Nutinka, kad ilgai kits kitą mylėję, glaudę bei lepinę partneriai išsiskiria tik po ilgos abipusės kankynės, nes vienas - klaikus girtuoklis, smurtautojas ar šiaip - nesugyvenamas keistuolis, kuris - vidury nakties - siūlo lipti ant paukščių apdirbto stogo grožėtis mėnuliu ir nesupranta, kad kitas tenori pamiegoti.
Kai kalbama ne apie santuoką, o apie “skudurų sumetimą” pagal kontraktą – viskas dar paprasčiau. Taip jau išėjo, kad lyg ir ilgai lauktas konservatorių ir socdemų “išsiskyrimas liekant draugais” buvo sutiktas bemaž žiovaujant.
"Nesavanaudiškumu vardan Lietuvos" grįstas 2K projektas, jei žiūrėtume iš šalies, turėjo klaikiai nuvarginti abi puses. Abi skundėsi, kaltino, reikalavo atsiprašyti ir vienas iš kito tyčiojosi, bet vis tiek „gyveno“. Kvepėtų lyg ir kažkokiu sadomazochistiniu išsidirbinėjimu. Tačiau, ką darysi, jei tai žmonėms tiesiog patinka, o gal yra kažkaip naudinga?
Tėvynės Sąjungos vadovybė nuolat inkštė, aimanavo ir bėdojo, jog LSDP nepaiso reikalavimų, kurių pastaroji negalėjo atsiminti arba atvirai vadino absurdiškais.
O karavanas ėjo pirmyn. Kelias dešimtis patyrusių šalies žvalgybos pareigūnų VSD vadovybė, dengiama socdemų, išsviedė už borto. Albinas Januška, buvęs konservatorių reikalavimų dalimi, ligi šiol jaučiasi pakankamai komfortabiliai. Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė.
Kiekvieną kartą, kai konservatoriai klausė apie KGB rezervą ir GAZPROM tarpininkų įdiegtas korupcines schemas, jiems buvo atsakoma politologijos vadovėlio apibrėžimais ir prašoma įrodymų, kurie tenkintų baudžiamąjį kodeksą. Tėvynės Sąjunga pagrįstai piktindavosi kalbėjimu ne į temą, bet ramindavo save - kiti, esą - bus dar blogesni. LSDP atrodė gražiau už kokią Darbo partiją, o išsigalvota priedermė apsaugoti Lietuvą nuo Maskvoje pasislėpusio V. Uspaskicho tapo dingstimi kęsti šią demokratijos principų ir valstybingumo eroziją.
Tragikomiškų klaustukų iškilo ir kitose srityse. Iki šiol tiksliai neaišku, kas prisiims atsakomybę už socdemų švietimo reformą, palikusią pedagogus be algų kilimo, keistoką blaškymąsi dėl tautos blaivybės.
Kai sprendimas „raštu neberemti“ buvo priimtas, pasirodė, jog jo priežastys visai net ne tos. Bene atviriausias buvo Seimo narys Jurgis Razma, pasakęs, kad socdemų rėmimas “tapo viešųjų ryšių problema”. Suprantama, kad ilgainiui būtų tik sunkiau atsiriboti nuo daugelio valdančiosios koalicijos išsidirbinėjimų, tik neaišku, kas Lietuvai gero iš to, kad konservatorių viešiesiems ryšiams liko mažiau balasto?
Viskas taip paviršutiniška ir nerimta, kad 2K projekto, kurio, pasak A. Kubiliaus, net ir nebuvo (!), strategams dera parašyti kuolą ir įvaizdžių kūrimo srityje.
Nutraukiant formalią paramą deklaruotas „nusivylimas“ yra labai jau skystas, kuomet kalbama apie tokius dalykus, kaip visą bendradarbiavimą puošę VSD reikalai arba, švelniai tariant, nelabai skaidrus Atominės elektrinės įstatymo stūmimas, kurio konservatoriai ir dabar nelaiko klaida.
Konservatoriai savo pareiškimuose apie esmę tiesiog nekalba. Kaip seniai kankinami mazochistai, mūsų dešinieji abstrakčiai ir neartikuliuotai pasakoja apie kažkokius nevykdytus susitarimus, provokuodami "dominuojantį" partnerį tyčiotis dar labiau. Tik taip galima suvokti testą:
„Mes sakome, kad nėra prasmės pratęsti tokius susitarimus, kokius buvome pasirašę praėjusių metų liepą ir gruodį. Šiandieninėje situacijoje susidaro vaizdas, kad valdančioji koalicija gali rasti ir kitų partijų paramą. Yra ir pozityvių dalykų, yra ir tokių, kurie nuvylė per šiuos metus. Ypatingai nuvylė Vyriausybės negebėjimas ryžtingai kovoti su korupcija ir atsispirti tam, ką metaforiškai vadiname „dujų kvapu“, tiek reguliuojant dujų kainas, tiek ir nagrinėjant „Dujotekanos“ įtaką valstybės reikaluose“, – penktadienį po prezidiumo sprendimo aiškino A. Kubilius.
Liepą, gruodį ir kitais kalendoriniais laikais konservatoriams buvo niekaip neaišku, kad toliau savo rinkėjams bus tik sunkiau pasiaiškinti - kodėl šmeižti pro langą Baltarusijoje išmestą pareigūną, ar šmeižtą tiesiog toleruoti - yra "geriau, nei blogai". Niekaip nesisekė perprasti, kad noru būti arčiau valdžios ir geriau gyventi pagrįsta partnerystė daugeliui taps pajuoka. Niekaip ir dabar nesiseka prisiminti – ar jie sutinka, kad G. Kirkilui patarinėja A. Januška ar jie turi ką nors prieš.
"Dujotekana" yra turbūt nevisai "Dujotekana", "GAZPROMAS" - ne visai "GAZPROMAS", o A. Januška taps ne visai “valstybininku” ir ims pats kovoti su savimi, jei konservatoriai “jų” vyriausybę (patys taip vadina) rems be susitarimo surašyto popieriuje?
Užuot pateikę pragmatiškiesiems partneriams aiškų ir nedviprasmišką reikalavimų sąrašą bei principingai laikęsi savo pozicijos, užuot pareikalavę valstybės interesų nepaisančios vyriausybės atsistatydinimo, A. Kubiliaus vadovaujami konservatoriai perkelia bičiulystę į neformalių pasišnabždėjimų lygmenį. Gyvenimą “susimetus”, keičia sanguliavimas “be įsipareigojimų”.
