Kodėl Vilniuje nėra paminklo partizanams?
Pirmąją straipsniodalį šia tema baigdamas, pažadėjau atsakyti į šį dvidešimtmečio jaunuolio klausimą savo tėvui, kuris atsakymo nežinojo.
Kažin ar pasiseks ir man? Sutinku su jaunuolio tėvu, kad atsakymo dalis - pralaimėto partizanų karo paseka, tačiau juk jau baigėsi net septyniolikti Lietuvos nepriklausomybės metai, per kuriuos šiems, dėl jos kovojusiems, didvyriams paminklais galėjo būti nužymėta visa mūsų Tėvynės žemė. Kodėl taip nėra?
Atsakymo ieškau Bernardo Gailiaus knygoje „Partizanai tada ir šiandien“:
„Partizanų karas – tai lemtingiausias ir iškilmingiausias XXa. Lietuvos istorijos momentas. Tai viso amžiaus kulminacija ir kartu skaudžiausias Lietuvos pralaimėjimas. Kas dėl to kaltas – visiškai nesvarbu. Svarbios jo pasekmės. Partizanų karas surijo viską: visą tautinį švietimą ir patriotinį auklėjimą, visus Skautus, Ateitininkus, Jaunuosius ūkininkus, visus seserų ir brolių padrąsinimus – viską.“ (Psl.169). „Lietuvos politinė tauta buvo visiškai sunaikinta ir pagimdytas tarybinis žmogus…“ (Psl 199 ). „Tarpukario Lietuva ne šiaip pralaimėjo karą, kapituliavo ir buvo prisijungta”. (Prie Sovietų sąjungos, b.n). „Tarpukario Lietuva buvo nužudyta”. (Psl. 170). Visi, kurie Partizanų kare nedalyvavo, buvo pasmerkti gėdos jausmui, moralinėms dvejonėms ir „socialinių realybių konflikto“ išgyvenimui. O ateinančioms kartoms, vieno iš partizanų vadų Liongino Baliukevičiaus “Dzūko” žodžiais tariant, liko „tik molis“ …” (Psl. 169)
Sakyčiau – kalnai jo.. Bjauraus ir klampaus. Po jį Lietuva maknojo nuo 1953 metų, nuo Lietuvos karo prieš Sovietų sąjungą – tai, kaip jau šio straipsnio pirmojoje dalyje minėjau, Bernardas Gailius savo knygoje įrodė - pabaigos iki 1990 metų Kovo Vienuoliktąją paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios, ir tik apgailestauti tenka, kad net iki šiol iš jo neišbrido. Ir matyt tai supratęs, Bernardas Gailius dėl to šiandien galėjo tvirtai rėžti: „Partizanų karas yra tas momentas, į kurį privalome atsigręžti, jeigu iš tikrųjų norime pagaliau sukurti normalią valstybę.“
Bet, deja, Lietuva neatsigręžė. Ne tik neatsigręžė, bet, atrodo, ji pasuko priešinga kryptimi. Nuo partizanų ji net nusigręžė. Nusigręžė taip, kad, jų iškovota laisve džiaugdamasi, kovotojų net prisiminti nenori. Ir dėl to nepaprastai skaudu.Tad kas čia pasidarė? Bet atidžiau įsigilinus į partizanų kovų bei tų kovų padarinių laikotarpį tąjį, “kas čia pasidarė” suvokti per daug sunku nebūtų. Ypač panagrinėjus Bernardo Gailiaus knygoje duotą pavyzdį – tūlos Sigitos Kraniauskienės daktaro disertaciją apie nepriklausomybės ir okupacijos laikotarpiuose vykusį kartų keitimąsi. Tame laikmetyje autorė, kaip būdingą lietuvių tautos kaitos veiksnį, išskiria tris kartas: 1910 – 1922 m. gimimo, 1923 – 1944 m. gimimo ir 1945 -1957 m. gimimo. Dėl vietos stokos nesigilindamas į autorės jų kaitą ryškinančius vyksmus buitinio, socialinio bei kultūrinio gyvenimo srityse, bet perkėlęs juos į politinę plotmę, kurios, deja, ji neliečia, kartų kaitas aptarčiau taip:
pirmosios kartos branda – lietuviai patriotai, tautinės valstybės puoselėtojai bei dėl jos kovotojai, taigi partizanai, jų rėmėjai, palaikytojai, tylesni pritarėjai;
antrosios augintiniai - laisvos valstybės dvasios ragavę, bet jau dviejų skirtingų okupacijų paliesti dėl to ir šiek tiek sužaloti, tačiau nepriklausomybės praradimo jausmo sukrėsti, partizanų kovas visgi rėmė, palaikė, vildamiesi pagalbos iš Vakarų;
trečiosios auklėtiniai nuolatinio sofistikuoto smegenų plovimo būdu jau persunkti „homo sovieticus“ dvasia, kuriems net ir pirmųjų dviejų gimimo laikotarpių lietuviai buvo daugiau naciai ir fašistai, o partizanai, jų palaikytojai arba jų idėjas ginantieji – irgi tokie pat, arba tik nusikaltėliai, banditai, nekaltų žmonių žudikai, buvę žydų šaudytojai.
Šio trečiojo gimimo karta, praėjusio šimtmečio pabaigoje perėmusi dar okupuotos, taigi – pagal Maskvos nurodymus, Lietuvos vairavimą, jį įtaigoja ir dabar.
Vos ne pusšimtį metų okupanto pieštas paveikslas, į daugelio Lietuvos gyventojų, ypač kitataučių, galvas įrėžęs partizano kaip bandito įvaizdį, liko iki šios dienos. Tokio įvaizdžio puoselėtojų pavyzdys – jau pirmojoje straipsnio dalyje minėtas Liudas Truska, ir, kaip prieš trejetą savaičių “Veide” (2007 2 15) išspausdintas pokalbis byloja, vargu ar Bernardas Gailius, visu šimtu nuošimčiu kitokio, nors ir įrodyto tikroviško, įvaizdžio liudytojas jį kaip nors galėtų paveikti. Blogiausia čia, sako pokalbyje dalyvavęs Miško brolių bendrijos vadovas buvęs partizanas Albinas Kentra, kad šiandieniai istorikai nežino istorijos. O aš pridėčiau – dar blogiau, nors ir ne visi, bet dar labai daug jų tos istorijos ir nenori žinoti…
„Kodėl Lietuva jau penkiolika (dabar jau septyniolika, b.n.) metų būdama nepriklausoma valstybė, vis dar laikosi įsikibusi sovietinių įpročių, kurių, regis, turėtų visokeriopai kratytis… Juk visa tai neabejotinai lemia ne išskirtinis partizanų žiaurumas, kliudantis doriems žmonėms su jais tapatintis… Partizanai nepadarė nieko, kas jų laikų karuose nebuvo įprasta… Kodėl pagaliau filmą “Niekas nenorėjo mirti” daugelis iš mūsų vis dar laiko tobuliausiu meniniu partizanų istorijos atvaizdu, nors jis yra akivaizdžiausia sovietų propaganda?…“ - klausia Gailius (psl. 148).
Vėl atsakymas: kad ji nenori tų įpročių kratytis. Iš tikrųjų - linkusi net juos palaikyti, puoselėti, per mokyklas brukti pačioms vėliausioms kartoms. Tokią įtaigą perša net išeivių lietuviškoms mokykloms iš Lietuvos atsiunčiama kai kuria medžiaga. Čia atsiradusi 2001 m. „Alma litera“ išleista „Enciklopedija vaikams apie Lietuvą“ irgi liaupsina šį filmą ir jos kūrėją Vytautą Žalakevičių. Ši enciklopedija apskritai ne vienoje vietoje sovietine dvasia pakvėpuoja.
Nors savo šauniu darbu 1981 m. gimimo Bernardas Gailius, taigi 26 metų mokslininkas, tikrai šviesiai sužiba, tačiau kiek tokių jaunuolių Lietuvoje yra? Ar jo gimimo laikotarpio augintinius jau galima vertinti kaip naują posūkį, atsveriantį Liudo Truskos bendrininkų sovietinio palikimo bjaurastį? Greičiausiai – dar ne. Dėl to ir čia minėto “Veido” surengto pokalbio dalyvių, kuriame šalia jau minėtų buvo ir kelių knygų apie partizanus autorius dr. Kęstutis Girnius, ir LGGRTC direktorė istorikė Dalia Kuodytė, bendra išvada: Vilniuje partizanams paminklo pastatyti šiandien dar neįmanoma. O visgi, manau, prasminga būtų kur nors Valdovų rūmų aplinkoje, ryškiai matomoje vietoje, sakykim, prie pagrindinio įėjimo - o jis turbūt yra - kartu su valdovų rūmų pašventinimu, minint tūkstantmetį nuo lietuvių tautos vardo viešo paminėjimo, kartu būtų šventinamas ir paminklas partizanams. Ir trenkia galvom mintis – kodėl ne?
Jeigu taip padaryti negali Lietuva, gal gali išeivija? Pvz, Amerikoje gyvenantys lietuviai, nors dabar ir kažkokio nesusipratimo nupilietinti? Vieni, arba talkon pasikvietę kaimynus iš Kanados? Ar Vilnius išdrįstų tokiam užmojui pasipriešinti? Ar savivaldybė išdrįstų neduoti žemės? O jeigu ji plotelį žemės skirtų, kiek dar pinigų reiktų sumanymui įvykdyti? Ar už milijoną litų paminklą pastatyti būtų galima? Žinoma, tik visapusiškai tinkamą: gerą, būdingą, menišką, įspūdingą. Spėčiau, gal per daug ir ne pro šalį, kad galima. Doleriais tai būtų apie 375 – 400 tūkstančių. Daug? Niekai. 400 savanorių, viengungių ar šeimų, po tūkstantį, ir pinigai yra. Tokiu atveju ir jų vardai galėtų būti įkalti, tarkim, kur nors paminklo „nugaroje“. Po 500 – jau reikėtų 800 aukotojų, o po porą tūkstančių – užtektų ir dviejų šimtų. Ar tai neįmanoma? Jeigu ne, tai galima ir kitaip: aukoti po mažiau, kas kiek nori, aukotojų vardus istorijos knygon įrašant.
Belieka surasti tik gerą organizatorių, žinoma, ne vieną, bet kelis ir, aiškų, kurią nors organizaciją atramai. Kaip, pvz., Čikagoje veikiančios partizanų globos grupę, o dar geriau – JAV ir Kanados Lietuvių ; Bendruomenes.O gal tiktų ir visiškai naujas darinys, tik šiam tikslui sutelktas? Kiekvienu atveju prie tokio užmojo prisidėčiau ir aš. Ar kas nors norėtų į tokį, sakykim, kol kas tik “šūvį į orą” atsiliepti? Nors ir neigiamai.
