Liberalizmui nepriklausomoje Lietuvoje nesiseka: liberalais pasivadinusios partijos nesugeba įsitvirtinti ir apibrėžti ideologijos, liberalią politiką vykdo ir diskredituoja socialdemokratai, o plūstančios liberalizmo vertybės vis neparodo savo žmogiškojo veido, teigia savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkai.
Kaip skelbiama žiniasklaidoje, socialliberalų pirmininkas Artūras Paulauskas ir liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas (nuotraukoje) derasi dėl dviejų partijų sąjungos Seime ir bendradarbiavimo per būsimus rinkimus. Tikėtina, kad abi liberalais pasivadinusios partijos sudarys bendrą Seimo rinkimų sąrašą arba net susijungs. Ar šios partijos, taip pat Petro Auštrevičiaus vadovaujamas Liberalų sąjūdis, pajėgios atgaivinti merdintį partinį liberalizmą?
Principinis neprincipingumas
Prieš kelerius metus vienas partinio liberalizmo pradininkų Lietuvoje Vytautas Radžvilas yra sakęs, kad šiandien įvairių liberalų partinių atmainų būdingas bruožas – principinis neprincipingumas. Šią nuomonę su kaupu patvirtina pastarojo dešimtmečio liberalų politiniai partiniai manevrai.
Per rinkimus 1997-aisiais jie rėmė ne "Santaros-Šviesos" liberalą Valdą Adamkų, bet A.Paulauską – jo pagrindinį konkurentą kovojant dėl valstybės vadovo posto. A.Paulauską tada rėmė ir prezidentas Algirdas Brazauskas – buvęs ir būsimas partijos, su kuria principams ištikimiems liberalams turėjo būti nepakeliui, lyderis.
Praėjus porai metų liberalai atrado naują partijos vadovą ir mesiją – Rolandą Paksą. Su jo vėliava gausiai patekę į Seimą 2000-aisiais, jie legalizavo azartinius žaidimus ir taip įgyvendino vieną R.Pakso priesakų, kuriuos jis paskelbė dar būdamas konservatorius: duoti žmonėms duonos ir reginių (žaidimų). Duonos, tiesa, nedavė, bet taip užsižaidė, kad kvietėsi moksleivių parlamentą į pagalbą esą tuščiai plepantiems, valstybėje nesusitvarkantiems Seimo nariams ir aiškino parlamentą žaidžiantiems paaugliams, koks baisus Lietuvos nepriklausomybės periodas.
Nors partiniam liberalizmui stiprėti leido V.Adamkaus laiminta "naujoji politika" su A.Paulausku ir R.Paksu priešakyje (būtent šie trys asmenys pastarąjį dešimtmetį ėjo valstybės vadovo pareigas), tikrovė XXI a. lietuviškajam liberalizmui buvo nepalanki. Vieną "naujosios politikos" sparną R.Paksas sukompromitavo prezidentiniu skandalu. Kitas – A.Paulausko – sparnas prisišliejo prie socialdemokratų ir šalia jų nunyko. Savo ruožtu naujieji partinio liberalizmo lyderiai – A.Zuokas ir P.Auštrevičius, šiandien vadovaujantys, švelniai tariant, silpnoms nedidelėms partijoms, žmogiškojo liberalizmo veido mums taip ir neatskleidė.
A.Zuokas pagadino liberalizmo veidą pilvu, kuriuo aukštyn Nerimi žadėta plukdyti jam nepaklūstančiuosius. Abonentinis skandalas parodė, jog lietuviškasis liberalizmas dažnai virsta vulgariu korupciniu apsukrumu, kai ima galioti principas, kad net pagautas vagis – ne vagis, jei įkalčiai įrašyti į nesertifikuotą juostą.
Savo ruožtu P.Auštrevičius nustebino Lietuvą, žaibiškai sugebėjęs gauti ir Darbo partijos, ir konservatorių paramą per 2004-ųjų rinkimus bei tais pačiais metais įšokti į liberalcentristų traukinį. Pasak P.Auštrevičiaus, Darbo partijos vertybės jam buvo priimtinos, nes jos susijusios su Lietuvos valstybingumo stiprinimu ("Veidas", 2004–05–13). Kaip sako V.Radžvilas – principinis neprincipingumas. O žmogiškąjį savo veidą P.Auštrevičiaus liberalizmas parodė net ne žmonėms, o vištoms: "Tam tikra problema yra dėl vištų – jos neturi gyventi garduose. Vištos turi būti laisvėje" ("Veidas", 2002–02–21).
Nenuostabu, kad valstybėje, neatradusioje kitokio partinio liberalizmo, liberalią politiką ėmė vykdyti vadinamieji kairieji – socialdemokratai, valdantys Lietuvą nuo 2001 m. Jų liberalizmas taip pat yra viso labo ideologinio neprincipingumo padarinys. Tai patvirtina ir šios partijos patriarcho A.Brazausko žodžiai: "Ką reiškia liberalizmas? Tai ta pati socialdemokratija, tik – iki tam tikros ribos" (ELTA, 2004–05–09). Tačiau minėtos ribos nematyti: socdemų valdymo metais kaip ant mielių augo įmonių pelnas, vadovų atlyginimai, daugėjo milijonierių, bet dauguma žmonių nepajuto, kas yra socialinės gerovės valstybė. Veikiau suprato, kas yra socialdemokratinis laukinis liberalizmas.
Liberalizmo vertybės: kuo mes gyvename
Liberalių pažiūrų Lietuvos intelektualai neretai tvirtina, kad liberalizmo įtakai priskiriami visuomenės gyvenimo reiškiniai tėra sukarikatūrinimas, neturintis nieko bendra su tikrosiomis liberalizmo vertybėmis. Kartais šiuose jų žodžiuose būna tiesos, bet kartais jie skamba tik kaip atsainus atkirtis kritikams ir liberalizmo idealizavimas kone iki šventumo. Šv. liberalizmo, žinoma, nerasime praktiškai, tačiau ir teoriniu lygmeniu jo gynėjai linkę nepastebėti problemų, kylančių iš liberalizmo minties tradicijos: egoistinio individualizmo, moralės vaidmens nuvertinimo, reliatyvizmo, vartotojiško požiūrio į gyvenimą ir pataikavimo "ekonominiam žmogui", kurį iš liberalų perėmė Karlas Marxas.
Visos šios problemos būdingos posovietinei Lietuvos visuomenei. Viešojoje erdvėje, politikoje įsitvirtino liberalizmo ilgai ugdyta mąstysena, pagal kurią žmogui svarbiausia ne tai, kas jį išskiria iš gyvūnų pasaulio, bet tai, kas su juo subendrina: maitinimasis (vartojimas), kova dėl vietos po saule (konkurencija, karjera), saugumas ir reprodukcija. Mėginimai apeliuoti į aukštesnius standartus pasmerkiami kaip nejautrumas "paprastam žmogui".
Objektyvūs vertinimo kriterijai visuotinai neigiami: visos nuomonės lygios ir lygiavertės, visi savaip ir neteisūs, ir teisūs. Nors lieka neaišku, kaip šitai galima nustatyti, jei nėra vienos tiesos kaip atspirties taško.
Ūkio poreikiai užgožia politiką, moralę, kultūrą. Kaip ir sovietmečiu, gajus įsitikinimas, jog visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindas yra ekonominis, visa kita – tik antstatas. Už tokį požiūrį turime dėkoti pirmiausia ne K.Marxui ir sovietinei sistemai, o liberalams Johnui Locke'ui ir Adamui Smithui.
Primityvias ekonominio žmogaus raiškos formas įgaunantis liberalizmas subrandino naujojo lietuvio sampratą. Hedonistinis požiūris į gyvenimą (karjera, sėkmė, laisvė) sukūrė naujas vertybes, kurios šiandien pateikiamos kaip neatsiejama modernios asmenybės – naujojo lietuvio – gyvenimo ir mąstysenos dalis. Visi, kartkartėmis mėginantys priminti tradicinių visuomenės institutų (šeimos, bendruomenės), pareigos svarbą, apkaltinami reakcingumu ir tuščiu moralizavimu, kuris, anot naujųjų lietuvių, esąs beprasmis šiuolaikinėje progresyvioje visuomenėje.
Nematoma liberalų ranka, turinti tvarkyti ekonomikos reikalus, dažnai lieka nematoma ir tada, kai už jos, griebiančios tai, kas jai nepriklauso, turėtų čiupti teisėtvarkininkai. Įstatymai – gerai, bet liberalus verslumas – geriau. Šalia viso to šlovinama teisės viršenybė: teisė liberalų vaizduojama kaip svarbesnė ir už teisingumą, ir už moralę, ir už sveiką protą, prieš kurį ji lyg ir turėtų priklaupti. Antai žmogaus – ir gyvūnų – teisės šiandien dažnai nepaiso sveiko proto riboženklių. Ir nors kartais šiame kelyje nukrypstama į žydras lankas, Briuselis tokius iškrypimus remia.
Reikėtų tik prisiminti, kaip 2004 m. Europos Parlamento socialistų ir liberalų frakcijos susidorojo su kandidatu į Europos teisingumo ir vidaus reikalų komisaro postą Rocco Buttiglione, išreiškusiu savo asmeninį kritinį požiūrį į homoseksualų santuokas. Taip liberalai kartu su socialistais Europos politinėje "kultūroje" įtvirtina politinio korektiškumo tabu sistemą. Jos esmė paprasta ir mums neblogai žinoma: turėti ką nors "diskriminuojančią" nuomonę, vadovautis vertybių hierarchija, o ne vertybine lygiava, negražu. Šiandienėje Europoje klausimas, kodėl homoseksualios orientacijos piliečiai negali kurti šeimos, yra politiškai korektiškesnis už klausimą, ar imigracija nekelia grėsmės Europos tautų tapatumui.
Regis, būtent liberalų ir socialistų skelbiamos kosmopolitinio turinio "tiesos" apie žmogų, visuomenę ir valstybę yra šiandienės Europos integracijos ideologinis ramstis. Kairuoliškas kosmopolitinis liberalizmas – puiki terpė įvairiems socialinės ir politinės inžinerijos projektams kurti. Vienas svarbiausių tokio pobūdžio projektų – nacionalinės valstybės diskreditacija. Visi, išdrįstantys suabejoti šiuolaikinės Europos integracijos vertybiniu pagrindu, yra marginalizuojami ir nustumiami į politinį užribį. Tai puikiai iliustruoja ES viduje izoliuotos ir įvairiomis primityviomis klišėmis ženklinamos Lenkijos pavyzdys. Tai kur mums ieškoti žmogiškojo liberalizmo veido, nesukarikatūrinto paties liberalizmo šauklių?
