Bronius Nainys

Ir gauna, ryškiausias įrodymas -‏ 2008 m. kovo 2 d. įvykę prezidento rinkimai. Nuo Kremliaus sosto nužengiančiam dabartiniam prezidentui Vladimirui Putinui praėjusio sekmadienio vėlų vakarą teliko tik išeiti į Kremliaus aikštę kartu su išrinktu naujuoju Rusijos prezidentu ir net be žodžių pasauliui pasakyti: va, kaip norėjau, taip ir padariau. Prieš pusmetį mano parinktas asmuo jau mano vietininkas, užtikrintai, net 70,2 proc. balsų, pasodintas į aukščiausią valdžios kėdę.

Ką pamanytų aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai bei jos brandintojai, prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį?O „Lietuva eina fizinio išnykimo ir moralinio nuosmukio link“, - teigia Petras Plumpa („XXI amžius“: žurnalisto Gintaro Visocko – Petro Plumpos pokalbis). Ir kas galėtų šią tikrovę paneigti? Petras Plumpa - veiklus sovietmečio pogrindininkas, žymus kovotojas dėl lietuvių tautos laisvės, jau prieš gerą dešimtmetį suvokęs tokią Lietuvos padėtį, pradėjo ją ryškinti išsa...

Praėjusią savaitę šioje skiltyje trumpai užsiminiau apie žymaus ir įtakingo amerikiečių žurnalo “Time” leidėjų nutarimą praėjusių metų žmogumi skelbti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, tačiau ir pastebėdamas, kad toks pasirinkimas kelia daug klausimų.

Tokią temą panagrinėti ir taip ją pavadinti paskatino šiemet įvyksiantieji JAV ir Rusijos prezidentų bei Lietuvos Seimo rinkimai. Juk jie gali pakeisti ir mūsų valstybės (nes ši trijulė Lietuvos scenoje vaidina tikrai išskirtiną vaidmenį), ir net pasaulio politinį veidą.

“Tik tikėdami tiesa ir laisve, žmonės pakeičia ne tik savo šalies likimą, bet dar ir suteikia vilties visam pasauliui”, - teigė Tomas Šernas, kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime įvykusiame Gynėjų diena pavadintos Sausio tryliktosios šiemetiniame, jau septynioliktame, minėjime 2008 m. sausio 13 dieną. 1991 metų Sausio tryliktoji jam įsiminė ne tiek kaip skaudus laisvės simbolis, bet kaip tikroji viltis.

„Metai, ačiū Dievui, buvo geri” - žodžiai, kuriais žymus lietuvis poetas, dramaturgas, septyniolikos poezijos rinkinių autorius Justinas Marcinkevičius dėkojo ne tik Dievui, bet ir likimui, vertindamas 2007-uosius, nes šiuos metus sakėsi išgyvenęs nekamuojamas didelių ligų, o taip pat sveiki buvę ir jo artimieji. Šiuo atžvilgiu praėjusiais metais pasigyrė ir per juos nė karto nesirgęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentūra pranešė, kad kartu su ja kalėdines eglaites įžiebė ir Lietuvos atstovybės užsienyje. Įspūdinga ir gražu. Bet tuojau pat kyla klausimas, kodėl taip padarė tik Lietuvos įstaigos už valstybės ribų?Ar ne įspūdingiau būtų buvę, jeigu tuo pačiu laiku ir suderinus veiksmus Prezidento mygtuko paspaudimu kalėdinės eglaitės būtų sužibusios ir valdžios įstaigose Lietuvoje? Seimo, premjero, ministerijų, miesto, apskričių bei savivaldybių įstaigų aplinkose jų pareigūnams bei vietinei visuomenei ...

Teiginį rašau be klaustuko. Manau, kad jo nebereikia. Pabaiga įspūdinga ir užtikrinta: 201 balsas už, 81 – prieš, 4 nebalsavo.Taigi beveik 2.5 :1 santykiu Lietuvos Krikščionių demokratų partijos (LKDP) atstovų suvažiavimas, įvykęs Vilniuje 2007 metais gruodžio 15 d., nutarė partiją sujungti su Tėvynės sąjunga (TS).Nežinau tikslios Lietuvos krikščioniškosios demokratijos judėjimo pradžios.

Turbūt – ne. Paprasčiausiai dėl to, kad rinkimų vykdytojai nė kokių pakeitimų nenori, nors kalbų dėl jų marios, ir vykdytojai patys jose maudosi. Tačiau jie pasirengę iš jų išlipti sausi. Po trijų mėnesių švęsime aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų, ir, labai nemalonu sakyti, daug Lietuvos piliečių šia sukaktimi per daug nesidžiaugs. Greičiausiai tik vėl kartos daug kartų minėtas bėdas ir jų kaltininkus, kurių ieškoti daugumai taip pat nebereikia. Jie jau įvardyti.

Taip pavadino surinktus duomenis apie Valstybės saugumo departamentą (VSD) šios vienos iš svarbiausių Lietuvos valstybės įstaiga, veiklą tyrusi Seimo sudaryta Nacionalinio saugumo ir gynybos komisija (NSGK), paaiškėjus, kad tais duomenimis nesidomi nei Vyriausybė, nei Seimas, nei, pagaliau, Prezidentūra. Nė kokio dėmesio jai neparodė nė teisėsauga. Kodėl? Juk iš tikrųjų - ir pagrįstas uždavinio tikslas, ir profesionali jo vykdymo eiga, ir logiškos išvados.

Tokie klausimai dabar kyla Lietuvoje pradėjus kalbas apie partijas, suskatusias ruoštis už metų įvyksiantiems Seimo rinkimams. Jie - ne be pagrindo, nes per septyniolika metų partijos valstybę taip nustekeno, kad daugybė lietuvių jau rimtai baiminasi dėl jų sunkiai iškovotos Lietuvos nepriklausomybės galimo netekimo.

Nors prezidento Valdo Adamkaus sprendimas pašalinti policijos vadovą Vytautą Grigaravičių iš pareigų, priskiriant jam atsakomybę, arba bent jos dalį, už jo pavaldinio policininko Sauliaus Pauliko žmogžudišką elgesį tarnybiniu požiūriu buvo tikslus ir pagrįstas, iš kai kurios visuomenės, net ir iš aukštesnių pakopų, įskaičiuojant ir dalį žiniasklaidos, sulaukė ir neigiamų atsiliepimų.

Pareiškė Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, sužinojęs apie reikalavimus atsistatydinti, kai jo vadovaujamos policijos girto pareigūno vairuojamas automobilis užmušė tris vaikus, o pats kaltininkas, įšokęs į kitą automobilį, iš avarijos vietos pabėgo.

Pirmąją šio rašinio dalį baigdamas, tęsinyje žadėjau panagrinėti politikavimą ten, kur jo reikia. Taip ir darysiu, tačiau negaliu palikti nepaminėto dar vieno naujo nereikalingo politikavimo reiškinio, spalio paskutinę dieną į sceną įšokusio iš pačios aukščiausios Lietuvos valdžios įstaigos – Prezidentūros.

O kur Lietuvos valstybinės politikos reikia, ten jos nėra. Tai išryškino praėjusių poros metų  Lietuvos valstybės  politikos  eiga. Ir krašto viduje,  ir užsienyje. Štai keli  būdingi, triukšmingai  į viešumą  išplaukę ir dar labai  garsiai tebeaidintys, jos pavyzdžiai.

Kęstutis Čilinskas - 6596 balsai (55.33 %), Viktoras Uspaskichas - 5094 balsai (40.73 %), skelbė  žymieji Lietuvos tinklapiai  spalio dvidešimt pirmos naktį šių dviejų varžovų į Lietuvos Seimą rinkimų duomenis Dzūkijos apygardoje. Jai skirtą išsilaisvinusią vietą Seime likusiam vienerių  metų laikotarpiui užims nepartiniu  pasiskelbęs,  tačiau konservatorių ir kitų dešiniųjų remiamas,  Vilniuje gyvenantis Lietuvoje garsus 61 metų advokatas  Kęstutis Čilinskas.

Spalio pradžioje Vilniuje įvyko tarptautinė energetikos saugumo konferencija. Įdomi ir šiek tiek  keista, nes kartu su valstybių vadovais – prezidentais, premjerais, ministrais - buvo pakviesti  ir keli didžiųjų energetikos  bendrovių vadovai. Taigi – verslininkai, o paprastai verslas su politika nesimaišo.

Tai parodė  spalio 7  šioje apygardoje įvykę Lietuvos Seimo nario rinkimai. Į vieną laisvą vietą  taikėsi net 10 kandidatų ir tai vietai tinkamiausią iš jų išrinkti  turėjo  39 000  registruotų  balsuotojų. Seimo nario Dzūkija neišrinko, nes, pagal įstatymą, prie balsadėžių turėjo ateiti bent 40 nuošimčių į balsuotojų sąrašus įrašytų piliečių, o pasirodė tik 25 nuošimčiai.

Rugsėjo  pabaigoje,  baigęs savo įsipareigojimus Jungtinių Tautų susirinkime  New Yorke,  Lietuvos  prezidentas Valdas Adamkus pabendravo dar ir su Lietuvių Bendruomenės  New Yorko apygardos atstovais. Valstybės vadovas papasakojo jiems apie padėtį Lietuvoje, pasidalijo įspūdžiais apie savo susitikimus ir oficialius bei privačius pokalbius su kitų valstybių atstovais.

Vieno iš ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos žmona dr. Nijolė Bražėnaitė, šią vasarą už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir ta proga užkalbinta “Bernardinų.

Žiba dėl to, kad Lietuvos krepšinio rinktinė, Europos  krepšinio pirmenybėse Madride laimėjusi bronzos medalį, buvo nurašyta dar gerokai prieš šių varžybų pradžią. Ją nurašė, pagal rinktinės vadovo padėjėjo Rimo Kurtinaičio būdingą išsireiškimą, “trys milijonai žinovų”, taigi – vos ne visa Lietuva, savo įvairiaspalve, dažnai ir nelabai skania, gražbylyste, kai per pasiruošimo laikotarpį rinktinė pralaimėjo net penkias bandomąsias rungtynes.

“Svarbiausias  Lietuvos  valstybės uždavinys ir prioritetas  yra lietuvių tautos ir tautinės Lietuvos valstybės išsaugojimas” -  teigia Lietuvos žmogaus teisių asociacija. Toks teiginys įrašytas į šios  grupės  viešą  pareiškimą  Lietuvos  Prezidentui, Seimui ir  vyriausybei, paskelbtą   2007 m. balandžio 17 d. Vilniuje  ir, matyt, nesulaukus nė kokio atsiliepimo, pakartotą  rugsėjo šeštą  tinklapyje “Bernardinai.

Lietuvoje jie skamba kasmet rugsėjo pirmą, šaukdami  besimokantį jaunimą  atgal į  mokyklas ir universitetus, o šie,  juos  išgirdę, kaip senovės dvarų darbininkai pietų skambalą, viską metę, skuba į klases  ir aulas.Vieni – mokslo pradėti, kiti – jo tęsti, dar kiti - jo baigti. Varpelius išgirsta  ne jie vieni, bet visa  Lietuva. Jau įsipilietinęs  įprotis:  rugsėjo pirmoji - visų šventė, tik ne poilsio, bet darbo diena.

Rugpjūčio 23-iąją suėjo 20 metų, kai dėl Lietuvos laisvės kovojančių pogrindininkų grupė - Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras  Cidzikas, Julius Sasnauskas ir dar keli kiti drąsūs lietuviai – Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, suorganizavo paminėjimą vienos iš juodžiausių Lietuvos istorijos dienų.

Kitaip - jau nieko nebebus, nes Lietuvos valdžios, nebežinodamos ką toliau daryti, užsiima tik tarpusavio grumtynėmis  ir viena  kitai įsikibusios  į atlapus, už jų pasipurtydamos, eina velniop. Grumtynėmis ženklinosi visi praėjusieji metai, nuo jų neatsilieka nė šie. Dar nepasibaigus  prezidento – premjero ginčui dėl kainų  komisijos, plieskiasi naujas: dėl Valstybės saugumo departamento pareigūno plk.

Kiek yra, tiek ir reikia, koks čia klausimas –  atsakys ne vienas mąstantis  skaitytojas. Kodėl  piliečiai partijas steigtų, jeigu jų nereikėtų? Vienam reikia vienokios, kitam  kitokios: pagal ketinamus siekti tikslus. Tačiau – tarkim, kad taip teigdamas aš klystu - daugumą jų steigėjų veda noras patekti į Seimą.

Gyvena  partizanai, Lietuvos Laisvės kovotojai, tremtiniai, politiniai kaliniai…. Su Lietuva širdy jie būrėsi į pogrindžio gretas  kovai prieš pavergėjus pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu, su Lietuva širdy jie ruošė 1941 metų sukilimą, vėliau  pogrindyje jie grūmėsi su naciais, net dešimtį metų  Lietuvos miškuose  karštu karu  kovojo prieš  Sovietų  Sąjungą  jos antrosios okupacijos  pradžioje, vėliau vėl pogrindžio veikla  priešinos...

Nes mums labai gerai,  primena  Lietuvą valdančios partijos vis garsiau pakeitimų reikalaujantiems piliečiams, pradėdamos ruoštis naujo Seimo rinkimams. Nors jie įvyks dar tik už  keturiolikos mėnesių, tačiau  vasara  ir politikų atostogos  jų apdūmojimui pats tinkamiausias  laikas, o susiprivatintos gražių ežerėlių pakrantės - puikiausia  vietovė susibūrimams.

Tai  parodė aiškiai to plano rėmėjų pusėję atsistojęs, ko gero, pats vienas iš jo puoselėtojų, o gal net ir sumanytojų,  “Lietuvos rytas” 2007 m. liepos 19-tos vedamuoju.

“Aš didžiuojuosi mūsų Tėvyne, aš didžiuojuosi mūsų Lietuva” – kalbėjo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, švęsdamas  Karaliaus  Mindaugo  dieną.. “Mūsų žodis yra  girdimas ir svarbus” – teigė valstybės vadovas, žengdamas per savo antrosios kadencijos trejų metų slenkstį. Mūsų Tėvyne, mūsų Lietuva didžiuojuosi ir aš, ir, žinoma, daugumas  lietuvių, pritardami prezidentui, kad didžiuotis yra daug kuo.

Nors į gimtąjį  Grikpėdžių kaimą nuvažiuodavau kasmet, tačiau pagrindinį dėmesį skirdamas  mano gimtojo namo vietoje pastatytai mokyklai,  apie kitus grikpėdiečius  ir jų  padėtį bei gyvenimą mažai težinojau. Arčiau su buvusiais bendragyventojais susipažinti pasisekė tik šias metais, kai, kaimo bendruomenės vadovybės pakviestas į jų metinį susiėjimą  birželio 23 – čią, lankiausi čia antrą kartą.

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje dabartinio Pakruojo rajono miestelėnų  sostinė buvo vienas iš seniausių šiaurės Lietuvos miestelių Linkuva. Trauka - ant  rajone vyraujančios kalvos prieš daugiau kaip porą šimtų metų pastatytas karmelitų  vienuolynas ir liepos vidury visą savaitę besitęsiantys būdinga vietine tarme vadinami škapliernos atlaidai.

Iš saulėto poilsio Turkijoje į Vilnių grįždamas, vos įlipęs į  kelionių biuro „Novaturas“ tik lietuviais pripildytą, taigi lietuvišką, lėktuvą, griebiau ,,Lietuvos rytą“. Savaitę nuo pasaulio atskirtas norėjau žinoti bent kas Lietuvoje darosi. Virgilijus Alekna nusviedė diską 70 m. 5l cm. Tai geriausia bet kada buvusi šių varžybų pasekmė.

Nors mano  tėviškė - Grikpėdžių kaimas  Pakruojo rajone - kuriame randasi  mano vardu  pavadinta  mokykla, yra  Lietuvos šiaurėje, apie penkiolika kilometrų nuo Latvijos sienos, tačiau  apdairus vairuotojas  nuo  Katedros aikštės Vilniuje  iki tos mokyklos durų  mane  nuvežė per  pustrečios valandos. Kaip sumažėjo mano tėvynė susisiekimo priemonėms  pasiekus  pasaulinio lygmens.

Jis gali būti ir paskutinis. Amžius savo uždavinį atlieką tiksliai ir užtikrintai. Todėl ir mano žvilgsnis į Vilnių buvo atidesnis. Sėkmingesnis buvo ir pats skrydis, nes ir lagaminai niekur nepasiklydo, bet atėjo laiku, ir laimingai praslinkau pro muitininkus. Bet kai oro uoste mane pasitikusi bendradarbė nuo pačių pirmųjų mano bendruomeninio darbo Tėvynėje dienų, veždama į butą klausinėjo apie mano ir mano šeimos sveikatą,  aš dairiausi aplink, lyg Vilnių pirmą kartą išvydęs.

“Dabar  dar tebevyksta griovimas” –  piktokai kalbėjo Seimo narys mano bičiulis nuo vaikystės dienų, paklaustas apie kuriamą naują Lietuvos vidaus santvarką porai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo praėjus. Gerai, diktatūrinę sovietinę tvarką juk reikia pakeisti, pasakiau, primindamas ne vieną pranešimą spaudoje apie visų valdžių kalbas valstybės sandarą, grąžinti žmonėms sovietinių valdžių atimtą turtą, išdalinti valstybinį, pereiti į laisvos rinkos ekonomiją.

Keistina – jeigu tokia politika yra? O jeigu irgi nėra, tai reikia  ir ją sugalvoti. Bet pirmiausia – ar žinome, koks turi būti  Lietuvos valstybės vidaus  politikos tikslas? Atsakymų į šį klausimą tikrai būtų ne vienas. Ne šio straipsnio uždavinys leistis  jų  ieškojimo keliu, tad kol kas  pasitenkinkim tik vienu, dėl kurio vargu ar kas norėtų  ginčytis.

Taip, be abejonių. Tai pirštu kaip į akį dūrė Estijos susikirtimas su Rusija, priimant dėmesin  Lietuvos laikyseną. Tačiau prieš šį klausimą nagrinėjant, reikia suvokti  esamą Lietuvos  užsienio politiką. Kokia ji, jeigu iš viso Lietuvos užsienio politika yra? O jeigu nėra, tai reikia ją sugalvoti. Bėda čia nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios, nes nė vienas Lietuvai vadovaujantis politikas apie ją negalvojo. Elgėsi pagal dienos reikalavimus.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas susirūpinęs skambina Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas iš miego kelia Europos Sąjungos užsienio politikos vadovą Javierą Solana. KGB buvęs generolas, dabar - apaštalo šv. Andrejaus fondo ir Rusijos nacionalinės garbės centro atstovas Vladimiras Jakuninas anksčiau jį ordinu už nuopelnus Lietuvai apdovanojusiam prezidentui Valdui Adamkui rašo graudų  laišką.

Nors Konstitucinis Teismas (KT) išeivius lyg kaip Lietuvai nebereikalingą menkniekį ir nupilietino, tačiau Lietuvoje valstybės pilietis vis dar dėmesio viršūnėje. Jį ugdo, brandina, tausoja, auklėja, moko šimtais kartų kasdien linksniuodamos valdžios, keli visuomeniniai veiksniai ir net privatūs valstybininkai.

“…Nešviečia Lietuvos valdžios šiandien  ir neatrodo, kad jos sušvistų rytoj, nebent kokią nors  naują  kvailą  staigmeną  iš mago skrybėlės ištrauktų. O jos labai ir labai reikėtų. Beje, neapgaulingos magiškos, o visas kvailystes baigiančios tikroviškos, kad bent jau čia pasirodytų Lietuvos blogybių riba” – rašiau “Amerikos Lietuvio” (AL) skiltyje kovo 31 d. Ir ištraukė. Didelę staigmeną. Bet ne valdžios, ir nekvailą.

Pirmosios  šio rašinio dalies pabaigoje minėtą medžiagą apie nacių okupaciją  bei okupantų vykdomą politiką Lietuvoje ir lietuvių tautos  jai pasipriešinimą lietuviai pogrindininkai nugabendavo į Švediją dviem keliais: per Berlyną  ir tiesiog per Baltijos jūrą,  rašo prof. dr.

Tačiau jis buvo. Su šiuo okupantu  Lietuva kovojo taip pat,  kaip ir su Sovietų sąjunga. Tik nešaudė, bet grūmėsi kietai ir dėl to kentėjo ne ką mažiau, kaip nuo sovietų. Apie jį kalbėti paskatino  į mano rašinius apie partizanus „Balsas.lt“ ir  “Bernardinai.lt” tinklapiuose kai kurių skaitytojų atsiliepimai, kuriuose dar vis padvokia senos bolševikinės atrūgos, teršiančios  partizanus  hitlerinio nacizmo pamazgomis.

Kodėl Vilniuje nėra  paminklo partizanams? Pirmąją straipsniodalį šia tema baigdamas, pažadėjau atsakyti į šį dvidešimtmečio jaunuolio klausimą savo tėvui, kuris atsakymo nežinojo. Kažin ar pasiseks ir man? Sutinku su jaunuolio tėvu, kad atsakymo dalis - pralaimėto partizanų  karo paseka, tačiau juk jau baigėsi net septyniolikti Lietuvos nepriklausomybės metai, per kuriuos šiems, dėl jos kovojusiems, didvyriams paminklais galėjo būti nužymėta visa mūsų Tėvynės žemė.

Tokiu pavadinimu praėjusį rudenį Lietuvoje pasirodė jauno teisininko  Bernardo Gailiaus knyga apie Lietuvos partizanus, ir vos tik keliolika jos puslapių perskaitęs – knygą gavau sausio  pabaigoje - susimąsčiau: kokia puiki knyga ir koks netikslus pavadinimas.