• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje jie skamba kasmet rugsėjo pirmą, šaukdami  besimokantį jaunimą  atgal į  mokyklas ir universitetus, o šie,  juos  išgirdę, kaip senovės dvarų darbininkai pietų skambalą, viską metę, skuba į klases  ir aulas.Vieni – mokslo pradėti, kiti – jo tęsti, dar kiti - jo baigti.

REKLAMA
REKLAMA

Varpelius išgirsta  ne jie vieni, bet visa  Lietuva. Jau įsipilietinęs  įprotis:  rugsėjo pirmoji - visų šventė, tik ne poilsio, bet darbo diena. Virpinanti ir prasminga. Ypač jautru stebėti pradinukus pirmokėlius, skoningai mamyčių aprengtus  berniukus ir dailiai supintomis kasytėmis  mergytes,  gėlėmis bei dovanėlėmis  dar labai nedrąsiai sveikinančius - sveikiančias  savo būsimus mokyktojus  bei auklėtojus, užsimojusius pradėti ruošti juos - jas gyvenimui. Tai turbūt pati gražiausia  šios šventės dalis.  Tačiau ši diena  smagi  ir  visam kitam  jaunimui, nes niekas  jų  dar  nebara, neklausinėja ir nė  pažymių  nerašo. Visi tik sveikina, laimina,  linki sėkmės ir  kartu džiaugiasi.  Nuo pačių aukščiausių  Lietuvos valdžios viršūnių.  Ko  daugiau  ir norėti pirmą mokslo  metų dieną  mūsų dailiam jaunimėliui. Tik džiaugtis, ir tiek.  Tad nenuostabu, kad taip jaunimas  ir daro. Ir  išradingai. Ypač studentai. “Pirmadienio  popietę užsukę į sostinės  Gedimino prospektą  galėjo pamanyti patekę į revoliucijos sūkurį” – rašo  DELFI  tinklapis (2007. 9. 3). Juo studentai  traukė į  Vilniaus universiteto centrinių rūmų kieme vysktančią mokslo metų pradžios šventę. Kas jie tokie, žymėjo jų nešamos “iškabos”.  “Myliu tėtį, myliu mamą, bet labiausiai MIF dekaną “ – skandavo Matematikos ir informatikos  fakulteto (MIF)  studentai. “Jei gyvenimas taip blogas, tau  padės politologas” – skelbė  Tarptautinių santykių ir politikos moklsų  instituto studentų “iškabos”  užrašas  “Saulė, mėnulis – be fizikos – nulis” – skardenosi fizikai.

REKLAMA

Ką gi,  šaunu, džiaugsmas studentškai sumanus, įdomus.  Būtų  miela ir malonu, jeigu panašiai džiaugtųsi visas jaunimas. Tačiau,  deja,  besidžiaugiantieji dažnai šiek tiek, o kartais  net gerokai,  “persistengia”: Tai parodė  keleri paskiausi metai,  šiemetinį džiaugsmą  jau  iš  anksto aptemdę  net  valdžios  įsikišimu. Tą dieną nuolat pasikartojantis  jaunimo,  daugiausia -  nepilnamečių  paauglių, girtuokliavimas  paskatino  Lietuvos  valdžias rugsėjo pirmą uždrausti pardavinėti  svaiginamuosius  gėrimus. O tai tik  padidino  paauglių girtuokliavimo  anskčiau sukeltą erzelį,  įvėlusį net  ir  patį  Prezidentą, kai jis, pakliuvęs į prieštaringų nuomonių kryžkelę,   pareiškė  apgailestaująs šį įstatymą pasirašęs, ir  kortas tik dar labiau simaišė.  “Efektas  paskelbto įstatymo pataisų dėl alkoholizmo – milžiniškas… Kažin, ar tai  Ekscelencijos nedžiugina?” – klausia  vienas į jo apgailestavimą atsiliepęs pilietis  (“Bernardinai.lt”   2007. 9. 3). Kita pilietė stebisi, kad Prezidentas  vieną vienintelę dieną – moklso ir žinių dieną – pasklebtą bealkoholine, pavadino kvailyste. “Mūsų kaiminystėje visada apsėsti ir apteršiami laipteliai šiais metais rugsėjo pirmą buvo švarūs ir be girtaujančių paauglių, ir tai palengvėjimas sielai; argi  tai kvailystė?” – klausia ji (ten pat). 

REKLAMA
REKLAMA

Rugsėjo pirmą  Prezidentas  Valdas Adamkus, sveikindamas apie pusę milijono į mokyklas grįžtančių vaikų bei  jaunimo ir jų mokytojus bei  tėvelius,  pasakė kalbą  ir  aplankė kelias mokyklas.  Jis  ragino mokyklas  ir universitetus nesiriboti  vien profesiniu  lavinimu.  “Niekada  nebus  visavertė mokykla  be humaniškojo matmens; niekad savo misijos neatliks universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanitarinių ir  patriotinių vertybių “ – kalbėjo  Prezidentas, primindamas pernelyg didelį atotrūkį tarp profesinio ugdymo  ir tautinių – patriotinių vertybių sklaidos. Norėjo jis dažniau  girdėti ir  Lietuvos himną, skambantį  per Lietuvos radiją, primenantį, kur gyvename, kas esame ir laikė Lietuvos mokyklos grabės reikalu  iškelti tautos  simbolius ir pamatines vertybes. “Sveikindamas lenkiškųjų Eišiškių ir Paluknio vidurinės mokyklos bendruomenes, šalies vadovas linkėjo saugoti tautinę tapatybę, kultūrinį savitumą ir kvietė būti gerais mūsų valstybės piliečiais, kurie gali daug prisidėti prie dviejų šalių - Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo” - rašo  “Bernardinai.lt”  (2007. 9. 3).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taikliai  pasakyta. Visi supras, kad  Eišiškių ir  Paluknio mokyklų moksleiviams linkėjimas saugoti  “tautinę  tapatybę” reiškia saugoti lenkų  tautos tapatybę.. Bet  kokių  tautinių - patriotinių  vertybių sklaidą  Prezidentas turėjo omeny  savo sveikinamojoje kalboje, suprasti sunkoka, nes apskritai  jo kalbose žodis tauta reiškia kažkokią  “Lietuvos tautą”, “pilietinę tautą, dar kažką, bet tik ne lietuvių tautą. Sveikinčiau Lietuvos  Prezidentą  Valdą Adamkų, jeigu jo čia  kartojami žodžiai būtų buvę  ištarti ryškiau  ir aiškiau, pvz., taip: “Niekada nebus visavertė lietuviška mokykla  be lietuviško tautinio ir be humaniškojo matmens;  niekada  savo misijos neatliks Lietuvos universitetas, suteikiantis žinių, bet nebrandinantis dvasinių, humanitarinių ir lietuvių  tautinių patriotinių vertybių”.  Ir kitas čia  minėtas  Prazidento sakinys būtų buvęs toks: “Lietuvos mokyklos  garbės reikalas iškelti lietuvių tautos simbolius, pamatines vertybes ir būtinybė auklėti bei ugdyti lietuviškai tautiškai  nusiteikusį jaunimą.”. Tada jau  žinočiau, kad  Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ; šalia  Lietuvos  valstybės  atstovauja dar ir lietuvių tautai.  Tada tikrai jam nereikėtų nei pasirašinėti, nei gėdytis pasirašytų draudimų rugsėjo pirmąją  nepardvinėti svaiginamųjų gėrimų, nes  lietuviškai tautiškai auklėjamas jaunimas  pats žinotų, kaip  tą dieną jam reikia  elgtis.  Ir taip pat jis žinotų ne tik kas  yra  Sausio  tryliktosios gynėjai, žuvusieji Mdininkuose, bet ir  kas  tokie  aštuonioliktųjų  metų Vasario  Šešioliktąją iškovoję  savanoriai,  1941 metų  sukilėliai, prieš nacius kovoję pogrindininkai, dešimt metų trukęs partizanų karas prieš okupantą Sovietų sąjungą, vėliau  trejetą dešimtmečių užsitęsusi pogrindžio veikla  bei  jos  padariniai, Sąjūdis  ir Kovo  Vienuoliktoji. Ir svarbiausia – kodėl visa tai vyko?  Tikras esu – tada sulėtėtų, o gal visiškai sustotų  ir  bėglių  iš  Tėvynės  bangos.

Rugsėjo mėnesį, nors ir ne pirmąją  jo dieną  ir ne taip iškilmingai, naujus mokslo metus pradeda  ir  išeivių  lietuviško  švietimo įstaigos.  Jų yra  177, veikiančios   32  kraštuose.  Septynios  bendrojo lavinimosi  mokyklos, kurias  praėjusiais metais lankė  1338 mokiniai, ir 170 lietuviškų mokyklų, vaikų darželių, lietuvių kalbos ir tautinės  kultūros fakultatyvų bei kursų, kur iš viso mokėsi  5662 mokiniai. Taigi -  7000 lietuviukų, kurių tinklas  gaubia vos ne visą žemės rutulį:  nuo Japonijos  iki  Šiaurės Amerikos ; vakarinių  pakraščių -“skersai” ir nuo Suomijos iki Australijos - “išilgai”.  Jos visos – tik  lietuviškos, tautinės. Moksleivius  riša tik lietuvių  tauta, nes ne visi  Lietuvos pilietybę turi, o iš turinčių  Lietuvos valdžios,  kaž  kokios nesąmonės įtakojamos,  ketina  atimti.  Žinoma,  septyni tūkstančiai  moksleivių lietuviškose mokyklose, kai vien tik į vakarus išvykusių  trečiabangių  priskaičiuojama  apie pusę milijono, nėra daug.  Iš tikrųjų  - net labai mažai.  Daug  priežasčių galima norodyti, kodėl taip yra, bet viena iš jų –  irgi Lietuvos valdžios. Daug tėvų  kaip lietuviai  jaučiasi  jų nurašyti, todėl jungiasi į gyvenamųjų  kraštų visuomenes,  į lietuvybę  modami ranka.  Ištvermingesni  ir  savo tautai jautresni kaip galėdami stengiasi savo  atžalyną  išauginti  lietuviais. Išauginimo pagrindas  -  lietuvių kalba.  Dėl  to tad moko  jos  namuose, šeimoje tarp savęs bendraudami tik lietuviškai,  siunčia  vaikus į  gyvenamoje  apylinkėje  veikiančias lietuviškas mokyklėles, kur jų nėra,  patys  steigia  ir savo lėšomis  išlaiko. Pagarba  jiems  ir  padėka, nes  kai kur tokiam užmojui sąlygos  - nepavydėtinos. Geriau yra  tuose kraštuose, kur stiprios Lietuvių  Bendruomenės  ir su jomis kartu,  kaip pvz., JAV, veikia  lietuvybei išlaikyti sukurtas Lietuvių fondas. Ir koks paradoksas – Lietuva  prašo iš jo pinigų kažkokiems saviems reikalams, ir Lietuvių fondas duoda.  Kažin ar ne laikas   šią politiką iš nauojo persvarstyti  ir kitokias išvadas pasidaryti?  Lietuvių fondo  sukaupiamos  lėšos  turėtų būti skiriamos  tik  išeivijoje gyvenančios lietuvių tautos dalies lietuvybei išlaikyti.                                                                   

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų