Kiek yra, tiek ir reikia, koks čia klausimas – atsakys ne vienas mąstantis skaitytojas. Kodėl piliečiai partijas steigtų, jeigu jų nereikėtų? Vienam reikia vienokios, kitam kitokios: pagal ketinamus siekti tikslus. Tačiau – tarkim, kad taip teigdamas aš klystu - daugumą jų steigėjų veda noras patekti į Seimą. Įkursiu partiją, tapsiu jos vadu, pirmas įsirašysiu į jos kandidatų į Seimą sąrašą ir, partijai peršokus rinkiminę penkių nuošimčių kartelę, sėdu prie valdžios lovio, ir tikslas pasiektas, samprotauja steigėjas. Samprotavimas logiškas. Koks gi kitas tikslas galėtų pateisinti dabar Lietuvoje veikiančių partijų gausą. Girdim – jų net trisdešimt penkios. Bet ar iš tikrųjų tiek jų reikia, beje, ne jas kuriantiems būsimiems vadukams, bet valstybei - jau kitas klausimas? Aišku ne – atsakys tas pats mąstantis skaitytojas.
Tačiau yra ir kitas požiūris. Politologas filosofas, pilietinio judėjimo “Kitas pasirinkimas” vadovas Vytautas Radžvilas šio judėjimo tinklapyje ilgu straipsniu “Virš Lietuvos – vienaprtinės sistemos šešėlis” įrodinėja, kad visos šios partijos priklauso vienai ir tai pačiai buvusių sovietinių nomenklatūrininkų grupei. Todėl iš tikrųjų Lietuvoje, pagal jį, yra tik viena buvusių sovietinių nomenklatūrininkų partija, išsišakojusi į daugybę kitais vardais vadinamų frakcijų ir per jas valdanti valstybę, siekdama naudos tik sau ir savo bendraminčiams.
Kaip šį teiginį paremiantį pavyzdį politologas nurodo opozicionieriaus konservatoriaus Andriaus Kubiliaus politinį “pasibučiavimą” su “amžinu priešu” socialdemokratu premjeru Gediminu Kirkilu. Kad šių dviejų skirtingų politinių ideologų politinė draugystė būtų išlaikyta. Vardan pastovios Lietuvos valdžios. Todėl ir Lietuva yra tokioje blogoje padėtyje, teigia Vytautas Radžvilas, jau Sąjūdžio laikais išryškėjęs kaip pastabus tikroviškas politikas. Ir, Lietuvos ateitimi susirūpinęs, jis siūlo gelbėti valstybę ir steigti nomenklatūrininkams prieštaraujančią “naują partiją ant sveikų tvirtų pagrindų”. Tai būtų visiškai kitokia, “Pilietine partija” pavadinta, politinė grupuotė, pradėta ne “iš viršaus”, ne taip, kaip iki šiol partijas steigiant buvo daroma, bet “iš apačios”.
Su pastaruoju teiginiu - steigti partiją “iš apačios” sutinku visu šimtu nuošimčių, nes tai jau daug kartu esu siūlęs savo rašiniuose nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios. O dabar, radęs šiai minčiai įtakingą pritarėją Lietuvoje, tik noriu žinoti, kada Vytautas Radžvilas, taip išsamiai išryškinęs tikrove pagrįstą mąstyseną, burs darbo grupę ir savo siūlymą pradės vykdyti? Mielai patalkininkausiu. Ir ne tik jam, bet kiekvienam tuo keliu užsimojusiam sukti politikui ar jų grupei. Nes tikra demokratija kuriama ir vystoma ne komandomis iš viršūnių, taigi ne taip, kaip dabar daroma Lietuvoje, bet tik iš apačių. Piliečių gerovei, pagal jų pačių gyvenimo reikalavimus.
Ne tik Vytautas Radžvilas ieško išeities iš dabartinės, kaip jis pats vadina, Lietuvos valstybę žlugdančios aklavietės. Prieš akis guli neseniai gautas, į mano rašinius atsiliepiantis, “Vienybės keliu” pasivadinusios grupės “Kreipimasis į piliečius, neabejingus Lietuvos ateičiai”, kviečiantis jungtis į šių pradininkų ketinamą steigti “Vienybės partiją”. Šiai grupei, pagal jos teiginį, “iš esmės Lietuvoje nėra nė vienos tikros, besirūpinančios valstybe ir jos piliečiais partijos”, o Lietuva jai yra “vienintelis ir nepakartojamas kraštas žemėje, ir lietuvių priedermė jį išsaugoti”. Taikliai pasakyta, nors iš tikrųjų Lietuvoje visgi yra ir taurių politikų – daug iš jų pažįstu asmeniškai - ir jų grupuočių, nuoširdžiai besirūpinančių ir Lietuvos valstybe, ir jos piliečiais, tačiau jie visi yra Radžvilo minimų nomenklatūrininkų užgožti iš viršaus ir neturi nė kokių galimybių tai net viešai parodyti. Nauji keliai “íš apačios”, manau, tokias galimybes jiems sudarytų. Tad pakeitimo tikrai reikia. Tik klausimas kokio ir kaip jį atlikti?
Šiandieniame pasaulyje vyrauja keturios politinės ideologijos: konservatyvumas, liberalizmas, socializmas ir kosmopolitizmas. Jos įtakoja ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, stipriai liesdamos ir valstybę, ir ypač ją atkūrusią lietuvių tautą. Pirmosios trys – konservatyvumas, liberalizmas ir socializmas, teigčiau, įtakoja teigiamai, ypač kai tarp jų puoselėtojų išlaikoma tarpusavio pusiausvyrą. Todėl šių ideologijų pagrindu kuriamos politinės partijos, beje, jeigu jos susietos ne tik su žmonių dvasinio, bet ir su fizinio gyvenimo eiga bei ekonomine gerove, reikalingos ir net būtinos.
Ketvirtoji ideologija – kosmopolitizmas, jau spėjusi išsiryškinti kaip tautų naikintoja, todėl lietuvių tautai žalinga, turi būti tvirtai atmesta. Tad ideologiniu požiūriu Lietuvai užtektų trijų partijų. Bet ar dabar taip nėra? Konservatyvumui atstovauja konservatoriai, socializmui – socialdemokartai, liberalizmui – liberalai. Taigi yra tai, ko reikia? Tad šiuo atžvilgiu bėdos, pagal Vytautą Radžvilą, atvedusios valstybę į aklavietę, iš kurios išėjimui jis siūlo naują Pilietininkų partiją, neturėtų būti. Aišku jos ir nebūtų, ir Rdžvilas, pats būdamas liberalas ir vienas iš šios partijos steigėjų, ramiai tarp jų darbuotųsi ir neverkšlentų, jeigu tik tos trys partijos tebūtų. Bet bėda ta, kad šios trys ideologijos išdalintos net į 35 dalis. Vienas toks pavyzdys – tie patys liberalai: liberalai centristai, socliberalai, liberalai demokratai, liberalų sąjunga ir turbūt dar tiek pat kitais vardais pasivadinusių tos pačios ar panašios galvosenos politinių grupuočių, kurių miklesni žaidėjai nuolat iš vienos į kitą šokinėja. O kiek irgi įvairiais vardais “pasikrikštijusių” konservatoriams bei socialdemokratams artimų partinių grupuočių? Ir dėl nieko kito, kaip tik dėl valdžios lovio traukos. Kokie, sakykim, liberalai gali būti Zuokas, Paulauskas arba Paksas, komunistinio raugo iki kaulų gyvainio pripumpuoti buvę partiniai “autoritetai”? Koks socialdemokratas iš komunistų partinės mokyklos auklėtinio Kirkilo? Dėl to Radžvilas ir deda juos į vieną nomenklatūrininkų maišą. Ir ne be pagrindo..
Bet trijų partijų užtenka tik normalioms ir jau išsivysčiusioms demokratinėms valstybėms. Lietuva, deja, tokia dar nėra. Pirma - ji yra visgi žemės ūkio kraštas ir dėl ilgos, buvusį ūkį sugriovusios, okupacijos dar gerokai atsilikęs. Vytis Europą ; ir su ja varžytis sunku net ir ES milijardų pagalba. Tad gal atskiros, vien tik šia sritimi besirūpinančios ir ES milijardų paskirstymą prižiūrinčios partijos reikėtų. Antra – nors krikščionys demokratai priklauso konservatorių grupei, tačiau, norėdami išlaikyti tarpukario nepriklausomos Lietuvos palikimą, jie gal nenorės prie konservatorių šlietis. Taigi jie - jau penkta partija, o lenkai – šešta. Ir tų šešių Lietuvai turėtų užtekti, nebent atsigautų dabar jau beveik išnykę Smetonos tautininkai. Nors jie galėtų irgi prie konservatorių pritapti. Tačiau visos partijos turi būti stipriai susilietuvinusios pagal lietuvių tautos reikalavimus ir tautinės vertybės joms turi būti bent lygiagrečios pilietinėms vertybėms. Lietuva juk lietuvių valstybė, jos pagrindas – lietuvių tauta. Nelabai gerai būtų, jeigu kaip atsparą besibraunančiam kosmopolitizmui reikėtų steigti kokią nors specialią partiją lietuvių tautai nuo sunaikinimo ginti. Nes ši nelaimė iš mūsų tėvynės pati neišgaruos. Atsparai reikia tvirto lietuvių tautos gynėjo. Todėl tokio lietuvių tautai gyvybinės reikšmės uždavinio paveikiai turi imtis visos partijos.
Tačiau kaip tokį posūkį padaryti ir iš 35 partijų politinio lauko grąžinti Lietuvą į šešių partijų lauką? Ar tai iš viso įmanoma? Manau – taip. Su Vytauto Radžvilo pagalba. Reikia remti jo siūlymą, žinoma, jeigu jis imsis jį vykdyti, kurti naują partiją ir tik iš apačios, įtaigaujant piliečius to paties reikalauti ir iš kitų partijų, tikintis, kad paprasti, didžiųjų Vilniaus politikų ranka numoti žmonės, pajutę savo įtaką ir jėgą, panorės ja pasinaudoti. Tokiu atveju visa Vilniaus viršūnių politika virstų aukštyn kojom. Nebe jie, bet piliečiai rajonuose kurtų politines grupuotes ir jų susirinkimų sprendimais ar prie balsavimo dėžių įtaigautų valstybės politinę eigą. Tokią, kuri jų gyvenimą darytų geresnį ir šviesesnį.
