Be teisės, taisyklių ir įstatymų pražūtume, tačiau kiekvienas reiškinys, jei jis suabsoliutintas, pasiekęs savo kraštutinę formą, tampa savo paties priešingybe. Praėjusio amžiaus pradžioje F. Kafka gyveno Austrijoje Vengrijoje, teisę aukštinančioje Rechtsstaat, o jo kūriniai pilni baugios atmosferos, gniuždančių biurokratinių barjerų, nepersonifikuotos, bet dėl to tik dar baugesnės grėsmės.
Akloji Temidė
Teisė gali lygiai taip pat laužyti ir kaulus, ir likimus, kaip ir įstatymų stoka. Ką reiškia šiandien Lietuvoje dažnai girdimi valdininkų ir net politikų žodžiai, skirti gyventojams, kurių interesams jie privalo atstovauti: "Jei nesutinkate - galite kreiptis į teismą"? Vietoj tikrųjų demokratijos principų, vietoj tikro tarnautojų tarnavimo juos savo mokesčiais išlaikantiems piliečiams, vietoj politikų atidumo kiekvienam savo rinkėjų rūpesčiui, vietoj meno derinti interesus, tartis ir susitarti - brukamas bejausmis anonimiškas paragrafas, kuris gali pateisinti bet ką tariamai tikrųjų teisės principų vardan.
Čia kalbama ne tik apie tai, kad klaidi ir klampi teismų sistema yra prabangos dalykas, toli gražu ne kiekvienam prieinamas instrumentas kovoti dėl savų interesų. Ir net ne apie tai, kad ši paskutinė galutinės ir neapskundžiamos tiesos instancija lyg tyčia turi katastrofiškai menką visuomenės pasitikėjimą. Dar svarbiau yra tai, kad toks teisinių principų suabsoliutinimas palieka už borto didžią gražaus gyvenimo dalį. Atseit, jei kalbi neteisiniais argumentais, tavo kalba nieko nereiškia. Valdininko ar politiko nemoraliam elgesiui pasmerkti nūnai Lietuvoje jau nepakanka net etikos komisijos sprendimų - viskas tvarkoj, jei nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo.
Turime įvairių sričių kvalifikuotų specialistų, tačiau nesant vertybinio pagrindo, nesugebant, nenorint ar bijant tarnauti tikriesiems valstybės interesams jų veikla neretai kelia abejonių ar yra net žalinga. Žvalgantis į Europą ar kitas Vakarų šalis pasisemiama profesinės patirties ir žinių, tačiau neišmokstama svarbiausios pamokos - atsakomybės savo šaliai. Savų tradicijų ir tapatybės puoselėjimas neįrašytas jokiuose dokumentuose, tačiau yra tas pagrindas, ant kurio kuriama kiekviena valstybė.
Rusijos raštas lėmė sprendimą
Gyvenimas pernelyg margas, kad būtų tiksliai sureglamentuotas ir sudėstytas į stalčius. Kaip pavyzdį galima pateikti JAV ir kitų Vakarų valstybių požiūrį į imigraciją. Prie sienos nelegalūs imigrantai lyg ir gaudomi, tačiau patekę į šalį nedeportuojami, milijonai jų gyvena ir dirba. Jų statusas tarp legalaus ir nelegalaus - neapibrėžtas. Viena vertus, tai grubus įstatymų pažeidimas, kita vertus, visi supranta, kad tai naudinga šalies ekonomikai, todėl bendru sutarimu problema iš esmės nutylima.
Tą patį galima pasakyti apie dvigubos, trigubos ir t.t. pilietybės problemą. Tiek yra skirtingų situacijų ir likimų - o judriame šių dienų pasaulyje prieštaravimų kupina įvairovė darosi dar didesnė - kad pilietybės klausimą aiškiai ir vienprasmiškai reglamentuoti vargu ar įmanoma. Daugelyje šalių, nuo JAV iki Lenkijos, jis, galima sakyti, paliktas savieigai: teisiniai reglamentai ir praktika gerokai skiriasi. Dviguba pilietybė iš esmės draudžiama, tačiau ją įgijus iš to problemos nedaroma. Tiesiog vadovaujamasi sveiku protu. Žinoma, tokios praktikos sąlyga yra reikiamas sveiko proto kiekis visoje visuomenėje, pradedant politikais baigiant pasus tikrinančiais pareigūnais. Gal tai net ne sveikas protas, o tiesiog savos valstybės interesų ir jos funkcionavimo pasaulyje suvokimas, pasitikėjimas gilumine savos valstybės tiesa, o ne akla paragrafo baimė. Jei pareigūnai jaučia sadistinį pasitenkinimą atiminėdami savo valstybės piliečių, savo tautiečių, pasus ir nesupranta, kad taip griauna valstybę - vaistų nuo to nėra. Jei Konstitucinio Teismo pirmininkas džiaugiasi, kad KT užlopė įstatymo spragas, kurios teoriškai galėjo padaryti žalą valstybei (bet nedarė), ir nemato, kokia reali žala padaryta tūkstančiams tautiečių ir visai šaliai - tokiu atveju irgi nėra net ką diskutuoti. Jau vien pradėdami dar kartą aiškintis pilietybės, dėl kurios po daugelio Pilietybės įstatymo pataisų jau lyg ir nebuvo didesnių problemų, klausimus parodėme savo silpnumą, jau vien tuo pralaimėjome, nes paleidus tokį džiną iš butelio jo atgal nesugrąžinsime: nuostoliai bus kolosalūs.
Prisiminkime neseną istoriją: su kokiu įkarščiu Migracijos departamentas pilietybę mėgino atimti Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos vadui pulkininkui leitenantui Giedriui Vasiliauskui. Grįžtant iš Lietuvos karių misijos Afganistane prie sienos jam buvo atimtas pasas. G. Vasiliauskui Rusijos pilietybė buvo suteikta pagal Rusijos įstatymus automatiškai, jam nežinant, prieš 15 metų gyvenant Rusijoje. Prireikė tik Rusijos ambasados rašto, ir mūsų pareigūnai ėmėsi darbo, kurio kitaip nei pilietine egzekucija nepavadinsi - ne iki galo aiškų teisinį kazusą traktuodami savo piliečio nenaudai ir netgi teisėtomis pripažindami buvusios sovietų okupacijos pasekmes. Toks departamento veikimas panašus į garsiosios teisingumą vykdžiusios mašinos iš F. Kafkos apsakymo "Pataisos darbų kolonijoje", kurios akėčios ant kūno išraižydavo nuosprendį suimtajam net nenutuokiant apie savo kaltę.
Man sunku stebėti istorikus, kurie krykščia iš džiaugsmo atradę faktų, kokiu nors būdu metančių šešėlį ant Lietuvos, o neaiškius, dviprasmiškus, istorijos ūkų uždengtus įvykius traktuoja Lietuvos nenaudai. Spėju, kad tai taip pat daroma ne iš blogos valios - matyt, saviplaka suprantama kaip "objektyvumas", kurio tariamai kažkas reikalauja (gal ES)? Iš tikrųjų istorija visada buvo ir visada bus per praeities patirtį ieškojimas atsakymų į šios dienos klausimus. Tas mokslas vis dėlto kažkam tarnauja, net jei nuo šios misijos demonstratyviai nusisukama - tik jau neaišku, kam. Dar blogiau, kai tokia istorija įžengia į mokyklas. Jaunus žmones ruošiame gyvenimui "visame pasaulyje", kur, nemenka tikimybė, jiems teks tik antrarūšių žmonių dalia, prarasdami jų energiją ir kūrybą savo šaliai - nes mokyklose jaunimas neatranda savos valstybės širdies.
