• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors mano  tėviškė - Grikpėdžių kaimas  Pakruojo rajone - kuriame randasi  mano vardu  pavadinta  mokykla, yra  Lietuvos šiaurėje, apie penkiolika kilometrų nuo Latvijos sienos, tačiau  apdairus vairuotojas  nuo  Katedros aikštės Vilniuje  iki tos mokyklos durų  mane  nuvežė per  pustrečios valandos.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip sumažėjo mano tėvynė susisiekimo priemonėms  pasiekus  pasaulinio lygmens.  Kad taip būtų  ir ekonominio gyvenimo srityje,  pagalvojau  lipdamas iš naujo, patogaus, vėsinamo automobilio, kurių  Lietuvoje japonai, varžydamiesi su  europiečių išradingumu, kasmet jau tūkstančiais  parduoda. Šiuo požiūriu į Lietuvą žvelgdamas, kuris nors ES paramos dalintojas  turbūt kraipo galvą, ko tie lietuviai, verkdami dėl blogo gyvenimo, taip pat tūkstančiais  į  kitus kraštus bėga, kaip, pvz., į Airiją šiltnamiuose braškių skinti ar viešbučiuose kambarių valyti.

REKLAMA

Kiek jų  išbėgs, tvinkteli galvoje mintis, pažvelgus  į prie mokyklos durų susirinkusius manęs sutikti mokinukus?  Ir per širdį nusmelkia skausmas. Lietuvoje turbūt nebėra nė trijų milijonų, iš naujo kyla  prieš  trejetą dienų girdėtas ir  atmintin  įsirėžęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidento  Artūro Poviliūno, prisidėjusio prie mano šeimos  paramos mokyklai sportininkams padovanotomis puošniomis uniformomis,  ko gero,  mažai su tikrove prasilenkiantis  spėliojimas. Tad ir pasveikintas bei gausiai gėlėmis šventiškai  pasipuošusių moksleivių, ypač nuotaikingai  besišypsančių pradinukių mergyčių  apdovanotas, atsakydamas ir dėkodamas, negalėjau susilaikyti nepasakęs: mokykitės, švieskitės, auklėkitės tik, dėl Dievo ir Tėvynės meilės, užaugę niekur iš Lietuvos nebėkit, nes Lietuva yra mūsų, lietuvių, lietuvių  tautos, kurios nariai esate ir  jūs, iškovota ir atkurta valstybė, kurios pagrindinis tikslas yra sudaryti sąlygas jums, lietuviais gimusiems, visada   lietuviais  būti. Būti čia, savo  žemėje, savo tėvynėje. Tas pačias mintis kartojau ir per mokslo metų užbaigimo iškilmes mokyklos salėje, įteikdamas dovanėlės.

REKLAMA
REKLAMA

Nežinau, ar tilpo jos jaunose galvytėse  ir ar kokį nors atgarsį  rado, tačiau nedviprasmiškai jas suvokė  penkiolika  mokykloje dirbančių  pedagogų, ko gero užmirštų ir Vilniaus  pilietinės visuomenės  kūrėjų, ir numotų ranka dabar labai garsinamų  pilietininkų  organizacijų. ,,Ką - juk ten tik kaimas“- išgirdau sostinės politikų svaičiojimus, įtaigaudamas  juos į Seimą kandidatais siūlyti ne Vilniaus klubų vadovus, bet tik rajonuose gyvenančius  politikus. Priminti kaimo vaidmenį devynioliktajame ir dvidešimtajame šimtmečiais lietuvių  tautos budimo ir jos valstybės kūrimo laikotarpiais,  teigė, kad toks kaimas  jau žuvęs.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Deja, tiesos čia nedaug. Nors sovietinis okupantas kaimų sandarą ir pakeitė, daug jo gyventojų išvijo į miestus, bet visgi daug jų ir liko. Bet  dar svarbiau, kaimai ir tarp jų išsibarstę miesteliai,  lyginant su miestais, ypač su sostine bei jos aplinka, visgi liko neatmiešti kitataučiais, taigi lietuviški,  tautiški. Ir nelaimė Lietuvai būtų, jeigu  tas lietuviškas tautiškumas iš kaimo būtų išguitas, pakeičiant jį  kažkokiu dar sunkiai suvokiamu pilietiškumu. Neva dėl to, kad politiškai nesusivokiantys kaimiečiai nežino, kaip balsuoti  rinkimuose ir neklauso dėl  balsų kitataučiams pataikaujančių Vilniaus politikų. O geriausiai kaimui, beje, taip pat ir mažam miesteliui, atstovauja juose veikiančios  mokyklos: pradžios, pagrindinės, vidurinės, gimnazijos. Tai lietuvių   tautos veidrodis. Ir niekam nevalia jo sudaužyti. Tokia yra  ir mano tėviškėje veikianti  Grikpėdžių  pagrindinė mokykla. Tokios visos, daugiau  kaip 30,  Pakruojo rajone.

REKLAMA

Nainių šeimos sodyba, kurioje nebėra nė vieno išlikusio  pastato, buvo pietiniame kaimo gale, kadaise buvęs dvarelis, gal poros  šimtų metrų tuščiu tarpu ir keliu atskirta nuo kaimo.  Sodyboje  buvo daug medžių, dvarelį primenančios liepų, topolių, eglių alėjos, didžiulis vaismedžių sodas, iš  jų dabar irgi nė vieno nebėra, ir prūdu vadinama didelė kūdra, kurioje tėvas ir mama žvejodavo. Buvo lydekų ir ypač daug karosų. O aš ir brolis rankomis dumble gaudydavom vijūnus. Viename švaresniame pakraštyje maudydavomės.

REKLAMA

Okupacijos laikotarpiu Grikpėdžiai buvo padaryti kolūkio centru. Tėvas mirė anksti. Mama tapo kolūkio vištininke ir dar ilgai gyveno  savo ūkiškame mediniame name. Jai mirus, namas buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyta  dešimtmetė pagrindinė mokykla.

Nepriklausomybę atkūrus, apie dešimt metų joje  mokėsi apie 110 vaikų ir jaunimo. Vėliau  mokinių pradėjo mažėti. Šiais  metais jų buvo tik 70.Dėl to neveikė nė dešimtoji klasė. Beje, kitais metais ji veiks. Prieš kelerius metus mokykla buvo pavadinta  mano vardu ir dabar veikia kaip savarankiška Grikpėdžių Broniaus Nainio pagrindinė mokykla. Tačiau dėl mokinių skaičiaus sumažėjimo jai gresia pavojus  savarankiškumą prarasti ir tapti kurios nors kitos mokyklos padaliniu. Reikia pastangų tokiai  padėčiai išvengti. Dėl to Nainių šeima mokyklą remiame. Į parama įeina ir pora tūkstančių litų kasmetiniam konkursui - premijoms už moksleivių rašinius lietuvių ir anglų kalbomis. Šiemet konkurse dalyvavo 45 mokiniai: 21 – pradinių  klasių,  24 – vyresniųjų  klasių. Konkursui buvo pateikta 31 mokinio 92 kūrybiniai darbai ir keturios knygeles anglų kalba ir 43 mokinių 175 kūrybiniai darbai  lietuvių kalba. Tarp pasirinktų temų – jas konkurso dalyviai pasirenka patys - yra ir tautinių  patriotinių, primenančių ir lietuvių tautos kovas, kančias bei šiandienį nusiteikimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiais metais  būdingas septintoko Eimučio Pakalnio  rašinukas, pasakojantis apie okupanto į Sibirą ištremtos kaimynų šeimos šiurpų likimą. O tokios temos - jau ugdymas bei brandinimas tautiško jaunimo, kurio, deja Lietuvos mokyklose dabar labai pasigendame. Tačiau jo labai  reikia, nes okupacijos laikotarpiu  primygtinai puoselėto  tarybinio žmogaus  ugdymo palikimas  Lietuvoje  labai ryškus ir tebėra žalingas. Maskvos universitete veikusi  ,,Tarybinio žmogaus laboratorija“, apie kurią mums primena  žymus Sąjūdžio veikėjas, kaip vienas iš jo atstovų ne kartą vykęs į Maskvą tartis, Virgilijus Čepaitis savo knygoje ,,Su Sąjūdžiu už Lietuvą“, bent dalį savo tikslo pasiekė.

REKLAMA

„Buvau  pakviestas susitikti  su Maskvos universiteto ,,Tarybinio žmogaus laboratorijos“ bendradarbiais - pirmą kartą išgirdau, kad tokia  laboratorija yra  - kurie, be abejo,  neigdami  Sąjūdžio pastangas Lietuvoje žmonėms grąžinti laisvę, išdidžiai pareiškė, kad jos beprasmės, nes čia jau subrandintas  tarybinis žmogus“, rašo Čepaitis. ,,Tada man, apimtam Sąjūdžio euforijos, tai pasirodė kaip tuščias pasigyrimas, tačiau dabar, nuo tų dienų praslinkus keliolikai metų, kartais pagalvoju, kad ,,Tarybinio žmogaus laboratorijos“ darbuotojai nebuvo tokie jau prasti specialistai“ - teigia neseniai išleistos, Sąjūdžio veiklą bei jo grumtynes su  Maskva ir jos paslaugūnais Lietuvoje išsamiai aptariančios knygos autorius.

REKLAMA

Taip. Virgilijus Čepaitis čia  teisus. Tarybinio žmogaus formuotojai lietuvių tautą pažeidė. Jis  taip pat tikslus teigdamas, kad tos žaizdos tebėra gilios ir po keliolikos metų nepriklausomybės. Jis gali matyti jų ir daugiau, nes, kaip jau visiems žinoma, pats buvo įklimpęs , ar kaip nors įklampintas, į KGB veiklą. Ir ne jis vienas. Tokių Lietuvoje daug. Ir tik stebėtis reikia, kad to žaizdos  kol kas ne tik neužgiję, bet net negydomos. „Seniams“ gal jos ir nebepavojingos, tačiau jos labai žalingai gali pažeisti jaunimą. O jaunimo gydymui pati geriausia įstaiga yra mokykla. Pirmiausia čia turi  būti išryškinta toji žala, ją tebepuoselėjanti liga ir rasti patikimi vaistai jai gydyti. O jie – ne kas kita kaip  tik lietuviškas  tautinis auklėjimas, lietuviška tautinė mokykla. Ypač kaimiškoje aplinkoje, kurioje tarybinio palikimo visgi mažiau  ir mažiau kitus prieštautinius vėjus pučiančių  nesusipratėlių.

„Amerikos lietuvis“, www.alietuvis.com

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų