Kartas nuo karto, po ilgiau ar trumpiau užtrunkančios pauzės, tačiau su būtino pasikartojimo ritmika mūsuose yra išsakomas nusistebėjimas - kodėl toks kilnus ir puikios etimologinės reputacijos žodis kaip valstybininkai lietuviškosios tikrovės politinėse batalijose įgijo sutirštintai neigiamas konotacijas?
Kiek anksčiau dėl to savo apmaudą garsiai yra liejęs ne vienas įtakingas politikas, o štai praeitą ar užpraeitą savaitę tokio pobūdžio apgailestavimą viešai pademonstravo žinoma kultūros veikėja, tituluotas akademinės sferos žmogus. Įsiklausius į pustonius, čia net galima išgirsti truputėlį maskuojamo kaltinimo priegaidę, tarp eilučių pamatyti plevenantį lengvo (specialiai neforsuojamo) įtarumo šešėlį – ar tik nėra taip, jog tūlas, užsimojęs prieš šį žodį, daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu siekia paveikti tikrovės procesus, kvestionuoja patį valstybingumo įtvirtinimo uždavinį?
Kita vertus, tik iš dalies ir netiesiogiai galėčiau sutikti su oponuojančiųjų pirmiesiems teiginiu, jog visa reikalo esmė usiveda tik į tai, kad esą šį, šiaip doros intencijos ir prasmingos kristalizacijos žodį savo nelabai dora veikla sukompromitavo grupė žmonių, savavališkai pasivadinusių valstybininkais. Kaip atrodo, daug perspektyvesnis problemos suvokimui ir aptarimui yra tas atskaitos taškas, apie kurio būtinybę internetinėje spaudoje jau yra diskutavęs A.Kulakauskas: imkim visų pirma domėn tai, jog lietuvių kalboje funkcionuojantis žodis valstybininkas yra mechaninis rusų kalbos žodžio gosudarstvennik vertalas (rus. gosudarstvo – valstybė). Savo ruožtu čia dar norėčiau atkreipti dėmesį, jog šiuo atveju kalbame ne tik apie daugiaaspektį morfologinį, gramatinį, semantinį vienos kalbos žodžio struktūros pakartojimą kitos kalbos sistemoje, bet taip pat apie mentaliteto kalkę, o tam tikra prasme kalbame apie ideologemą ir jos universalizacijos išteklius.
Iš karto pavyzdys, rodantis, jog susidūrėme su ribiniu ir drauge labai iškalbingu atveju. Rusiškuose interneto portaluose aptikau garsaus filologo ir vertėjo paaiškinimus apie tai, koks be galo keblus, problemiškas yra rusų kalbos žodžio gosudarstvennik vertimas į anglų kalbą. Kilo įspūdis, jog vertimo įtampos ir nepanaikinami prieštaravimai čia iškyla dėl istorinių, kultūrinių, o taip pat mentaliteto reljefo skirtumų.
Jau beveik tapo įprastu reikalu rusų kalbos žodį gosudarstvennik į anglų kalbą versti žodžiu statist (angl. state – valstybė). Tačiau problema ta, jog šis, žodynuose kartais pasenusiu vadinamas anglų kalbos žodis turi išankstinę kraštutinai neigiamą intonaciją arba, iš kitos pusės, šis žodžio state vedinys yra vartojamas išimtinai tik rusiškos politinės tikrovės įvardijimo tikslams. Gali net susidaryti įspūdis, jog su putiniškosios Rusijos užgimimu ir išaugusiu dėmesiu šiai transformacijai, prasidėjo šio žodžio renesansas. (Ką tik minėtame interneto portale atkreipiamas dėmesys dar į tai, jog anglų kalboje retkarčiais pavartojamas žodis statism savo ruožtu yra peikiamosios reikšmės žodis, savotiškas žodžių socializmas ir komunizmas kvaziekvivalentas). Kita vertus, kaip atrodo, tik labai menka dalimi čia gali pasitarnauti plačiai vartojamo tarptautinio žodžio etatizmas teikiamos įvardijimo galimybės. Pranc. kilmės žodis etatizmas (pranc. etat – valstybė) nurodo į pernelyg didelį valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą, pažymi šią tendenciją, tuo metu žodis gosudarstvennik, kaip visi gerai jaučiame, yra nepalyginamai spalvingesnis ir turtingesnis savo niuansais, pasakyčiau net taip, labiau pikantiškas žodis.
Viename lietuviškame mokslo žurnale esu užtikęs garbingo ir labai kompetentingo žmogaus teiginį, jog neva I.Kantas politinius veikėjus skirstė į paprasčiausiu politikus ir valstybininkus. Toli gražu, dar pridėčiau, švelniai tariant, anaiptol nesu kompetentingas spręsti vertimo iš vokiečių kalbos klausimais, tačiau man nevalingai formuojasi įspūdis, jog čia vienas ar kitas I.Kanto filosofijos terminas buvo išverstas pagal rusų kalbos pavyzdį. Jeigu taip ir atsitiko, tai nieko naujo neįvyko: pavyzdžiui, sovietmečio pabaigoje vokiečių filosofo ir ekonomisto K.Marxo archyvuose rasti nepublikuoti jo tekstai visų pirma buvo išversti į rusų kalbą, o po to vadinamojoje VDR buvo verčiami iš rusų kalbos į vokiečių.
Gali būti, jog klystu taip pat ir istorinių faktų požiūriu, tiesa sakant, neradau galimybių patikrinti ar paneigti jau susiformavusios nuo seno kažkokiu būdu nuomonės, tačiau kolei niekas neįrodė kitaip, esu įsitikinęs, jog žodis gosudarstvennik rusų kalboje galutinai prigijo kaip tik imperatorienės Jekaterinos laikais. Prabėgom ir ne visai rimtai tariant, tuomet aukščiausiojo rango valstybininkais tapdavo vyrai, sugebantys patenkinti imperatorienę lovoje. O kalbant kiek rimčiau, verta atkreipti dėmesį, jog kaip tik Jekaterinos valdymo metais ypač sustiprėjo imperinė retorika, savo veiklą išplėtė slaptoji kanceliarija ir kitos panašios įstaigos. Taigi valstybininku čia visų pirma buvo vadinamas imperinės retorikos ir veiksmų žmogus, kovojantis už neigiančią tautų teises imperinę valstybę kaip už savaiminį gėrį. O tai savo ruožtu reiškia, jog žodis gosudarstvennik jau savo kilme yra dvipusis (dviprasmiškas) žodis, nurodantis, jog esamoje situacijoje vyrauja nusiteikimas mainais už kvazistiprią valstybinę valdžią paaukoti žmogaus laisvę ir orumą, tautos gyvybingumą ir žmogaus teises (toks būtų tarsi ir dvisklaidos į pozityvą ir negatyvą pažymėjimas), nors dar dažniau taip yra įvardijama situacija, kai, išnaudojant valstybės teikiamus idealius retorinius, materialinius ir neviešos informacijos resursus, atskiri žmonės siekia įtvirtinti savo savanaudiškus, kartais visiškai aiškiai nusikaltėliškus interesus. Kaip atrodo, tikrai ne apie tokį balansą svajoja Lietuvos žmonės.
Geriausiu atveju šitokį ,,valstybininko“ susireikšminimą galėtume pavadinti beskonybe, blogu spektaklio režisavimu, o, prisimenant Platoną, nevisaprotystės supolitinimu. Dar toks totalitaristas teorinės minties plėtotėje kaip Platonas primygtinai pabrėždavo, jog valstybės prasmė slypi visumoje, visų luomų veiklos dermėje, o ne atskiro luomo veiklos raiškoje. Ta pačia proga pastebėsiu, jog visiška nesąmone reikia laikyti kalbas apie valstybės kūrėjus ar steigėjus (nors visiškai prasminga minėti atskiros valstybinės institucijos, pav., Žemės ūkio rūmų, Užsienio reikalų ministerijos ir pan. steigėjus), nes valstybės galimybė yra siejama su žmogaus kaip dialoginės būtybės apskritai prigimtimi. Taigi nėra jokių valstybės kūrėjų, kaip nėra, pavyzdžiui, kalbos išradėjų, tačiau, žinoma, yra sunkiu darbu valstybei nusipelniusių žmonių.
Kartais Lietuvoje ginčijamasi dėl to, ar yra pagrindas vertinant esamą reikalų padėtį būti labai kritišku. Suprantama, atsakant į šį klausimą, išsiskiria pesimisto ir optimisto pozicijos. Tačiau jeigu vertinsime vadinamųjų valstybininkų nudirbtus darbus realiai, tai yra rimtas pagrindas manyti, kad viskas yra dar blogiau net nei išdrįso kažkada pagalvoti pats didžiausias pesimistas. Užteks prisiminti šiame kontekste G.Beresnevičiaus mirties aplinkybių tyrimo peripetijas ir turėsime teisę šį trečią, šalia optimistinio ir pesimistinio, požiūrį pavadinti hiperrealistiniu. Tačiau būnant realistu taip pat privalu pastebėti tą džiuginantį dalyką, jog tauta nesitaiksto su falsifikacijomis. Galime net kalbėti apie stulbinantį, beveik neįmanomą, genialų tautos, t.y. Lietuvos žmonių sugebėjimą be jokių paaiškinimų ir pamokymų, bet būtent savo rizika, savo giluminiais pasąmoniniais instinktais atpažinti tą falšą ir gundymus kvazidikrove, kuriuos atneša, pavyzdžiui, bandymas įskiepyti pagarbią žodžio valstybininkas traktuotę. Kai kažkas dar gieda ditirambus, paprastas žmogus dažniausiai juokiasi iš vadinamojo valstybininko refleksų. Kai šiandien politikas ar akademikas stebisi ir kraipo galvą, tauta savo esme atpažįsta valstybininkų luomą kaip užkratą, kuris pūdo valstybingumą iš vidaus, kaip tikrą valstybės vėžį. Tariantis su tokia tauta (o ne apgaudinėjant ją kaip dabar), atsirastų prielaidos sukurti valstybę, atsparią patiems didžiausiems išbandymams, neįveikiamą iki pasaulio pabaigos.
