Bronius Nainys

Vasario trečią demonstracijos nebebus – pradžiugino Lietuvą praėjusios savaitės pradžioje per žiniasklaidą nuaidėjęs pranešimas. Prieš Vyriausybę ketinusios protestuoti smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų sąjungos pirmininkė Zita Sorokienė pranešė, kad planuotas susirinkimas atšaukiamas, nes jam nebeliko prasmės: Vyriausybė patenkino visus sąjungos reikalavimus.

Jeigu protestuotojai būtų išsiskirstę ramiai, valdžia nebūtų pasimokiusi, sklido žiniasklaidoje užuominos, aptariant riaušėmis pasibaigusią sausio šešioliktosios demonstraciją, nors visi iki vieno riaušes smerkė, reikalaudami jų sukėlėjus bausti. Būdingas mąstymas: riaušės smerktinos, jų kėlėjai baustini, tačiau jos paliko ir gerų dalykų – pamoką politikams, kuria jie jau ir naudojasi.

Iki sausio šešioliktosios visada maniau, kad ji – riaušininkai. O dabar tai – jau visiškai rimtas klausimas. Duok Dieve, kad toks klausimas būtų kilęs tik man vienam. Ir atsakymas gal galėtų paaiškėti Andriui Kubiliui įvykdžius savo pažadą visu griežtumu riaušių kaltininkus nubausti.

Televizijos bokštas Vilniuje matomas iš toli, todėl 1991 m. sausio 13-tą lengvai jį rado šimtatūkstantinė vilniečių ir sostinės aplinkoje gyvenančių žmonių minia. Žvelgiu į tos dienos įvykiams paminėti JAV Lietuvių Bendruomenės valdybos išleistą nuotraukų albumą. Viršelyje – rankose tvirtai laikydamas trispalvę, prieš tanką ryžtingai stovi jaunas lietuvis. Toliau, prieš tanko pabūklo vamzdį nosis sukišę, – drąsūs tuzino jaunų vyrų ir merginų veidai.

Lietuvos užsienio reikalų ministras ir JAV valstybės sekretorė – ne taip jau artima pora, tačiau jų ryšiai ir bendravimas Lietuvai gali būti lemtingi. Pareigose abu nauji, savo darbus pradėję beveik tuo pačiu laiku ir vienas kitam reikalingi. Gal ne tiek Ušackas JAV valstybės sekretorei, kiek ši Ušackui. Ir jeigu Lietuvos užsienio reikalų ministras sugebės įsikibti jai į parankę taip, kaip, pagal „Lietuvos rytą“, Valdas Adamkus buvo įsikibęs (?) Angelai Merkel, Lietuva pasijus daug saugesnė.

Prisimena toks įvykėlis. Iš labai senų laikų, kai karo išvietintus asmenis Vokietijoje globojo šalies okupantai amerikiečiai, kurių mes, lietuviai, beveik visiškai nepažinojome ir, ilgokai gyvenę diktatorių komunistų ir nacių priespaudoje, nežinojome, kaip su jais elgtis. Tautinėmis grupėmis buvome apgyvendinti karo apgriautose buvusiose vokiečių kareivinėse ir priskirti šias sritis valdančių amerikiečių karo komendantų priežiūrai.

Negi vėl atsistojo VSD pusėje? Taip pat, kaip susikompromitavusio KGB atsarginio Arvydo Pociaus atveju? Piliečių santalkos viešu raštu paklaustas, ką jis žino apie Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą žurnalistų atžvilgiu ir paprašytas atsakyti, ar saugumas slaptai seka žurnalistus, ir jeigu taip, tai kokiomis teisėmis tai daro, Prezidentas visą šį reikalą suko į šoną. „Iškeltos problemos, lyg ir kažkas kažką seka.

Istorija jau plačiai žinoma, klausimas – tik jos tikslas. Ar Lietuvos vidaus saugumo departamento (VSD) pareigūno apsilankymas pas žurnalistą dr. Kęstutį Girnių buvo geranoriškas – perspėti jį apie gresiantį pavojų iš Lietuvos pogrindyje veikiančių svetimos valstybės agentų ar, šią prielaidą naudojant, nutildyti arba bent sutramdyti Lietuvos valdžias dažnai kritikuojantį žurnalistą? Žvilgtelkim į abi puses.

Norėtųsi daug ko, tačiau pirmiausia, turbūt visiems aišku – Lietuvos pilietybės, dėl kurios jau daug ir kietai kautasi, bet dar labai mažai laimėta. Paskiausias mūšis – tiesiog absurdas. Į Konstitucinio Teismo 2006 metų lapkričio mėnesį padarytą sprendimą, panaikinusį Lietuvos pilietybę išeiviams, atsiliepdamas, praėjusią vasarą Seimas priėmė naują, daugeliui jų pilietybę grąžinantį, įstatymą. Prezidentas jį vetavo, laikydamas nekonstituciniu.

Nors antrasis Seimo balsavimas Arūną Valinską ir pasodino ten, kur jam dar per anksti sėdėti – vienas „Balsas.lt“ skaitytojas siūlė šiam naujokui aukščiausioje Lietuvos valstybės įstaigoje bent porą kadencijų paprastu seimūnu „pasiganyti“ – tačiau nuotaiką pataisė premjero Andriaus Kubiliaus Lietuvos užsienio politikos vadovu Vygaudo Ušacko pakvietimas. Sveikintina naujovė, rašiau, šioms, ypač svarbioms, pareigoms kviesti ne rinkimus laimėjusios partijos politiką, bet nepartinį diplomatą.

Atsakymų į šį klausimą gal net puslapį galėtumėm prirašyti, tačiau pirmiausias jos uždavinys visgi lieka valstybės saugumo užtikrinimas. Kodėl, klaus ne vienas skaitytojas. Įstojom į Europos sąjungą, į NATO, pažadančią net karu ginti kiekvieną savo narę, tad kodėl dar vis turim savo saugumu rūpintis? Ko dar Lietuva turi bijoti? Gal šį klausimą ir galėtumėm pamiršti, gal net kokį dešimtmetį, jeigu ne ilgiau, tačiau bent dvi priežastys to padaryti vis dėlto neleidžia.

Apgalvoti, ar tik taip pasitaiko? Lyg ir atrodo, kad politikai jau patys pradeda suprasti, kas jiems tinka, kas ne. Įrodymas – du porinkiminiai pavyzdžiai, dalinantis ministrų kėdėmis. Pirmas: Artūras Zuokas atsisakė labai trokštos ir partijų derybose laimėtos sveikatos apsaugos ministro kėdės. Vis dėlto esu teistas, ir dėl to visuomenė man gali priekaištauti. Tikroviškas sprendimas, sakyčiau, bet, deja neišbaigtas. Sustota truputį per anksti. Prie jo grįšime vėliau.

„Kuo pasižymėjo šis renginys, ko trūko ir kokias išvadas priėjote po simpoziumo ateičiai“ – liko dar neatsakytas paskutinis man užduotas klausimas ir kartu su juo priminimas, kam simpoziumo reikėjo, nes jau 1969-tais, taigi prieš 40 metų, lietuvių organizacijų Amerikoje buvo daug. Taip, priminimas tikslus, ir tos organizacijos buvo viena iš didesnių trukdžių Pirmajam mokslo ir kūrybos simpoziumui įvykti.

Tokie ir panašūs klausimai pasipylė Lietuvos žiniasklaidoje, vos tik patyrus apie Amerikos prezidento rinkimų duomenis. Ir daugumas jų – baimingi. Ar White House dabar jau netaps Black House, klausia man siųstame laiškutyje viena aukšta valstybės pareigūnė. Tik kažin kodėl tokia nuogąstis, nes duomenys – jau prieš keletą mėnesių nuspėti, todėl ir Afrikos amerikiečio Baracko Obamos išrinkimas Amerikos prezidentu niekam nebegalėjo būti staigmena.

„Tai buvo mano mintis, kurią reikėjo perkelti į gyvenimą“ – žodžiai, kuriais baigiau pirmąją šio rašinio dalį apie JAV lietuviškos visuomenės ir jaunų lietuvių mokslininkų santykius. Apie tai pradėjau tartis su gerai man pažįstamu politinių mokslų daktaru Vytautu Vardžiu. Mintis gera, ją vystyti reikia, samprotavo Vytautas Vardys, tačiau, savo užimtumą turėdamas prieš akis, suabejojo, ar pirmuoju smuiku jis galėtų groti. Pažadėjo apie tai pagalvoti.

Šių rinkimų duomenimis patenkinti visi, kurie ieškojo pakeitimų bei naujovių. Net ir visapusiškai juos pralaimėjęs premjeras Gediminas Kirkilas. Jo vadovaujamai, nors gal ir nebeilgai, Socialdemokratų partijai Seime nebereikės taisyti nevykusių nutarimų,  pvz., sumakaluoto užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybės įstatymo, o Vyriausybėje – ieškoti išeities iš tiesiog absurdiškų sprendimų, pvz., vadinamųjų valstybininkų įgrūsta Lietuvai žalinga sutartis su „Leo.

Pirmiausia – kas tie mes? Šiuo atveju – Šiaurės Amerikoje gyvenantys lietuviai išeiviai, sakykim – paprasti žmonės. O kas mokslininkai? Čia ir Lietuvoje gyvenantis labiausiai išsilavinęs, aukščiausius mokslo laipsnius įsigijęs, įvairiose mokslo srityse dirbantis, lietuvių tautos elitas. O kodėl tokia tema? Dėl to, kad už keturių savaičių, Padėkos dienos savaitgalio laikotarpiu, Lemonte, Pasaulio lietuvių centre, bus mūsų, paprastų žmonių, ir jų, mokslininkų, susitikimas bei pabendravimas.

Taip. Lietuvos prezidentas nepartinis Valdas Adamkus bando jį kurti. Nepartinė Dalia Grybauskaitė – geriausia galima kandidatė į premjero kėdę, pareiškė jis praėjusią savaitę, ieškodamas naujai Vyriausybei vadovo, dabartinei baigus kadenciją kartu su naujo Seimo išrinkimu. Ir visi nuščiuvome. Šis staigus, netikėtas ir, palyginti, ankstyvas paprastai tokiais atvejais visada atsargaus bei santūraus Valdo Adamkaus iššokimas visuomenę gerokai supurtė.

Vienintelis teigiamas rinkėjų nuvylimo vaisius – referendumo dėl branduolinės veiklos pratęsimo žlugimas, teigia Kęstutis Girnius („Alfa.lt“, 2008-10-15), vertindamas šį bandymą gelbėti blogą ir dar pablogėsiančią Lietuvos energetikos padėtį, jeigu pigiai elektrą tiekianti jėgainė Ignalinoje bus uždaryta. Ir kas čia teigiamo, tuojau pat kyla klausimas, jeigu numatytas veiksmas plos per gyventojų kišenes, net kelis kartus padidindamas kilovato kainą? Atsakymą bando surasti pats teiginio autorius.

O atrodė, kad šį kartą gali būti kitaip, nes istorija, prasidėjusi Lietuvos valdžios viršūnėse ir, bent pradžioje, irgi atrodė tikroviška, žengianti į tokią pat baigtį. Konstitucija įpareigoja prezidentą teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo (AT) teisėjų kandidatūras ir, Seimui jas patvirtinus, vieną iš jų pasiūlyti teismo pirmininku. Teisėjo tarnybiniam laikotarpiui pasibaigus, prezidentas gali siūlyti Seimui paskirti jį kitam tarnybiniam laikotarpiui arba prašyti atleisti.

Prieš  Lietuvai vadovaujančių  politikų akis šiandien – sunkiai sprendžiami klausimai. Jų daug. Vieni  mažiau, kiti daugiau svarbūs, tačiau svarbiausias iš jų, ir vargu ar dėl jo kas nors ginčysis, yra nepriklausomos  Lietuvos valstybės  saugumas.

Tik kažin ką jie reiškia? Tačiau vis tiek prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vatiekūnas šį kartą taip Lietuvą karūnavo. Mes tokia pati valstybė kaip ir visos kitos JT narės, o ne koks žaislas, vieną dieną būti čia, kitą jau ne, kad pusšimtį metų  mus okupavusi Rusija vėl taip pat  padarytų dar net  šiandien, Jums visiškai nekreipiant dėmesio - ryškino Adamkus  Lietuvos dabartinę padėtį saugumo atžvilgiu.

„Rusija Lietuvos neokupuos, nebe tie laikai, pareiškiu kategoriškai... Lietuva turi pagrindinius dokumentus ir atitinkamus instrumentus saugumo sistemai užtikrinti“, – tikino tautą Lietuvos Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Tačiau:  „Jei Rusijos pamišėliai sumanytų užimti Lietuvą, jie tai padarytų per keletą minučių“, – pareiškė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Oi ne: „Lietuva užpuolimą atremtų geriau nei Gruzija“, – kerta atgal Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Dėl to, kad per pastaruosius ketverius metus Lietuva ritosi žemyn ir gali dar ristis, kad ateinančiuose Seimo rinkimuose Lietuvos balsuotojai neturės didesnio pasirinkimo, negu turėjo 2004 metais rinkdami už poros mėnesių kadenciją baigsiantį dabartinį Seimą, ir kad kartu su Seimo rinkimais vyksiantis patariamasis referendumas Ignalinos branduolinės elektros gamyklos darbo pratęsimui yra tik rinkėjų kvailinimas, mini Prezidento Valdo Adamkaus teiginius „Vilniaus dienoje“ (2008-09-10) šio laikraš...

Prezidentas Valdas Adamkus, grįžęs iš ES viršūnių pasitarimo Briuselyje, džiaugėsi: derybos buvo sunkios, nuomonės įvairavo, tačiau išvados pasigėrėtinos – Miuncheno pakartojimas išvengtas.

 „Turime džiaugtis tokiu derliumi… Pekine mūsų sportininkai pasirodė fantastiškai… Tai mums geriausios olimpinės žaidynės.“ – gyrė jaunimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas („Balsas.

Pakartoti keturiasdešimtųjų metų politikos Europoje Rusijai bent kol kas nepasisekė. Karinių veiksmų Gruzijoje, primetant šiai valstybei užpuolikės vaidmenį, pateisinti nepavyko. Pagal Europos Sąjungai priklausančių valstybių vadovų ir žymių politikų viešus pareiškimus – užpuolikė liko Rusija.

„Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX amžiaus tragedija“ – ne be reikalo tarti mums jau daug kartų girdėti žymiausio šiandienio Rusijos politiko Vladimiro Putino žodžiai. Karas Gruzijoje – ryškiausias jų prasmės liudininkas. Nepagailėta net tankų šiai tikrovei įrodyti, nepaisant net galimų tolimesnių pasekmių. Imperijai atkurti laiko negaišdamas, Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas skuba išnaudoti pasitaikiusią progą iš naujo okupuoti Gruziją.

Taip klausti įtaigauja neseniai Seime paruoštas įstatymo projektas, kurį Žurnalistų sąjunga apibūdina kaip „padidinimą valstybės įstaigų galių, persekiojant žiniasklaidą už skleidžiamas kitų žmonių nuomones”. Padidinti įstaigų galias, persekiojant žiniasklaidą? Ar tai reiškia, kad žiniasklaida jau yra persekiojama, tik per mažai, nes tai atliekančios Lietuvos valdžios įstaigos neturi pakankamai galių, todėl Seimas įstatymu nori jas padidinti? Kraipau galvą ir nesuvokiu: čia kažkas ne taip.

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus į Olimpiados atidarymą Pekine nevyks, pranešė prezidentūra, ir Lietuvoje visiems palengvėjo. Labai gerai nuspręsta, dėkui Prezidente, pirmieji pradžiugo neseniai jam nevykti reikalaujančią peticiją įteikę Tibeto rėmėjai. Tik dar geriau būtų, jeigu Prezidentas viešai pasakytų ir savo nevykimo priežastį, sako jie.

Traukinys – rinkimų į Seimą sistema, traukianti Lietuvą klaidinga kryptimi. Keleiviai – partijų į tą sistemą „įgrūsti“ kandidatai į Seimą. Sąstatas – kiekvienai partijai po vagoną. Iešmininkas, Vyriausioji rinkimų komisija, pagal partijų užsakymus jau pradeda sąstatą sukabinėti, o partijų vadovai – pardavinėti bilietus jų kruopščiai atrenkamiems keleiviams.

Taip suskirstė išeivius Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, vetuodamas pilietybės įstatymą, tuo įdrėbdamas dar vieną samtį jovalo į dar vis užsienio lietuvių Pilietybės įstatymą tebeverdantį ir nuolat prisvylantį katilą košės. Tiksliai rašiau prieš dvi savaites šioje skiltyje apie galimą per ankstyvų niujorkiečių džiaugsmą ir padėką juos lankiusiam premjerui Gediminui Kirkilui už paramą šį įstatymą ruošiant bei didele balsų dauguma jį priimant Seime.

Apskritai Lietuvos politikai mėgsta daug ir garsiai kalbėti, tačiau jų klausa bloga. Šaukia jie, žadėdami įsiklausyti į piliečių balsus, ypač prieš rinkimus, tačiau mažai kas iš jų tuos balsus išgirsta. O partijų vadovai – visiški kurčiai, be to – dar ir akli.  Kiek daug balsų sklido radijo ir televizijos bangomis, kiek daug žodžių plaukiojo laikraščių puslapiais apie nevykusios rinkimų sistemos pakeitimą, tačiau, atrodo, nė vienas neužkliuvo nei už kurio nors politiko ausies, nei už akies.

Niujorko lietuviai džiaugėsi, sveikindami pas juos atvykusį premjerą Gediminą Kirkilą ir dėkojo jam už paramą, patyrę, kad kaip tik šiomis Amerikoje svečiavimosi dienomis Lietuvos Seimas didele balsų persvara priėmė dvigubos pilietybės įstatymą. Susitikimas malonus abiem pusėm. Tačiau jis gali būti ir per ankstyvas, nes vos tik balsavimui pasibaigus - 78 už , 4 prieš, 9 susilaikė - tuojau pat pasigirdo ūžimas prieš.

Ypač jeigu rašantysis esi okupanto iš Tėvynės išvytas ir Amerikoje gyvenantis dabar vadinamas antrabangis išeivis lietuvis. Kaip berašytum, vis tiek neįtiksi. Tai jau kelioliktą, o gal ir keliasdešimtą kartą patyriau iš atsiliepimų į mano Lietuvos spaudoje skelbiamus rašinius, kurių dar vienas būdingas pavyzdys – praėjusią savaitę šioje skiltyje paskelbtas straipsnis „Kodėl apie Lietuvą vis blogai?“ Esi amerikietis, …….. (puošmena, kurią koktu būtų pakartoti) jankis, išgama ir nekišk čia nosies.

Dažnai girdžiu tokius skaitytojų priekaištus Lietuvos gyvenimą aprašinėjantiems apžvalgininkams. Taip rašydami, kokį jos įvaizdį piešiate ir rodote kaimynams, barasi jie. Negi čia jau nieko gero nebėra? Juk gerų dalykų, ir ne retai, pas mus randa net garsūs kitataučiai žurnalistai, o jūs nieko? Priekaištai gal ir ne visiškai pro šalį. Aišku, kad taip rašydami Lietuvos įvaizdį užsieniui piešiame nekokį. Bet tikrai – ne tyčiomis.

Noriu jus kviesti, bet tuojau kyla ir klausimas, kuriuos iš jūsų, kur grįžti ir kaip? Nes tremtinių yra jau dvi grupės: pirmoji – okupacijos laikotarpiu žiauraus pavergėjo jėga išvežta į Rytus, antroji – nepriklausomybės laikotarpiu sunkių ekonominių sąlygų ir su jomis susietos valdžių politikos išvaryta į Vakarus. Beje, čia jau kritikuotinas teiginys.

Ne tik dėl to, kad tave kviečia buvęs vadovas prof. Vytautas Landsbergis, tikriausiai vildamasis sustiprinti Lietuvos politikos viršūnėje silpnokai besikapstančius konservatorius, bet daugiau dėl to, kad šiuo laiku esi beveik vienintelė likusi viltis grąžinti valstybės vairą į tautos patriotų idealistų rankas. Tų, kurie anais laikais, iškėlę į dangų rankas, prašė Dievą padėti jiems baigti pusšimtį metų trukusią laisvės kovą ir atkurti lietuvių tautai savo nepriklausomą valstybę.

2008 m. gegužės 29-tos, rytą, atsidaręs tinklalapį, pasijutau labai maloniai: beveik visiškai sujauktoje, melais, sukčiavimais, nesąžiningumu grįstoje, žmonių apgaudinėjimu aptemdytoje Lietuvos politikos padangėje blykstelėjo tikrai šviesus žiburėlis. Tokių malonių akimirkų neteko pergyventi nuo Sąjūdžio laikų. „Kandidatą į Seimą parenkant kuriame nors rajone yra labai svarbi tiek to rajono gyventojų, tiek partijos skyriaus nuomonė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 440 000 išvyko, 70 000 grįžo ir dabar Lietuvoje gyvena 3 580 057 žmonės, skelbia paskiausi duomenys („Balsas.lt“, 2008 m. gegužės 21 d.). Tad gal ne nauda, bet nuostolis? Kaip tą naudą ar nuostolį apskaičiuoti? Pradėkime nuo naudos. Ji būtų apskaičiuojama pinigais ir balsais, jeigu balsavimą rinkimuose žymėsime naudos skiltelėje. Praėjusio Seimo rinkimų laikotarpiu Lietuvoje gyveno 2 666 196 turintys teisę balsuoti piliečiai.

„Nepritariu“ – tikiu, mandagiai ir diplomatiškai, tačiau tvirtai ir užtikrintai trinktelėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas gegužės pradžioje Liuksemburge vykusiame Europos Sąjungos (ES) Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių tarybos (BRIST) posėdyje, svarstant netolimoje ateityje ES numatytų derybų su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties darbotvarkę, ir visi nuščiuvo. Sukruto visi ES pakraščiai.

Šį klausimą kelti ir jį svarstyti paskatino įsteigimas prieš porą savaičių dviejų naujų ir, bent man, keistų ir netikėtų politinių partijų: žemaičių tautinės ir pramogininkų Lietuvos prisikėlimo, kurią aš pavadinau juokdariais. Aišku, abiejų tikslas per rudenį įvyksiančius rinkimus patekti į Seimą. Bet ką jos tenai darys? Žemaičius gal ir būtų galima suvokti. Pvz.

Atsiprašau. Nė vieno nenoriu nei užgauti, nei įžeisti, net nei pajuokti. Iš tikrųjų turėčiau rašyti pramogų kūrėjai, pramogininkai, atlikėjai, žmonėms geros nuotaikos kėlėjai, jų linksmintojai, ar dar kaip nors kitaip, tačiau, kai toji lietuvių visuomenės dalis pradeda kurti savas politines partijas, apie kurias visiškai nieko neišmano, man jie - tik juokdariai, ir nieko daugiau.

Strateginio mąstymo stoka privedė piliečius prie nepasitikėjimo valstybe, teigė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime. Galbūt ir tiesa, tačiau, kaip atsiliepdamas į prezidento kalbą praėjusiame savo rašinyje minėjau, vargu ar kas žino, kas tas strateginis mąstymas yra ir kas tie mąstytojai? Ir kol į šį klausimą aiškiai bei tikroviškai neatsakyta, Prezidento teiginys lieka – tik šūvis į tuščią erdvę, ir nieko daugiau.

Nuotaikos – ne kokios. Apie Seimą bei jį sudarančias partijas ir vyriausybę, kuriuos Prezidentas Valdas Adamkus stipriai kritikavo, liko tokios pat, kokios buvo prieš jo pranešimą, nes jis kalbėjo apie visuomenei jau seniai žinomus ir kasdien aptariamus reikalus, nieko naujo nebepasakydamas. Tačiau Prezidento atžvilgiu nuotaikos pablogėjo. Ir net gerokai. Nes vargu ar kas suprato, kam iš tikrųjų šis pranešimas buvo skirtas.

Lietuviai – gabi, savarankiška ir ambicinga tauta. Tai parodė jų išsikovota ir sukurta tarpkario laikotarpio nepriklausoma valstybė, kai per trumpus 22 metus iš šiaudinės pastogės išsiugdyta, palyginti dar labai negausi, šviesuomenė ją išvedė į modernią dvidešimtojo amžiaus valstybę ir subrandino penkiasdešimties metų kovai prieš žiaurų sovietinį okupantą.

Seimo partijos jau pluša iš peties. Judriausia iš jų, pagal apklausas pirmaujanti, todėl ir daugiausia vietų laimėti Seime besitikinti – „Tvarka ir teisingumas“ (TT). Ji jau sudarė sąrašą, – kol kas jis dar neskelbiamas, – jo vedle parinko neturinčio teisės kandidatuoti partijos pirmininko Rolando Pakso žmoną, vadovai pasiskyrė vienmandates apygardas ir pradėjo ieškoti pinigų. Netrukus žada pradėti medžioti balsus.

Šiais metais Lietuvos Seimas Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Kovo vienuoliktąją, paminėjo išskirtiniu nusiteikimu. Įstatymų leidėjai tam tikslui sukviestame iškilmingame posėdyje pagarbiai prisiminė ir vieno iš pagrindinių dėl Lietuvos laisvės kovojusių partizanų vadų generolo Adolfo Ramanausko – Vanago devyniasdešimtąjį gimtadienį, kartu su juo pagerbdami ir visus kitus to laikotarpio kovotojus – partizanus.

Viena iš blogybių Lietuvos valstybės santvarkoje yra rinkimų sąranga. Ypač balsavimas partijų sąrašais ir garsinimasis oligarchų pinigais. Jau daugybę kartų apie tai buvo kalbėta, rašyta, tikrintasi apklausomis, parodžiusiomis, kad vos ne trys ketvirtadaliai visuomenės tokiai sąrangai nepritaria ir reikalauja ją keisti. „Labai daug į apklausas atsiliepiančiųjų piktinasi partijų gausa ir būtinybe balsuoti už partijų sąrašus, laikydami tai neteisinga ir atstovavimo neužtikrinančia sąranga.