Vienintelis teigiamas rinkėjų nuvylimo vaisius – referendumo dėl branduolinės veiklos pratęsimo žlugimas, teigia Kęstutis Girnius („Alfa.lt“, 2008-10-15), vertindamas šį bandymą gelbėti blogą ir dar pablogėsiančią Lietuvos energetikos padėtį, jeigu pigiai elektrą tiekianti jėgainė Ignalinoje bus uždaryta. Ir kas čia teigiamo, tuojau pat kyla klausimas, jeigu numatytas veiksmas plos per gyventojų kišenes, net kelis kartus padidindamas kilovato kainą? Atsakymą bando surasti pats teiginio autorius. Taip, Lietuvos energijos padėtis tragiška, pripažįsta jis, tačiau „atsakomybė už tai tenka socdemams ir prezidentui, kurie dešimtmetį valdė šalį ir nesiėmė konkrečių žingsnių Lietuvos energetikos priklausomumui (nuo Rusijos – aut.) sumažinti“ – patikslina savo žodžius Kęstutis Girnius. O socialdemokrato premjero Gedimino Kirkilo sumanytas referendumas, jeigu priimtas, anot jo, būtų įgalinęs Vyriausybę už visas dėl energetikos kilusias bėdas kaltę suversti „piktiems“ Briuselio biurokratams, nepaisantiems Lietuvos žmonių valios. Referendumo žlugimas premjerui bei jo įgaliotiems dėl jėgainės darbo pratęsimo derybininkams su Briuseliu, Girniaus nuomone, šį kozirį iš jų rankų išmuša.
Taip, šiais teiginiais visada logiškas politinių įvykių apžvalgininkas Kęstutis Girnius teisus. Lietuvos žmonės norimo, pagal raidę – įstatymiško, pagrindo Lietuvos Vyriausybei šioms deryboms nesudarė. Liaudyje ji praktiško užnugario neužsitikrino. Juk ar Jūsų žmonių nusiteikimas nėra toks pat, kaip ir mūsų? Kodėl Jūs, net dešimtį metų turėdami, miegojote ir kitais, nuo Rusijos nepriklausomais, energijos tiekimo šaltiniais nepasirūpinote, ES politikai dar kartą kirto Lietuvos vadovybei spalio 16-tą per derybas Briuselyje. Tačiau ar referendumas iš tikrųjų taip ir sako? Ar jis tikrai žlugo? Nieko nepasakęs ir nieko neparodęs? Deja, ne.
Referendumui įvykti balsavime turėjo dalyvauti daugiau kaip 50 nuošimčių, bent pusė plius vienas, turinčių teisę balsuoti piliečių. Tačiau dalyvavo tik 48 nuošimčiai. Dviejų nuošimčių balsuotojų pristigo, ir referendumas neįvyko. Tačiau tų dalyvavusių 48 nuošimčių balsuotojų užteko svarbesniam uždaviniui išspręsti – išrinkti Seimui? Taigi – Seimo rinkimai įvyko. Beje, Seimo sąrašinei daliai išrinkti tereikia tik 25 nuošimčių turinčių teisę balsuoti. Kažkaip nenuoseklu, ar ne? Išsamesniam susivokimui toje painiavoje žvilgtelėkime į skaičius. Lietuvoje šiuose rinkimuose dalyvauti teisę turėjo 2 679 783 piliečiai. Kad referendumas įvyktų, turėjo balsuoti 50 nuošimčių, taigi – 1 339 892 piliečiai. Balsavo apytikriai 1 286 296 piliečiai. Pristigta tik 53 596 balsų. Tai juk niekis. Iš balsavusiųjų apie 90 nuošimčių, taigi – 1 157 667 piliečiai, pasisakė už referendumo priėmimą. Dabar verskim antrą medalio pusę ir paskaičiuokim, kiek balsų būtų reikėję referendumui priimti, jeigu būtų prie balsadėžių atvykę ir tie, sakykim, 53 596 „tinginiai“. Tokiu atveju būtų balsavę, kaip jau čia minėta, 1 339 892 piliečiai. Referendumui priimti užtektų taip pat tik truputį daugiau kaip 50 nuošimčių, irgi pusė plius vienas, balsų. Taigi – tik (1 339 892 x 0,5 +1) 669 947 balsų. O spalio 12-tą už referendumo priėmimą balsavo, kaip čia jau irgi minėta, 1 157 667 piliečiai, sumesdami 487 720 balsų daugiau negu reikia. Tad ar tie skaičiai ko nors nepasako? Ko nors dėmesio atkreiptino, vertingo? Ar nepasako, kad Lietuvos žmonės tikrai nori, jog Ignalinos branduolinės jėgainės darbas būtų pratęstas, kol bus pastatyta nauja jėgainė ir elektros tiekimo lauke būtų išvengta Rusijos priklausomybės? Negi tie pora nuošimčių, patingėjusių patenkinti ant popieriaus surašytą atgyvenusį ir šiai dienai jau nebelogišką reikalavimą, gali pakeisti tikrovę? Ar vos ne dvigubai daugiau Lietuvos piliečių balsų, negu iš tikrųjų reikia referendumui priimti, derybose su Briuselio biurokratais jau nebereiškia nieko? Tuo labiau kai jie labai gerai žino, kad mūsų vienos iš ekonominių tvirtovių panaikinimas nėra saugumo, bet tik kažkokios tyčinės, Rusijai pataikaujančios, politikos išdava.
Suprantam, Briuselis turi kozirį, beje – net du: Lietuvos prezidento ir kartu su juo devynerius metus Lietuvai vadovavusios socialdemokratų Vyriausybės aplaidumą, nė pirštelio nepajudinusių aprūpinti Lietuvą tinkama nepriklausoma elektros energijos gamyba arba nuo Maskvos nepriklausomu jos tiekimu – tiesiog nesusipratimas užsienio politikos erdvėje – ir dabar jo nusiteikimui patogią savaip aiškintis referendumo baigties sampratą, tačiau tai dar nereiškia, kad Lietuva jau turi pasiduoti. Kito kelio pradžia, tvirtai rėžia Seimo rinkimuose iš naujo apvainikuotos TS-LKD partijos vadovas Andrius Kubilius. Tegul tai nebūna tik tušti žodžiai. Jie turi virsti ir tvirtais to kelio vedliais. Ypač užsienio politikoje, kur vietoje Briuseliui klusnaus nuolaidumo, kaip pvz., Lietuvą į tokią tragišką energetikos padėtį įvėlusio, būtų parodytas ir kietumas, beje, paskiausiais metais jau pradėtas užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno. Kažin ar nederėtų leisti jam šioje kėdėje ir pasilikti? Tačiau visiškai kitokių reikia kitose kėdėse, bet irgi tik ne iš Arūno Valinsko juokdarių teatro. Net ir ne iš Seimo narių. Negi dar nepribrendo naujų profesionalų, savų, ne partinių, mokyklų auklėtinių? Pagaliau, ar neatėjo laikas ir rimčiau tarp užsienyje gyvenančių tautiečių pasidairyti, jeigu iš tikrųjų kito kelio ieškote? Gal užtektų jų adresu taip neatsakingai spjaudyti?
Tikrai įdomu būtų žinoti, koks iš tikrųjų numatomo naujo ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus ieškomas kitas kelias būtų? Ypač čia aptariamos elektros energijos srityje? Ar Ignalinos atveju jau pasiduota? Po paskiausio pasitarimo Briuselyje, atrodo, kad taip. Prezidentas Valdas Adamkus jau minėjo apie kažkokį paties Briuselio kuriamą energijos planą, kurį Baltijos valstybės turėsią vykdyti. Ar vėl kokią nors nesąmonę sukurs? Bet kodėl Briuselis turi mums planus kurti? Kodėl Baltijos valstybės pačios negali susitarti, savo planus susikurti ir paprašyti Briuselį bent padėti juos vykdyti? Kažin ar Lietuvos politikams žinoma naujos nepriklausomos Juodkalnijos valstybės padėtis? Jos pavadinimas šiandien – „Maskva prie Viduržemio jūros“. ES irgi jai planus kūrė. Trejus metus atidėtu referendumu dėl nepriklausomybės nepatenkintas, juodkalniečių vadovas Milo Djukanovičius pasiprašė Kremliaus pagalbos. Vladimiras Putinas šoko pirmas pripažinti Juodkalnijos nepriklausomybę. Šiandien jo paslaugūnas aliuminio oligarchas, milijardierius 40 metų kazokas Olegas Deripaska valdo didžiausią krašto aliuminio gamyklą, beveik visas kitas pramonės įmones, sudarančias apie 60 nuošimčių krašto ekonomikos ir mokesčių valstybei, kartu su verslo bendrininku iš Londono milijardieriumi Nathanieliu Rothschildu – prabangiausias jachtų prieplaukas prie Adrijos jūros ir stato naujas; o kas bus Juodkalnijos naujas prezidentas sprendžia jau Kremlius. Ar Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymas nebus pati didžiausia ES paslauga Rusijos užmačiai kurti dar vieną „Maskvą prie Baltijos jūros“ ir iš anksto pasakyti, kas bus kitas Lietuvos prezidentas?
