filmo herojus profesorius Isakas Borgas vairuodamas automobilį važiuoja kairiąja kelio puse – prisimenate, kai jis vos nesusidaužia kaktomuša su kitu automobiliu, gali pasirodyti, jog profesorius išsuko į priešingą eismo juostą.

Europos Sąjunga savo politikos formavime be galo didelį dėmesį skiria moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimui darbo rinkoje. LR Konstitucija taipgi numato, jog asmuo negali būti diskriminuojamas lyties atžvilgiu. Visgi, Europa pastebi, kad teisinių reglamentavimų nepakanka norint užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes darbo rinkoje ir karjeros galimybių siekime.

G. Orwello „1984-ųjų“ personažas pasakoja, kad totalitarinis režimas, stebėjęs savo „aveles“ visur ir visada, nelabai toleruodavo netinkamas veido išraiškas. Optimaliausia buvę atrodyti optimistiškai ir energingai. Surūgusi veido išraiška reiškė, kad galbūt nepakankamai myli Didįjį Brolį. Būtent taip, kaip byloja istorija ir prisiminimai, derėjo atrodyti ir tiems, kuriuos filmavo sovietinės „žinios“ ar aprašė to meto spauda.

Valstybės turto privatizavimas visoje buvusios Sovietų Sąjungos bei jos okupuotų Vidurio Europos valstybių teritorijoje neapsiėjo be garsių valstybės turto išvogimo arba „prichvatizavimo“  skandalų ir visą šį procesą lydėjusio gana keisto šių skandalų teisinio įvertinimo.

Premjero Gedimino Kirkilo suburta komisija saugumo karininko a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybėms išsiaiškinti apaugo įvairiausias politikų ir pareigūnų pasisakymais bei komentarais. Nepasitikima jos galiomis bei statusu, nerandama jai vietos mūsų teisinę simuliuojančioje sistemoje, įžiūrimi įvairūs komisijos narių politiniai ryšiai bei simpatijos.

Baltijos studijų centras Vakarų Jorkšyre Kaip ir daugelis akademinių žmonių, aš ilgai svajojau apie Didžiosios Britanijos universitetus. Nors simboliškai prisilytėti prie Anglijos universitetinės kultūros man atrodė taip pat svarbu, kaip aplankyti tuos pasaulio muziejus, kuriuose yra daugiausia mano mylimų XVII a. olandų tapybos šedevrų.

Kitaip - jau nieko nebebus, nes Lietuvos valdžios, nebežinodamos ką toliau daryti, užsiima tik tarpusavio grumtynėmis  ir viena  kitai įsikibusios  į atlapus, už jų pasipurtydamos, eina velniop. Grumtynėmis ženklinosi visi praėjusieji metai, nuo jų neatsilieka nė šie. Dar nepasibaigus  prezidento – premjero ginčui dėl kainų  komisijos, plieskiasi naujas: dėl Valstybės saugumo departamento pareigūno plk.

Aušrinė Marija Pavilionienė visada rašo su humanistiniu patosu. Dievo dovana! Suprantamas ir jos pyktis prieš tuos, kurie, jos manymu, individo laisves nori suvaržyti. Prieš blogį reikia kovoti. Problema ta, kad Seimo narės pateiktoje koncepcijos kritikoje skamba jau kažkur girdėta gaida: didžiausias blogis ir tikrojo progreso kliūtis žengiant į visuotinę brolybę, lygybę ir laisvę yra katalikų bažnyčia.

Jei reikėtų įvertinti šiandieninę pasaulio ekonomikos būklę, bene tiksliausias apibūdinimas būtų „besisklaidanti (įvairiomis kryptimis ir įvairiais tempais)“. Tarsi ir čia, ekonominiame makrokosmose, galiotų besiplečiančios visatos dėsningumas. Svarbiausia tai, kad jau ne vien Afriką ar Lotynų Ameriką turime galvoje, bet ir didžiąsias brandaus rinkos ūkio šalis Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

"Nei karas, nei taika, o kariuomenę paleist" - taip kažkada, dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam, nusprendė vienas iš bolševikų vadovų Levas Trockis. Atrodo, kažko panašaus šiuo metu ketina imtis ir konservatoriai. Rugsėjo 8 d. konservatorių taryba turi paskelbti, ar pratęs paramos mažumos vyriausybei sutartį.

Metas išsamiau pasiaiškinti, kokias naujas galimybes etnokultūrinį tapatumą tvirtinantiems judėjimams, taip pat jais besiremiančioms politinėms partijoms atveria Europos Sąjungos politinis lygmuo. Tas galimybes kuria tam tikros politinės nuostatos, palaikančios ES plėtrą bei valdymą. ES, kaip valstybinis ar supravalstybinio darinys, kuriama iš nacionalinių valstybių. Svarbus čia ES ir nacionalinių valstybių galių santykis.

Europos Sąjungos valstybėse atliekamų tyrimų duomenimis Lietuvos gyventojai yra vieni iš labiausiai nepasitikinčių savo valdžia bei politinėmis partijomis iš visų kitų šiai sąjungai priklausančių valstybių narių gyventojų. Tokius pačius mūsų nepasitikėjimo savo valdžios institucijomis bei politinėmis partijomis duomenis metai iš metų skelbia ir skirtingos Lietuvos viešosios nuomonės tyrimo organizacijos.

Paslaptinga Suomijos realybė Suomija anaiptol nėra paprasta ir nesunkiai kultūriškai šifruojama šalis, kaip gali pasirodyti turistams. Tik iš pirmo žvilgsnio ji atrodo aiškesnė ir suprantamesnė už kitas Šiaurės šalis. Iš tikrųjų Suomija yra tikra dovana socialiniam analitikui. Prisipažinsiu, kad kartu su Lietuva ir Izraeliu man ji yra viena iš pačių keisčiausių, įdomiausių ir paslaptingiausių šalių.

Rašydamas apie Štuthofo koncentracijos stovyklos komendantą, Balys Sruoga „Dievų miške“ pastebėjo, jog namuose pastarasis gal buvo ir visai neblogas „papunia“, mylėjo vaikus. ... Kalinių pats niekada nemušdavo.

„Nė vienas išsilavinęs suaugęs žmogus negali tikėtis veikti efektyviai, jeigu neturi supratimo apie dabartinių problemų kilmę“, yra pastebėjęs britų istorikas, vienas iš nedaugelio Lenkijos ir Lietuvos istorijos ekspertų Vakaruose Normanas Davies. Savo knygoje „Europos istorija“ jis įtikinamai atskleidžia priežastingumo ryšius, sąlygojusius valstybių iškilimo ir suklestėjimo laikotarpius, taip pat jų nuosmukio bei žlugimo epochas.

Skaitant „Veide“ publikuojamą E. Grižibauskienės tyrimą paaiškėja, kad stiprios interesų grupės trokšta Kainų komisijoje matyti savus žmones. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimai turi įtakos maždaug 40 mlrd. Lt piniginiam srautui. Dėl cento paklaidos vien tik šilumos sektoriuje šalies mastu bus gautas 84 mln. Lt efektas.

Lietuva jau keletą metų įvardijama, kaip potenciali turizmo šalis. Šalis turinti didelį ir patrauklų kultūrinio ir gamtos turizmo potencialą. Tačiau iki šiol šis potencialas buvo naudojamas neefektyviai. 2004-2006 m. laikotarpiu pagal „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“ priemonę skirta beveik 301 mln. litų, tenkančių 45 projektams. Įsisavintų lėšų dalis pagal šią priemonę yra vos 10 % (2007 m. liepos mėn. duomenimis), t.y. mažiausia dalis lyginant su visomis kitomis priemonėmis.

Ši giesmė apie smulkmeną, apie dėmesio nevertą temą – smulkius centus. Bet ši smulkmena įžūliai gyvuoja kasdien, it kokie buitiniai parazitai, skruzdėlės ar utėlės, masiškai gyvena mūsų piniginėse ir kišenėse – tai yra smulkieji centai: vieno, dviejų, (rečiau) penkių centų aliumininės monetos. Dalis žmonių linkę bijoti bet kokios pinigų reformos, manydami būsią apgauti ir nuskurdinti. Tačiau šį kartą „baltų“ centų iššlavimo bijo prekybininkai.

Kiek yra, tiek ir reikia, koks čia klausimas –  atsakys ne vienas mąstantis  skaitytojas. Kodėl  piliečiai partijas steigtų, jeigu jų nereikėtų? Vienam reikia vienokios, kitam  kitokios: pagal ketinamus siekti tikslus. Tačiau – tarkim, kad taip teigdamas aš klystu - daugumą jų steigėjų veda noras patekti į Seimą.

Politologas V. Laučius žurnale „Veidas“ liūdnai svarsto, ar pirmasis Konstitucijos straipsnis pergyvens XXI a. pirmąją pusę. Stebuklas, kad Lietuva vis dar išlaiko savo valstybingumą, kai šitiek požymių leidžia manyti jį tapus veikiau našta nei pasididžiavimu didelei tautos daliai. Matyt, čia kaltas ne tiek mūsų noras ir pastangos jį išlaikyti, kiek kaimynų nenoras ir nepasirengimas į jį kėsintis.

Bent trims partijoms šie metai Seime gali būti paskutiniai, „Veide“ konstatuoja politologas Audrius Bačiulis. Po mėnesio prasidėsianti naujoji Seimo sesija kartu reikš ir būsimojo Seimo rinkimų kampanijos startą. Pastarieji keli mėnesiai bus paskutiniai, per kuriuos didelių šansų būti perrinkti neturintys Seimo nariai dar turi galimybę pabandyti prisišlieti prie kurios nors garantuotai į parlamentą vėl pateksiančios partijos.

Be teisės, taisyklių ir įstatymų pražūtume, tačiau kiekvienas reiškinys, jei jis suabsoliutintas, pasiekęs savo kraštutinę formą, tampa savo paties priešingybe. Praėjusio amžiaus pradžioje F. Kafka gyveno Austrijoje Vengrijoje, teisę aukštinančioje Rechtsstaat, o jo kūriniai pilni baugios atmosferos, gniuždančių biurokratinių barjerų, nepersonifikuotos, bet dėl to tik dar baugesnės grėsmės. Akloji Temidė Teisė gali lygiai taip pat laužyti ir kaulus, ir likimus, kaip ir įstatymų stoka.

Pastaruoju metu sparčiai daugėja iniciatyvų, rodančių žemaičių etnokultūrinio ar tautinio tapatumo stiprėjimą, o sykiu ir tikslingas pastangas jį įtvirtinti. Nesvarbu, kaip būtų vertinami kai kurie sumanymai – „vaikų žaidimas“ ar ‚pigaus populiarumo siekis“, jie yra tautinės savimonės apraiškos.ir įsilieja į bendrą „tautinio atgimimo“ vyksmą.

Įsivaizduoju, jog nieko nėra komiškiau kaip dar kartą rašyti į tą patį interneto dienraštį tuo pačiu klausimu,  cituojant save patį. Reikia manyti, jog tokį atvejį gali sukurt tiki vienas iš dviejų: arba autorius yra labai išpuikęs, mano, jog turi teisę kartotis, arba jį elgtis anksčiau aprašytų būdu verčia ypatingos aplinkybės.

Prie altoriaus žengianti, rūtų vainikėliu ir nuometu pasidabinusi, bet net rafinuočiausiomis suknelės klostėmis negalinti nuslėpti nėštumo nuotaka tautoje vis dar pašiepiama.

Sudėtingų kultūrinių kodų šalis Kaip ir daugeliui Švediją menkai pažinojusių žmonių, ši šalis man siejosi visų pirma su genialiuoju ir mus, deja, ką tik palikusiu teatro ir kino režisieriumi Ingmaru Bergmanu bei nuostabiaisiais švedų teatro ir kino aktoriais, neatsiejamais nuo Švedijos karališkojo dramos teatro, kuriam yra vadovavęs I. Bergmanas. Beje, ne tik be I. Bergmano, bet ir be Maxo von Sydowo bei Erlando Josephsono neįsivaizduoju savo estetinio ir kultūrinio žemėlapio.

Visiems bent kiek besidomintiems mūsų valstybės demokratijos plėtros procesais nesunku pastebėti, kad gyvename be pagrindinės demokratijos vertybės valstybėje – idėjų kovos. Niekas negali suvokti kokia Lietuvos partija kokiems visuomenės sluoksniams atstovauja ir dėl ko politinės partijos turėtų susitarti, gindamos savo atstovaujamų visuomenės sluoksnių interesus.

Gyvena  partizanai, Lietuvos Laisvės kovotojai, tremtiniai, politiniai kaliniai…. Su Lietuva širdy jie būrėsi į pogrindžio gretas  kovai prieš pavergėjus pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, su Lietuva širdy jie ruošė 1941 metų sukilimą, vėliau  pogrindyje jie grūmėsi su naciais, net dešimtį metų  Lietuvos miškuose  karštu karu  kovojo prieš  Sovietų  Sąjungą  jos antrosios okupacijos  pradžioje, vėliau vėl pogrindžio veikla  priešinos...