Vieno iš ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos žmona dr. Nijolė Bražėnaitė, šią vasarą už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir ta proga užkalbinta “Bernardinų.lt “ bendradarbio Alberto Žostauto, prisimindama savo žuvusį vyrą ir anų laikų bei juose vykusių kovų atspindį šiandienėje Lietuvoje, taip kalbėjo:
“Kai 2005 metais buvau Švedijoje, Geteborge, vykusioje knygų mugėje, kur lankytojai buvo supažindinti su Jono Oehmano į švedų kalbą išversta Juozo Lukšos knyga “Partizanai” (verstinis pavadinimas “Miško broliai”), sutikau keletą lietuvių studentų, gyvenančių, dirbančių ir studijuojančių toje šalyje. Jie man paliko labai išprususių jaunų žmonių įspūdį. Kai paklausiau, ar jie ką nors žino apie mūsų pokario pasipriešinimą sovietams… jie nežinojo nieko. Pasirodo, į mokyklų programas (suprantu – Lietuvos mokyklų. B.N.) visiškai nebuvo įtrauktas tas pokario istorijos laikotarpis…”
“Taip pat sužinojau, kad mūsų kultūros ar švietimo ministerija neleido vežti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) kruopščiai parengtos parodos „Karas po karo“ ir jos rodyti tūkstančiams parodos lankytojų iš įvairių pasaulio kraštų. Tačiau tenai pat išgirdau apie Mariaus Ivaškevičiaus ; romaną “Žali”, kurį vėliau, grįžusi namo, skaitydama pamačiau, kokio žemo lygio nepraustaburniškos knygos leidžiamos rodyti knygų mugėje, remiant Švietimo ir mokslo ministerijai…”
“Man buvo labai skaudu, jog tokie dalykai vyksta… Labai apmaudu dėl tokių knygų poveikio jaunuomenei. Tuo tarpu mokyklose visiškai nemokoma apie neseną laisvės kovų istoriją, tremtį ir žmonių kančias per sovietų okupaciją…. Patyriau, kad daugelis mokyklų Lietuvoje savo bibliotekose dar vis laiko sovietmečiu išleistas knygas ir nepakeičia jų į dabartines. Sunku suprasti, kodėl niekas tuo nesirūpina?“
Ir man, labai gerai žinau, kad ir tūkstančiams kitų taurių lietuvių ir skaudu, ir apmaudu, kad tokie dalykai vyksta. Tačiau kodėl, miela Nijole, Jums sunku suprasti, kodėl tokie dalykai vyksta? Juk Jūsų vyras, kilniadvasis, garbingas lietuvis patriotas, ir kiti dvidešimt tūkstančių žuvusių partizanų, jų rėmėjų bei ryšininkų kovojo dėl lietuvių tautos laisvės bei nepriklausomos lietuvių valstybės. O visa tai dabar nutėkšta patvorin. Ir lietuvių tauta, ir jos valstybė. Ką mes šiandien turim, tai jau nebe lietuvių tautos, bet kažkokios pilietinės visuomenės kūrėjų padarinį, išdava to paties Jūsų minimo, dėl tokios padėties neva “susirūpinusio”, prezidento į mokyklas įvestų pilietinio auklėjimo programų, jūsų šiandien pasigendamus dalykus išmetant lauk. Ir dar daugiau. Kažkuris moksleiviu pasivadinęs šių Nijolės Bražėnaitės samprotavimų skaitytojas autorę tiesiog išbjauroja: „vis tik blogai, kai senesnio amžiaus žmonės nesusigaudo postmodernaus žmogaus savijautoje ir nori brukti jaunimui suš…. praėjusio amžiaus idėjas“. (“Bernardinai.lt” 2007. 9. 19) Jam kovos dėl lietuvių tautos laisvės - tik suš….. praėjusio amžiaus idėjos? Iš kokių kanapių toks terliūzas išlindo?
Ir galvą guldau: mano tėvynėje taip niekada nebūtų buvę, jeigu Lietuvos vadovai nuo nepriklausomybės pradžios lietuvių kovomis bei kančiomis atkurtą valstybę tuojau po 1990 m. Kovo Vienuoliktosios būtų pasukę kitu keliu ir šalia dabar labai “būgnijamo” pilietinio auklėjimo, jeigu jis jau taip labai buvo reikalingas, būtų įvedę bent prigimtinės bendruomenės - lietuvių tautos pažinimo programą. Per šiai programai vykdyti skirtas pamokas būtų buvęs aiškinamas lietuvių tautos nueitas istorinis kelias, ypač atgimimo – budimo laikotarpiu, praėjusio šimtmečio istorija ir tuo laikotarpiu vykusios kovos bei veikla dėl išlikimo ir savos valstybės atkūrimo. Tiksliau – būtų buvęs sustiprintas Lietuvos valstybės istorijos dėstymas ir ypač pamokos apie lietuvių tautos padėtį, laikyseną, tikslus, pasiryžimą ir veiklą okupacijų laikotarpiais, kai lietuviai stengėsi okupantų nusikratyti. Šis kursas turėjo būti privalomas ir tautinių mažumų jų dėstomąja kalba veikiančiose mokyklose. Taip pat turėjo būti sustiprintas ir lietuvių kalbos mokymas, tausojant ją ir saugojant nuo kitatautiškų priemaišų ir ją, kaip privalomą, įvedant į kitataučių mokyklas. Kiekvienas Lietuvos pilietis, nepaisant jo tautinės priklausomybės, turėjo būti supažindinamas su Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos istorija ir išmokti valstybinę kalbą, nors jos kasdieniniame gyvenime ir nevartotų. Atitinkamas dėmesys turėjo būti kreipiamas ir į lietuvių tautinės kultūros pažinimą bei jos puoselėjimą, tautines šventes, simbolius ir jų vartojimą.
Tai ir visas kelias į lietuvių tautinę valstybę. Kas čia yra fašistiško? Kas čia baisaus ir siaubingo? Juk tai tik pripažinimas savo prigimties, prigimtinės bendruomenės, savo tautos, savo šeimos, iš kurios esame kilę, pagarba ir meilė jai, jos vertybėms bei jų puoselėjimas. Tai tik paprasta kasdienio lietuviško gyvenimo logika savo nepriklausomoje valstybėje. Niekam nekliudanti, ne tik neneigianti, bet ir pripažįstanti tokias pačias teises ir Lietuvos piliečiams kitataučiams. Ir jeigu šiuo keliu būtų buvę einama, ne tik kiekvienas studentas, bet ir moksleivis, bent jau vyresniųjų klasių, žinotų apie lietuvių pasipriešinimą ir sovietams, ir naciams, ir nereikėtų rausti iš gėdos dėl kurios nors ministerijos draudimo rodyti pasauliui lietuvių laisvės kovas atitinkamai paruoštomis parodomis. Lietuvos valdžios tokias parodas, kaip čia minima LGGRTC paruošta “Karas po karo”, tik skatintų, remtų, išlaidas apmokėtų . Ar tai irgi būtų fašizmas? Tik vargu ar bedrįstų iš kur nors “išlysti” net ir pats didžiausias nepraustaburnis kaip čia minėtas “moksleivis”, Lietuvos laisvės kovas pavadinęs suš……. praėjusio šimtmečio idėjomis. Kiekvienam išauklėtam žmogui, nepaisant kuriai tautinei grupei jis priklausytų, taip burnoti būtų didelė gėda, ir tikrai nė vienas nedrįstų tokiu pasirodyti. Šalia to, pagal čia minėtus principus išugdytas bei subrandintas jaunas lietuvis daugiau įsijaustų į netolimą savo tautos praeitį, dėl jos laisvės sudėtas lietuvių aukas, atiduodant gyvenimus ar net gyvybes, neabejoju, tikrai bent kelis kartus pagalvotų, spręsdamas savo ateities raidą.
Kaip galima greičiau nešdintis iš Lietuvos ir laimės ieškoti užsienio pasaulyje, ar, gerbiant bei branginant jam laisvo žmogaus teises iškovojusio tokio pat lietuvio kaip ir jis, likti ir tęsti jo kovą dabar jau ne dėl laisvės, bet tik dėl geresnio gyvenimo? Kai toji kova iš jo ne tik gyvybės, bet nė kokios aukos nereikalauja ir nė kokių pavojų jam nekelia. Neteigiu, kad visiškai būtų buvęs sustabdytas lietuvių išvykimas iš tėvynės, tačiau tikras esu, kad jis būtų buvęs gerokai sumažintas. Gal net per pusę ar daugiau.
Deja, dabar Lietuva ne tokia. Ne tik ne tautinė lietuvių valstybė, bet tautą, tiksliau - savo prigimtį, prigimtinę bendruomenę niekinantis kažkoks darinys, vadinamas pilietine tauta, politine tauta, pilietine valstybe.Taigi vadinamas, bet ar iš tikrųjų jis net toks yra? Ir jau per daug aiškiai matyti, kad ne. Greičiau tai tik didelis nesusipratimas. Juk jau viešai skundžiamasi valstybėje pilietiškumo, valstybingumo supratimo stoka, kai aštuoniolika metų “auklėti” piliečiai nė balsuoti, taigi atlikti savo pagrindinės pilietinės pareigos, nebenori ir nusivylimą laisve, sava valstybe, vienas po kito vykstančių skandalų nualintomis valdžiomis viešai skelbdami, dairosi tik patogesnio kelio, kuriuo kaip galima greičiau galėtų iš Lietuvos išdumti. Tad ar Lietuvos vadovams, jeigu iš tikrųjų jie bent ne akli ir tokią šiurpią padėtį mato, pagaliau ne laikas būtų susiprasti ir savo neva sukurtą “pilietiją” pasukti nauju, tautinės valstybės brandinimo keliu. Tai nesuvokus ir nepadarius - ateitis liūdna. Ir Lietuvos valstybės, ir jos pagrindo - lietuvių tautos. Ir labai galimas pavojus Lukašenkos tipo kitataučių fašizmui Lietuvoje įsikurti. Juo pasirūpinti gali kad ir Kėdainių “kniazius” Maskvoje, paties Vladimiro Putino padedamas.
