Saulius Spurga

Net keista, kol kas dar pernelyg menkai įvertintas svarbus ir skausmingas Lietuvai įvykis – bendrovės „flyLaL“ bankrotas. Ar dar skraidysime? Įvykių eiga – apgailėtina. Pasak susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio, dabar teisėsaugos institucijos turės išsiaiškinti, ar jokio konkretaus turto neturinčios bendrovės bankrotas nebuvo tyčinis. Yra įtarimų, kad įmonės turtas buvo išskaidytas ir padalintas naujai įkurtoms antrinėms bendrovėms.

Riaušėms kažkas dirigavo, jas kažkas sukurstė, kalba valdantieji. Anksčiau ar vėliau paaiškės, kiek teisingi tokie teiginiai, tačiau verta pažvelgti į gilumines žmonių nepasitenkinimo priežastis. Smurto paremti nevalia, ir puolusieji Seimą turės atsakyti. Suduotas smūgis Lietuvos demokratijai, be kita ko, ir Lietuvos įvaizdžiui. Galbūt ne iki galo savo darbą atliko ir teisėtvarkos tarnybos - juk apie tai, kad įvykiai gali pasisukti šia linkme, buvo kalbama, diskutuojama jau keletą dienų.

Pačioje praėjusių metų pabaigoje ministras pirmininkas Andrius Kubilius prabilo apie tai, kad 2009 m. vienas iš svarbiausių Vyriausybės uždavinių bus dialogo su visuomene atnaujinimas. Ministras pirmininkas dūrė kaip pirštu į dangų: išties, būtent valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas arba, tiksliau, išvis nutrūkęs dialogas yra bene didžiausia Lietuvos problema.

Dauguma Lietuvos žmonių supranta, kad krizė nėra vien dabartinės vyriausybės fantazijos produktas. Griežtas antikrizinis planas yra būtinas. Bėda, kad ir buvusios, ir dabartinės vyriausybės, rodos, stengiasi nepastebėti vieno paprasto dalyko: labiau nei vieno kito lito piniginėje Lietuvos žmonės pasigenda teisingumo, skaidrumo, aiškaus ir įtikinančio vyriausybės darbo. Įvykdžius šias sąlygas tauta pakeltų ir kur kas griežtesnes antikrizines priemones.

Leonidas Donskis savo poleminiame straipsnyje parodė, kad prezidento institucija dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netarnauja demokratinei politikai. Čia daroma išvada, kad prezidento institucijos derėtų išvis atsisakyti. Šiems klausimams aptarti būtina gili ir išsami diskusija. Minėtame straipsnyje apibendrinama Lietuvos prezidentų veiklos patirtis ir visuomenės nerimas – ir dėl galimo būsimo prezidento asmenybės, ir dėl pačios institucijos izoliuotos padėties politinėje sistemoje.

Pasaulį krečianti ekonominė krizė išbloškia mus iš įprastų vėžių, verčia perkainoti vertybes, koreguoja pasaulėžiūrą. Ji priverčia iš naujo stebėtis ir žmogaus proto didybe, ir žmogiškosiomis silpnybėmis. „Dusinti“ ar stimuliuoti? Pasiekia neįtikėtinos žinios. Galingiausi koncernai ir bankai, ilgus dešimtmečius puikavęsi savo pinigais ir galia, dabar su ubagų terbomis rikiuojasi vyriausybių ir parlamentų prieigose prie labdaringos sriubos.

Naujosios Vyriausybės Seime patvirtinta programa, nepaisant visų ambicijų, netaps posūkio tašku Lietuvos raidoje, tigro šuoliu, nors tokių ambicijų ir turima. Tačiau jei nors pusė joje įrašytų nuostatų bus įgyvendinta, tai bus tikrai reikšmingas žingsnis. Chirurginiai eksperimentai „Geležis gydo“, prieina išvadą Samuelio Shemo romano „Vargo kalnas“ herojus – gydytojas internas, patyręs ir šilto, ir šalto ligoninės palatose bei operacinėse.

Atėjo laikas pasakyti karčią tiesą: mūsų valstybė nuklydo ne tuo keliu. Atsakomybė už tai tenka tiems, kurie galingiausi – būtent, stambiesiems Lietuvos verslininkams. Taip pat ir politikams, kurie sąmoningai arba iš nežinojimo stropiai tarnauja Drakonui. Kabina ir šaukštu, ir šaukšteliu Didžiausia Lietuvos bėda yra ne energetikos problemos, ne užsienio investicijų stygius ar nepatogi geografinė padėtis.

Krizė klaidžioja po Lietuvą, o įkandin krizės klaidžioja Krizės įveikimo planas. Nenutyla ir diskusijos apie tai, kas baisiau – minėtoji krizė ar minėtasis planas? Vyksta nuomonių kova su slankiojančia pirmyn atgal fronto linija. Finansų analitikas Gitanas Nausėda lyg ir buvo tas pateptasis, kuriam buvo suteikta teisė kartu su politikais prisidėti prie antikrizinių priemonių plano rengimo. Tačiau dabar jis įsitikinęs, kad šis planas sunkiai pakeliamas socialiai jautriems žmonėms ir verslui.

Svarstoma, baudos ar kalėjimo nusipelnė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas, tamsiaodžius „Žalgirio“ žaidėjus pavadinęs „negrais“ bei „juodašikniais“.  Generalinė prokuratūra pasakė savo žodį. Tačiau lieka kitas klausimas - ar žmogus gali išlikti LKF prezidentu, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti Lietuvos krepšinio bendruomenei? Rasistiniai išpuoliai - dažni Praėjusį sekmadienį buvo minima UNESCO paskelbta Tarptautinė tolerancijos diena.

Gražu žiūrėti, su kokiu džiaugsmu visuomenėje priimama šiurpi naujai formuojamos vyriausybės žinia apie numatomą diržų veržimą. Būsimasis premjeras Andrius Kubilius ruošia stalą, ant kurio – kur kas liesesni patiekalai nei iki šiol ir sauja karčių tablečių. Akivaizdu, kad nepavyks dietą skirti vien turintiems antsvorio. Liauni ir grakštūs taip pat bus paprašyti dar kartą susiveržti. Vis dėlto vyrauja supratimas, kad krizės akivaizdoje tai neišvengiama.

Pasibaigę Seimo rinkimai tiesiogiai išveda mus į kitą, ne mažiau, o gal ir labiau intriguojančią trasą: prezidento rinkimų. Beveik nėra galimybės, kad dar kartą ryžtųsi kandidatuoti dabartinis prezidentas Valdas Adamkus, tad kitais metais turėsime naują prezidentą. Kas jis bus? Net garsiausieji ir labiausiai apsiskelbę orakulai, kurių mūsų žemėje nestinga, kalbai pasisukus apie tai prikanda liežuvį.

Šią vasarą atrodė, kad vis dar galim tikėtis ekonomikos kilimo, tačiau labai prasto naujojo Seimo. Vis dėlto Seimas, daugelio apžvalgininkų nuomone, kur kas geresnis, nei buvo galima tikėtis, užtat neriam į krizės duobę. Vėl krizė, vėl premjeras Andrius Kubilius. Kažkur matyta. Geresnis Seimas blogesnėje padėtyje Kodėl galim sakyti, kad šis Seimas geresnis? Atrodo, kad pavyks suformuoti ganėtinai natūralią valdančiąją koaliciją.

Tautos prisikėlimo partija nori patekti valdžion. Iki rinkimų deklaravus priešiškumą bet kokioms ideologijoms, rinkimus laimėjus Tėvynės sąjungai A. Valinsko vadovaujama partija staiga tapo „centro dešinės“ jėga. Liberalai įsitvirtino Prieš antrąjį rinkimų turą partijos dar neskuba burtis į koalicijas ir siekti valdžios, tačiau akivaizdu, kad pasibaigus rinkimams greičiausiai susiformuos Tėvynės sąjungos dominuojama dešinioji koalicija.

Tiek to, šį kartą vedžiodamas žąsies plunksną šerpetojančiu popieriumi neanalizuosiu Seimo rinkimų rezultatų ir nemėginsiu savaip atsakyti į nūnai aktualų klausimą: kurie klounai geresni, profesionalai ar mėgėjai, sąmoningai apsisprendę būti klounais ar tokiais paskelbti ne savo valia. Verčiau susitelksiu ties neįvykusio referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimu. Tuščių puodų bildesys Blogai, kad referendumas neįvyko.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien pasklaidykime Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų sąjungos programas.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien pasklaidykime Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos programas. Anksčiau esu aptaręs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas, taip pat Darbo partijos bei Liberalų sąjūdžio programas.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien po padidinamuoju stiklu – Darbo partija bei Liberalų sąjūdis. Anksčiau esu pristatęs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas. Šprotus ir strimeles valgysime efektyviau Darbo partijos programos pradžia, skyrelis Ekonomika, mane nuteikė puikiai.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų intencijas, intelektualines galias. Šiandien – kelios pastabos apie Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas. Tvarka ir teisingumas Partijos programa yra gražių teiginių ir absurdiškų šūkių rinkinys.

Prekeiviai sovietinių karių kepurėmis ir panašiais suvenyrais labiausiai turistų lankomose Lietuvos vietose daro gėdą šaliai. Tačiau ši problema turi būti išspręsta savivaldybės, meno ekspertų ir pačių prekeivių sutarimu, o ne panaudojus įstatymo vėzdą. Didelės iniciatyvos mažas rezultatas Tai, kas įvyko teismui skyrus baudą vilnietei prekiautojai suvenyrais su sovietine simbolika, yra mažas, tačiau būdingas pavyzdys, kaip veikia mūsų valstybės teisingumo sistema.

Ar tai rusiško kvailelio „jurodivyj“ vaidmuo, ar pati tikriausia išdavystė?  Kol kas sunku surasti kokį kitą apibūdinimą 33 Seimo narių žingsniui, kai Konstituciniam Teismui buvo apskųsti  straipsniai įstatymo, pagal kurį į Lietuvą gali atvykti NATO kariniai vienetai.

Rusija imasi veiksmų norėdama likviduoti bent dalį „didžiausios dvidešimto amžiaus geopolitinės katastrofos“ pasekmių. Informacinis Rusijos medijų parengimas brėžia liniją Gruzija – Ukraina – Baltijos valstybės.

Nors ir keista, pasaulio visuomenės dėmesį jau antra savaitė prikaustęs karas Gruzijoje, rodos, yra naudingas visiems. Rusijai karas naudingas, nes Kremliui sudaro galimybę toliau formuoti Rusijos tautos savimonę „baisių ir žiaurių priešų“ (Gruzijos, Estijos) akivaizdoje.

Kuo naudingi Lietuvai parlamentarai, tarp kurių yra pliuškių, nevykėlių, korumpuotų tipų ir tuščiagarbių verslininkų? Lietuvos politinis turgus vasariškai snūdus ir jame nedaug ženklų, kad rinkimai, galima sakyti, ant nosies. Mažai kas tikisi, kad būsimasis Seimas bus kuo nors pranašesnis už dabartinį, kuris, savo ruožtu, yra tapęs visuotinio keiksnojimo objektu. Nelinksmos prognozės ne tik dėl galimos būsimos Seimo sudėties.

Prieš keletą dienų Lietuvoje vėl buvo linksniuojamas žodis „fašizmas“. Žinomas veikėjas Mindaugas Murza su keliolika savo šalininkų nepasibodėjo atvykti į kasmetinį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės gynėjų sąskrydį su vėliavomis, primenančiomis fašistų ženklus. Be abejo, tai yra ciniškas mėginimas krautis politinį kapitalą panaudojant kitų žmonių kančias ir dovanėlė Kremliaus propagandai.

Energetikos tema dominuoja Lietuvos viešajame diskurse. Kalbos liejasi upeliais, naujos iniciatyvos gimsta beveik kasdien, tačiau neapleidžia įspūdis, kad stovime vietoje. Klausantis diskusijų kartais atrodo, kad dėl kažkokių priežasčių nutylimi svarbūs dalykai, nors diskusijų vadeles rankose laiko energetikai, tai yra - specialistai. Vis dar svajojama apie pigią energiją Tačiau galbūt kažkas nutylima būtent todėl, kad diskusijose pasiduodama energetikų įtaigai.

Reitingų karalienė Europos Komisijos įgaliotinė Dalia Grybauskaitė lankydamasi Lietuvoje pažėrė kritikos Vyriausybei dėl infliacijos nesuvaldymo ir įsiveržė į Lietuvos politikos padangę. Išvykdama įgaliotinė paliko klausimą: ką tai reiškia? „Geležinė ledi“ remia G. Kirkilą prie sienos Turbūt atpažįstate, kad pasakos Gražuolė čia – D. Grybauskaitė, o Pabaisa – ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Rusija sparčiai žengia savaip suprantamos „suverenios demokratijos“ keliu, tačiau Vakarai pirmenybę teikia kovai su terorizmu ir geriems ekonominiams santykiams. Net atvirą į save nukreiptą Rusijos panieką Vakarai linkę nuvertinti ir kiekvienam atvejui surasti paguodžiančių pateisinimų. Tiesa sužlugdė komunizmą 1936 -1938 m. Maskvoje vyko teismo procesai, kuriuose buvo teisiami buvę garsūs komunistų partijos veikėjai.

„Tu tarnauji ne Lietuvai, tu tarnauji mums“, kažkada kažkur kažkas iškėlė viešumon šią frazę, kuria esą apibūdinamas kai kurių Lietuvos tarnybų vadovų požiūris į  pavaldinius ir apskritai į savo pareigas, į valstybę. Suprantu, kad ši frazė niekada nebus nei oficialiai patvirtinta, nei paneigta. Tačiau linkiu, kad mūsų šalyje ja niekas niekada nesivadovautų.

Pasakojama, kad vienas iš didžiausių Graikijos išminčių, filosofijos pradininkas Talis Miletietis kartą numatęs gerą orą ir gausų alyvų derlių supirko visus alyvuogių presus, o po to juos pardavė daug didesne kaina. Tai jis daręs ne tam, kad praturtėtų, o kad Mileto gyventojams pademonstruotų intelekto ir išminties galią.

Pilietinė visuomenė turi tapti kur kas aktyvesnė Lietuvoje. Dabar jau aišku, kad tik šiuo keliu įmanoma pasiekti valstybės pažangos ir didesnės darnos. Vykstant Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimams, visuomenė turi prisiminti, kokius kalnus galima nuversti vienijant jėgas  ir atkurti  valstybės bei visų jos piliečių orumą. Mūsų uždavinys paprastesnis, tačiau kartu ir sudėtingesnis.

Reikia pripažinti, kad chimera yra gana nemaloni būtybė: liūto galva, ožkos kūnu, drakono uodega. Deja, tokią chimerą turime savo valstybėje: verslo, politikos ir žiniasklaidos elitų susiliejimas, jų virtimas iš esmės vienu elitu, nežada nieko gero šalies demokratijai. Po 20 metų - dvejopas jausmas Kad šitaip įvyks, vos prieš porą metų dar galėjai kalbėti tik kaip apie galimybę. Šiandien jauti, kaip padangė niaukiasi - kiekvieną dieną vis labiau.

Kiekvienas lietuvis žino, kad įvykiai nėra tokie, kokie mums atrodo. Tai, ką stebime, tėra atskiri fragmentai planų, gimusių galingų, įžvalgių, neklystančių strategų galvose. Tai jiems, strategams, nurodžius tarsi burtininko lazdelės mostelėjimu įvykiai, kurie atrodė aiškūs, paprasti, suprantami staiga tampa neįžengiamomis galvosūkių džiunglėmis, o sudėtingiausios problemos netikėtai pavirsta vaikų žaidimu.

Įstrigo Seimo narys Algirdas Monkevičius tarsi ašaka valstybės gerklėje - nei išspjaut, nei nuryt. Į Lietuvos politinį gyvenimą jis galų gale įnešė intrigos, kurią galima pavadinti sveika. Atsirado proga pakalbėti apie principus, idėjas, programas, kurios ir turi būti politikos esmė.

Yra įprasta Lietuvą vertinti kaip „vėluojančią Estiją“, tačiau kodėl visiškai ignoruojama kita pokomunistinio regiono „sėkmės istorija“ - Slovėnijos pavyzdys? Kodėl mes kenčiame? Šiuolaikinio mokslo instrumentai sudaro galimybę vis giliau pažvelgti į lietuvio širdį. Ir į narvą, kurioje ta širdis įsprausta. Ypač dėl to, kad turime tokių mokslininkų kaip Zenonas Norkus, pastarajame „Politologijos“ (2008 m. Nr.

Seimo pastangos priimti įstatymus, kurie patobulintų rinkimų kampanijų ir partijų finansavimo tvarką, primena gūžynes. Atrodo, sąmoningai vaikščiojama užsirišus akis, kad tik nebūtų pasiektas svarbiausias tikslas – užtikrintas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumas. Deja, į šunkelius veda ir prezidento teikiami pasiūlymai.

Šį kartą – daugiau ne apie patį Arūną Valinską, o apie revoliuciją, kuri pastaraisiais metais įvyko Lietuvoje, ir kurios turinys – valdžios pagrobimas iš žmonių. Mentalitetas, su kuriuo į Lietuvos politinį gyvenimą veržiasi A. Valinskas, yra ideali šio perversmo iliustracija. Šoumenas prarado iškalbą Turbūt yra toks Murphio dėsnis: realybė, kai ją pamatai iš arčiau, pasirodo blogesnė, nei blogiausi spėjimai ar prognozės.

Šalia infliacijos, „energetinio liūtuko“ sukeltų kančių ir Darbo partijos palapinių, aukštesniosios jėgos Lietuvai atsiuntė dar vieną katastrofą – pramogų pasaulio atstovų kuriamą Prisikėlimo partiją.

Garsiausiai skambantis motyvas prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime – Lietuvai stinga strateginio mąstymo. Kas toliau? – klausia prezidentas. Kaip turime tvirtinti ilgalaikės piliečių gerovės pagrindus? Naujos lengvatos turtingiesiems Iškėlus tokius klausimus, geriausia vieta į juos atsakyti yra tas pats prezidento metinis pranešimas. Kitaip nesuprantu, kokia pranešimo, kuriame tik išvardytos kai kurios problemos, prasmė.

Nemažai laiko turės praeiti, kol suvoksime, kas įvyko balandžio 3-iąją Bukarešte. Per NATO vadovų susitikimą deklaruota, jog Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris, pasisakydamas, sakoma, aštuonis kartus trinktelėjo kumščiu į stalą.

Valstybininkai niekada neverkia. Valstybininkai yra tie, kurie ne inkščia, o tvarko reikalus, sprendžia problemas. Ir valstybės, ir savo. Tai tie žmonės, kuriems Lietuvoje gera gyventi. Jau dabar. Matydamas aplink daugybę inkščiančių, dejuojančių, besiskundžiančių, kaltinančių žmogystų, kurios su paranojišku atkaklumu ieško – ir randa! – vis naujų blogybių ir keikia Lietuvą, kad pateisintų savo neveiklumą, kartais pasijuntu simpatizuojantis valstybininkams.

Čekai turi šaunųjį kareivį Šveiką, rusai – Ivanušką duračioką, lietuviai iki šiol turėjo Trečią brolį, kurį prieš šv. Velykas pakeitė Viktoras Muntianas. Seimo pirmininko versija - neįtikinama Sunku buvo patikėt savo ausimis girdint, kaip Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas iš Seimo tribūnos kovo 20 d. pateikė paaiškinimus apie aplinkybes, kuriomis jis šiuo metu suimtam Kauno apskrities viršininkui Virginijui Vizbarui perdavė 2 tūkst. litų.

Prezidentūra nekomentuoja pastaruoju metu sustiprėjusių svarstymų ir spėlionių, ar Valdas Adamkus nepardavė Lietuvos pilietybės Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui. Įtarimų virtinė pranoksta eilinių insinuacijų ir „juodųjų technologijų“ lygį. Net jei čia nebūtų įpainioti jokie pinigai, abejonių kelia jau pats Lietuvos pilietybės Viktoro Uspaskicho įmonės „meistrui“ suteikimo pagrindas - tiksliau, jis išvis nenurodytas prezidento dekrete.

Europarlamentaras Eugenijus Maldeikis mano, kad Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimas yra politinė, o ne teisinė problema.  Dėl jos veiklos pratęsimo lemiama bus trijų asmenų: Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Europos Komisijos prezidento José Manuelio Barroso nuomonė. Videointerviu su Eugenijumi Maldeikiu pateikiamas straipsnio apačioje.

Klausimą, kodėl mes nusivylėm demokratija, norėčiau performuluoti į kitą: kodėl mes demokratijos išvis dar nelaikom esmine vertybe.Atsakymas į klausimą, kuri šalis demokratiškesnė, rodos, paprastas. Galima konstatuoti, kad Lietuva demokratiškesnė nei Rusija ir padėti tašką. Vis dėlto, neretai susidurdamas su įvairiais svarstymais šia tema, jaučiu, kad plačiau aptarti ją nebūtų beprasmiška.

Koks partijų vaidmuo kovojant su korupcija, jei savo partiečius jos įstengia įvertinti tik po teismo sprendimo?JAV respublikonų partijos simbolis, dar XIX a. jiems prilipintas karikatūristų, yra dramblys. Demokratų - asilas. Abu gyvūnai romūs ir neypatingai išmintingi. Įdomu, kokiais gyvūnais pritiktų vaizduoti Lietuvos partijas? Šia proga vaizduotėje iškyla vinguriuojantis žaltys, iškalbingoji papūga, taip pat kojotas, hiena.

„Vienintelė tikra kairioji politinė organizacija” - taip savo partiją apibūdino Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) vadovas Arvydas Akstinavičius. Jis  teigė, kad jo partijos politika atitinka 80 proc. Lietuvos gyventojų interesus ir poreikius. „Balsas.lt” vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Spurgos video interviu su A. Akstinavičiumi pateikiamas teksto pabaigoje.

Geriausia, kad neskaidrių sprendimų stūmėjams „Leo LT“ liktų kaip girnapusė ant jų politinės karjeros kaklo.G. Kirkilo vyriausybei ir visiems „Leo LT“ šalininkams diskusijas dėl nacionalinio investuotojo į atominę energetiką pavyko paversti aklo pokalbiu su kurčiu.

Kas  gali laiduoti, kad svarbiausi sprendimai buvo pasiekti darbo grupės derybose, o ne slaptuose Gedimino Kirkilo ir Žilvino Marcinkevičiaus susitikimuose?Belgų siurrealistas René Magritte‘as nutapė pypkę lyg iš tabako krautuvės reklamos, o po ja užrašė: „Tai ne pypkė“. Iš tikrųjų jis buvo teisus ir sukūrė paradoksą: pypkės atvaizdas nėra pypkė.