Akademinio klajūno užrašai. 5 dalis: Didžioji Britanija

Baltijos studijų centras Vakarų Jorkšyre

Kaip ir daugelis akademinių žmonių, aš ilgai svajojau apie Didžiosios Britanijos universitetus. Nors simboliškai prisilytėti prie Anglijos universitetinės kultūros man atrodė taip pat svarbu, kaip aplankyti tuos pasaulio muziejus, kuriuose yra daugiausia mano mylimų XVII a. olandų tapybos šedevrų.

Ši laimė nusišypsojo man, kai dirbdamas Dickinsono kolegijoje sužinojau, kad Bradfordo universiteto Europos studijų katedra nominavo mane Leverhulme’o tresto vizituojančio tyrinėtojo pozicijai 1999-2000 mokslo metams. Šioje katedroje veikė visoje Jungtinėje Karalystėje vienintelis Baltijos studijų centras, kurį įsteigė Bradfordo universiteto istorijos profesorius Johnas Hidenas. Jame man teko metus darbuotis. 

Pirmas įspūdis atvykus į Bradfordo universitetą Vakarų Jorkšyre (West Yorkshire) buvo, kad JAV studentai traktuojami kaip vaikai, o Anglijoje – kaip suaugę žmonės. Pensilvanijos įstatymai ne tik draudžia nepilnamečiams (t.y. asmenims iki 21 metų) vartoti alkoholį, bet net ir prisiliesti prie jo. Ir kituose JAV universitetuose, nepaisant šiuo klausimu kiek liberalesnių kitų valstijų įstatymų, dėstytojai su studentais paprastai neišgeria nei vyno, nei alaus.

Bradfordo universitetas apsuptas aludžių, prie pat mano buvusios katedros veikė ir nuosava universiteto aludė. Per pertraukas tarp paskaitų arba po posėdžių kolegos kuo ramiausiai nueidavo išgerto po pintą elio arba „Guinnesso“. Ši liberali atmosfera mane sužavėjo. Tiesa, ne visur galioja tokia tvarka. Kai kuriuose Didžiosios Britanijos universitetuose, deja, sistema jau ima viršų ir imasi spręsti, ką akademinėje aplinkoje tinka daryti, o ko ne.

REKLAMA

„Pink Floyd“ dvasios miestas

Bradfordas – įdomus miestas. Vienas iš negražių pramoninių Anglijos miestų, kažkada augusių ir klestėjusių, bet vėliau sustojusių ir tapusių nei tikrais metropoliais, nei mažais ir jaukiais provincijos miesteliais. Kartu su Bradfordu šiai kategorijai priklauso Sheffieldas, iš dalies Derby, o pats geriausias ir gražiausias jos pavyzdys – tai Mančesteris (Manchester), vis dėlto tapęs svarbiu kultūros ir akademinio gyvenimo centru. Proveržį pasiekė ir pagražėjo visiškai šalia Bradfordo esantis Lydsas (Leeds).

O Bradfordas – Monty Python komedijoje „Gyvenimo prasmė“ (The Meaning of Life) parodytas varguomenės miestas (jei pamenate daugiavaikę katalikų darbininkų šeimą, kuriai gandras atneša dar vieną atžalą ir kuri džiaugsmingai dainuoja apie kiekvienos spermos šventumą); sykiu ir soft rock veteranų „Smokie“ gimtasis miestas. Bradforde gimė ir augo šiuo metu JAV gyvenantis anglų dailininkas Davidas Hockney, kurio muziejų ir sykiu knygyną bei biblioteką buvusioje Saltaire’o gamykloje įkūrė jo draugas, 47 metų miręs verslininkas Jonathanas Silveris.

Kuo dar įdomus Bradfordas? Nacionaliniu kino, televizijos ir fotografijos muziejumi – puikia vieta, kurioje per vienerius mokslo metus pamačiau bene geriausius filmus per visą savo profesinį gyvenimą. Šiame muziejuje veikia Europos kino salė (kurioje nuolat rodomi puikūs ir reti čekų, lenkų, prancūzų, olandų, italų, ispanų, rusų, Šiaurės šalių filmai), britų ir amerikiečiu kino salė ir „Imax“ salė.

Sykiu šis „Pink Floyd“ dvasios miestas (nors 1977 m. jų albumo „Animals“ viršelyje kiaulė skrenda tarp dviejų kaminų Londone, bet vaizdas mažai kuo skiriasi nuo Bradfordo – kaminų kiek tik nori, trūksta tik skrendančios kiaulės) pasižymi nuostabiomis aludėmis. Kas mėgsta gerą elį, pamiltų visą Jorkšyrą, kurio kiekviename kaime gaminamas unikalus ir niekur kitur neaptinkamas elis, o Bradfore vyksta puikūs elio festivaliai.

Sykiu šis negražus ir niūrus, bet kažkuo pašėlusiai įdomus miestas garsėja savo indiškais ir pakistanietiškais restoranais. Jų nepakartojamus curries dievino mano draugas, didelis gurmanas ir nuostabus akademikas Aleksandras Štromas, nuo kurio Bradfordas man neatsiejamas lygiai taip pat, kaip ir nuo Davido Hockney’o. 

REKLAMA

Draugo ir kolegos pėdsakais

Taip jau susiklostė, kad likimas mane atvedė į dar vieną mano draugo ir artimo kolegos universitetą. Dickinsonas buvo Vytauto Kavolio vieta, kurioje jis profesoriavo nuo 1964 iki 1996 m. Bradfordo universitete nuo 1974 iki 1977 m. dirbo 1973 m. iš Sovietų Sąjungos į Didžiąją Britaniją išvykęs politologas Aleksandras Štromas.

A. Štromas buvo priimtas į Bradfordo universitete tuo metu ką tik pradėjusį veikti Taikos studijų institutą. Žinant, kad ten dominavo taikos judėjimo šalininkai ir kairuoliai (kuriuos į SSRS nukreiptos JAV raketos jaudino kur kas labiau nei sovietų branduolinės galvutės, atgręžtos į juos pačius, t.y. į jų šalių sostines), iškilaus antikomunisto ir sovietinio disidento pasirodymas tokioje vietoje negalėjo nesukelti šoko. Apie Sovietų Sąjungos neišvengiamą suirimą nuolat rašęs ir per BBC radiją kalbėjęs A. Štromas tapo dideliu Bradfordo universiteto vadovybės galvos skausmu.

Sykiu reikia žinoti dar vieną svarbią aplinkybę – Bradfordo universitetas pirmasis Jungtinėje Karalystėje pradėjo bendradarbiavimo programą su Maskvos valstybiniu universitetu. Greičiausiai pastarajam jokio entuziazmo nekėlė Leonido Pinskio, Aleksandro Galičiaus ir kitų garsių rusų disidentų draugas partneriškame universitete. Trumpai tariant, 1977 m. A. Štromo sutartis nebuvo atnaujinta ir jis nebegavo darbo Bradfordo universitete.

Kad šioje istorijoje būta politiškai motyvuotų sprendimų, aš sužinojau iš ilgamečio A. Štromo bičiulio Bradforde, su kuriuo jie susipažino Taikos studijų institute, vėliau tapusiame Taikos studijų katedra. Peteris van den Dungenas man pasakojo istoriją apie konkursą, kuriame pats dalyvavo, bet sužinojęs, kad jame dalyvauja ir A. Štromas, neabejojo savo pralaimėjimu daug garsesniam kolegai.

Sužinojęs, kad ne A. Štromas, o jis buvo pasirinktas ir laimėjo konkursą, Peteris nuėjo pas komisijos narius ir paklausė, kaip jis turi suprasti jų sprendimą ir savo pergalę prieš nepalyginamai aukštesnio rango kolegą. Jam buvo atsakyta, jog tai ne jo reikalas ir jog A. Štromo bet kuriuo atveju universitetas nebūtų pasirinkęs. Nuėjęs savo apmaudą išsakyti pačiam Aleksandrui (Aleksui, kaip jį vadino Peteris), jis buvo ramiai ir žaismingai paguostas. Nuo to laiko jie susibičiuliavo.

REKLAMA

A. Štromas nepražuvo ir gavo vietą Salfordo universitete, kuriame katedrą tuo metu formavo Roy’aus Jenkinso dešiniąją ranka kurį laiką Europos Komisijoje Briuselyje dirbęs britų politologas Davidas Marquandas. Bet ši istorija daug ką pasako apie akademinių konkursų užkulisius ir tariamą nešališkumą priimant sprendimus. „Viskas yra politika, jei tik kalba eina apie nors kiek stambesnę figūrą“ – tada pagalvojau, bet ir dabar pasakyčiau lygiai tą patį.

Pats Aleksandras juokais sakydavo „O kam mūsų mažam žvėrynui toks didelis žvėris?“. Tai tikra tiesa – kad ir kiek būtų kalbama apie meritokratiją ir objektyvius sprendimus vertinant ne pažiūras ar idėjinę laikyseną, o visų pirma akademinius pasiekimus ir publikacijas, visa tai tėra gražios kalbos, kurias realybė sugriauna kaip kortų namelį.

Išimtis būtų nebent elitiniai universitetai ir pasaulinio garso katedros, kurios reaguoja į rimtus darbus, net jei jų autoriui ir nepasiūlo pozicijos. Į asmenybę ir jos pasiekimus reaguoja tik geriausieji universitetai, vidutiniški gi nuolatos tobulina savo sprendimus ir sistemą – tiesą sakant, aš pats savo gyvenimu patikrinau šią tiesą.  

Kad ir kaip būtų, Bradfordo universitete gimė mano knyga „Tapatybė ir laisvė“, skirta A. Štromo atminimui. Kadangi Jorkšyre gyvena jo šeimos nariai, pasijutau prisilytėjęs prie mirusio draugo akademinės odisėjos, jo intelektualinės topografijos ir minčių žemėlapio.

Britų viešoji erdvė

Jei reikėtų atsakyti į klausimą, kurios šalies kultūrinis gyvenimas ir viešoji erdvė man labiausiai patinka, nedvejodamas atsakyčiau, kad Anglijos. Kultūros požiūriu esu šioks toks anglofilas (nors ir nemėgstu lazdą perlenkiančių kontinentinės Europos anglofilų, kurie neretai nusirita į paprasčiausią snobizmą ir it papūgos mėgina mėgdžioti tai, kas nepamėgdžiojama – britų socialinį teatrą ir ritualą.

Beje, nėra didesnės ir labiau apgailėtinos klaidos už pastangas anglų akivaizdoje iš visų jėgų mėgdžioti Oksfordo anglų kalbos intonacijas ar juolab britų manieras. Žinau iš konfidencialiai man patikėto, bet ganėtinai negailestingo kolegų humoro, kaip žiauriai vertinami tie, kurie nusprendžia ceremoningumo ir ritualo požiūriu pranokti pačius anglus.

REKLAMA

Geriausia būti pačiu savimi, neslėpti nei savo amerikietiško, nei kontinentinio akcento ir nepersistengti siekiant padaryti įspūdį kolegoms. Ne visos informacijos pasakymas apie save, sąmoningas nutylėjimas, ne savo, o kolegos vaidmens pabrėžimas akademiniame tyrinėtojų ansamblyje visada padės pelnyti daugiau anglų simpatijų, nei JAV akademinėje aplinkoje labiau būdingas atviras pasakojimas apie savo ambicijas ir laimėjimus.

Man atrodo, kad geresnės spaudos už britų tiesiog nėra visame pasaulyje. Savaitgalio priedai – tiek „Independent“, tiek „Times“, tiek „Guardian“ – yra nuostabūs. Negali atsigėrėti knygų ir spektaklių recenzijomis. Recenzijų ir politinių apžvalgų kultūra tokio lygio, kad apie mūsiškę belieka kalbėti tik arba gerai, arba nieko.

Fantastiška ir britų televizija, nors, deja, ji komercialėja ne dienom, o valandom. Ir vis dėlto, nepaisant visų kalbų apie rusų kultūros laidas ir filmus, nemačiau geresnių filmų apie rusų kultūros meistrus už britų dokumentinius filmus apie Sviatoslavą Richterį ir Dmitrijų Šostakovičių. Politinės minties ir debatų lygis visada daro įspūdį, net ir tada, kai iš esmės nesutinki su išsakoma pozicija.

Anglų humoras neabejotinai yra jų didžiosios politinės minties formos tęsinys, viešosios erdvės klijai ir visos politinės kultūros fenomenas. Tai didžiausias jų išradimas. Teisus Milanas Kundera, savo romane „Nemirtingumas“ pastebėdamas, jog humoras yra įmanomas tik ten, kur svarbūs dalykai aiškiai skiriami nuo nesvarbių. Anglų šitas pojūtis niekada neapgauna.

Kaip ir pati britų visuomenė, anglų humoras yra keistas brutalumo, grubumo, netašytumo, žiaurumo ir sunkiai nusakomo mandagumo bei rafinuotumo derinys. Sykiu ir komiškų situacijų, galimybių ir charakterių privedimas iki galutinės ribos, po kurios humoras virstų kažkuo kitu – greičiausiai absurdu, burleska arba tiesiog agresija. Bet ta riba niekada neperžengiama. Bet kuris kitas ją peržengtų, tik ne anglai.

Humoras tobulai apsaugo anglus nuo politinio kičo – nei jie pereina į vienas kito gąsdinimą, nei siekia įbauginti pasaulį, nei gailisi savęs, nei aprauda žlugusią savo imperiją ir tokią įtaką bei galią XIX a. pasaulyje, kokios šiandien JAV tikrai neturi. O nuolat šaipydamiesi iš savęs, jie įgyja teisę šitą daryti ir su kitais.

REKLAMA

Akademinės sistemos grimasos

O dabartinė Didžiosios Britanijos akademinė sistema yra tiek pat biurokratizuota ir komplikuota, kiek ir kitų šalių – tiesa, ji liberalesnė akademinių konkursų ir priėmimo į darbą požiūriu. Kaip ir JAV, gerieji universitetai orientuojasi į asmenybes, o antrasis ešelonas – į sistemos žmones, t.y. paraiškų ir pinigų gavimo meistrus, komandos žmones, projektų specialistus ir t.t. Žodžiu, niūri gyvenimo proza ir kalbos apie misiją, paslaugas, komandą, lojalumą ir visa kita, kas baigia nutrinti ribą tarp universiteto ir verslo kompanijos, prasideda ten, kur mokslas ir kūryba nebėra prioritetai.

Margaret Thatcher užbaigė britų akademikų rojų nukirsdama universitetų finansavimą ir išvarydama į pensiją daugybę profesorių. Bet ir dabartinė technokratijos bei komercializacijos banga, užliejusi britų universitetus, palieka slogų įspūdį.

Bradfordo universiteto Europos studijų katedra, kuri priklausė 5A kategorijai (t.y. aukščiausiai kategorijai, kurią gauna tik daug tarptautinio masto darbų skelbiančios ir garsią profesūrą turinčios katedros) ir kurioje aš turėjau garbės praleisti 1999-2000 mokslo metus, vėliau buvo išformuota ir sujungta su Moderniųjų kalbų katedra, nes jai nepavyko vienais metais pritraukti pakankamą bakalaurinio ciklo studentų skaičių. Štai ir visi kriterijai bei sistema.

Bet jei turėčiau kam nors palinkėti arba ydingos sistemos turtingoje intelektualinėje ir akademinėje kultūroje (kaip minėjau, gerų sistemų ir nėra – yra tik netrukdančios ir nematomos sistemos geruose universitetuose, kurie patys sau tampa sistema; matoma ir apie save primenanti akademinė sistema jau savaime yra krizės apraiška), arba nuolat tobulinamos sistemos šalyje, kurioje nieko daugiau rimto ir nevyksta, iš visos širdies palinkėčiau pirmosios galimybės.

Tiesą sakant, ne už akademinę sistemą aš mėgstu Didžiąją Britaniją. Kad ir kokia ji ten būtų, jokiai sistemai nepavyks sugadinti to, kas šioje šalyje egzistuoja daug šimtmečių ir kas sukuria jos paslaptį bei žavesį.


Rašyti komentarą...
o
ononimas
2007-09-02 12:54:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
donckis tarnauja lenzbergistu klanui katras nuverte Tautos Isrinkta Prezedenta Paksa. Kiek tau sumokejo doncki judo doleru lenzbergis?
Atsakyti
0

S
Saulius
2007-08-27 11:03:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
Grazus tekstai. Kiek gadinami amerikietiskojo "As" fokuso ir dar labiau - anglu rasytineje kalboje vengiamo "As" ivardijimo (tekstas be to ziuretusi tik geriau), bet vistiek grazus. Vienok memuarams lyg ankstoka?
Atsakyti
0

N
Nerijus
2007-08-27 16:51:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Na, aš nemėgstu britų niūrumo, arogancijos ir tokio pat arogantiško humoro. Bet reikia pripažinti, kad jų žurnalistika, TV ir pan. yra tikrai aukšto lygio, ir akademinėj sferoj yra tikrai gerų pasiekimų. Bet tai tik DB gėlelės, augančios ant didelės mėšlo krūvos. Žinoma, ta elito terpė turėtų būti pakankamai jauki. Ypač jeigu pats esi britas:)
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (7)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų