Prieš naujuosius mokslo metus Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė nemokamą telefoną, kuriuo tėvai, mokiniai ir mokytojai gali gauti pageidautiną informaciją apie švietimo reikalus.
Tačiau paskambinę net tiesiai į valdančiąją Socialdemokratų partiją, jos frakciją Seime ar į socialdemokratus aptarnaujančią (nuo rudens ministrų kabinetą konservatoriai svarsto remti išvis besąlygiškai) Tėvynės sąjungą, mokytojai sunkiai gautų atsakymą, kodėl išdidūs pažadai pakelti jiems algas baigėsi tik pačių parlamentarų, ministrų ir valdininkų atlyginimų didinimu.
Štai pedagogams ministrai paaiškino: jei nori pridėti pinigų, jų iš kur nors reikia paimti, perskirstyti biudžetą. Genialu.
Gal šiais telefonais galima gauti informaciją, kiek pedagogų, ikimokyklinio ugdymo žmonių visam laikui išvyko dirbti į Vakarų Europą?
Kiek jų šią vasarą kepė pyragus, valė viešbučius Airijoje, Jungtinėje Karalystėje? Kiek iš jų po šios vasaros nusprendė jau ir nebegrįžti?
Dabartiniai mokiniai ir jų tėvai bet kurioje politinėje partijoje ar ministerijoje tikrai gali gauti atsakymą dėl planuojamos aukštojo mokslo reformos.
Tiesa, kol kas tik į vieną klausimą – studijos tikrai brangs, o į klausimą, ar pabrangintas aukštasis mokslas suteiks solidesnį išsilavinimą ir atvers galimybes uždirbti geriau, turbūt išgirsite tik pypsėjimą ragelyje.
Lietuvoje vaikų ateitis beveik neįsivaizduojama (deja, klaidingai) be aukštojo mokslo diplomo. Iš viso Lietuvoje dabar turime apie 200 tūkst. universitetų ir kolegijų studentų.
Tik mažiau nei dešimtadalis studijuoja nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Daugiau kaip 100 tūkst. studijuoja valstybės finansuojamose vietose.
Daugiau kaip pusė jų nieko nemoka už studijas, o mažesnė pusė moka apie 1000 litų metinę įmoką. Kiti valstybinių aukštųjų studentai už mokslą moka daugiau.
Beveik 60 tūkst. iš jų studijuoja universitetuose ir moka vidutiniškai beveik apie 2,5 tūkst. litų per metus. Kolegijose tokių studentų apie 16 tūkst. ir jie sumoka po 1,4 tūkst. litų per metus.
Žaviausia aukštojo mokslo reformos dalis yra ta, kad jokia partija ir joks politikas iki galo, nors ir pasirašytas politinių partijų susitarimas, taip ir nežino, kuo ši reforma baigsis, kokia ji turi būti ir ką jie pasirašė.
Dabar žinomi tik tam tikri labai neryškūs reformos kontūrai, kuriuos gali nusibrėžti paklausęs Vyriausybės narių pasvarstymų. Po šios reformos studijų kainą bus leista nustatyti pačioms aukštosioms mokykloms. Trečdalis geriausiai besimokančiųjų turėtų lyg ir nieko nemokėti. Kitiems dviem trečdaliams valstybinių aukštųjų mokyklų studentų teks mokėti, ir turbūt gana brangiai.
Tiems, kuriems pavyks iš valstybės gauti studento krepšelį, reikės į kasą sumokėti tik įmoką, kuri, anot socialdemokratų lyderių, galės būti nuo 2000 iki 5000 litų.
Tie, kurie negaus valstybinio krepšelio, iš savų ar skolintų pinigų mokės studijų kainą, kurią nustatys aukštosios mokyklos administracija, t. y. ir įmoką, ir krepšelį.
Tik trečdaliui geriausiai besimokančių studentų finansinės sąlygos nesikeis. O tie, kurie mokėjo po tūkstantį, turės mokėti nuo dviejų iki penkių, jei nelaimės krepšelio, ir dar daugiau.
Jiems žadama leisti pasiskolinti trūkstamus pinigus ir džiūgauti, kad dvidešimt ir daugiau metų bus skolininkai ir didelę darbingo amžiaus dalį kas mėnesį pervesdami dalį atlyginimo galės prisiminti lietuviško aukštojo mokslo pertvarkos tėvus.
Štai reformos autoriumi prisistato ir vienas Liberalų sąjūdžio lyderių, Seimo vicepirmininkas Gintaras Steponavičius. Susimąstai, kaip rimtomis politinėmis idėjomis niekada nepasižymėjęs parlamentaras staiga ėmė lyg esminę idėją siūlyti.
Ir čia visai ne vietoj išlenda prisiminimai apie Specialiųjų tyrimų tarnybos fiksuotus šio parlamentaro pokalbius, kuriuose „Rubicon group“ akcininkams atsiskaito, kiek jiems naudingam įstatymo projektui priimti G. Steponavičius surinko parlamentarų balsų.
Ir visai nepagrįstai pradedi manyti, ar tokias paslaugas teikiantiems Seimo nariams nepaskambina ir bankininkai, kuriems bus atvestas milžiniškas ir nenutraukiamas srautas klientų, turinčių valstybės garantiją?
Ar nepataria ir nekilnojamojo turto vystymo bendrovės, nes universitetų nekilnojamasis turtas taps laisvai disponuojamas, pašalinti visi antikorupciniai saugikliai. Tiesiog šis turtas liks beveik ir nebe valstybės.
Kokiu telefonu gali dabartinių abiturientų tėvai (pradėkite taupyti) paklausti: kokias kainas nustatys aukštosios mokyklos ir kokiais skaičiavimais pagrįs jas? Kokio dydžio bus studijų įmoka? Kada bus nustatyta? Kiek studijų krepšelių suteiks valstybė? Kokioms specialybėms?
Jei ir bus toks telefono numeris, svarbiausia: neklauskite apie studijų kokybę. Šios reformos autoriai siūlo, kad pačios aukštosios mokyklos nusistatytų, kiek studentų priimti. Lėšos iš studentų yra pagrindinis aukštųjų mokyklų biudžeto šaltinis.
Tik nedaugelis jų sugeba gauti nors kiek daugiau lėšų iš mokslinės veiklos. Kokia tad logika reikia vadovautis, kad būtų galima paneigti, jog tada universitetai ir kolegijos darys viską, kad pritrauktų kuo daugiau studentų, nepaisydami jų gabumų, nes besimokantieji turės pinigų ir įmokai, ir krepšeliui.
Didės dėstymo krūvis ir studentų skaičius, aukštosios mokyklos ir toliau sparčiai tols nuo kokybiškos mokslinės veiklos.
Universitetinių studijų programų kokybė jau dabar kelia rimtų abejonių kokybės ekspertams, tačiau jiems daromas spaudimas, jų išvadas švietimo ir mokslo ministrai, paprašyti rektorių, ignoruoja. Pagal mokslo rezultatus Lietuva priskiriama prie atsiliekančių šalių, bet dauguma studijų programų Lietuvoje universitetinės.
Ir štai čia dar siūloma leisti pačioms aukštosioms nuspręsti, ar jos pajėgios vykdyti naujas studijų programas. Tikrai neverta klausti, nuo kada universiteto statusą turės tik tos mokyklos, kurios vykdo mokslinius tyrimus tarptautiniu lygiu.
Studentams vertėtų išgirsti profesorius Arvydo Janulaičio palyginimą: ši reforma - tai tas pat, jei už alų jums pasiūlytų pradėti mokėti brangiau, žadėdami, kad ateityje pagerės jo kokybė.
Štai Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyrius, vykdydamas (dabar ji lyg socialdemokratė) Vilijos Blinkevičiūtės vadovaujamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalavimus, plėšia mažametę dukrą iš rūpestingos lietuvės motinos rankų ir skubiai reikalauja ją išsiųsti atgal užsienin pas vokietį tėvą.
Šmaikštus interneto komentatorius taikliai patarė teisėjams: „Neskubėkite taip mergaitės išsiųsti į tą Vokietiją. Sulauks aštuoniolikos ir pati iš čia išvažiuos“.
