Saulius Spurga

„Leo LT“ įkūrimas turės toli siekiančias pasekmes Lietuvos demokratijai.„Spekuliantų“ jėgaNeturiu jokios išankstinės neigiamos nuomonės apie šią kompaniją, apie „VP Market“ „dešimtuką“, įkūrusį bendrovę „NDX“, kuri dabar dalyvaus nacionaliniame investuotojuje į atominę elektrinę. Tai žmonės rimti, be to, suvalkiečiai kaip ir aš, ir vien tai jau yra tikras akstinas juos palaikyti.Kelis kartus girdėjau kolegas žurnalistus paniekinančiai atsiliepiant apie „VP Market“ verslą.

Partijų žaidimai „liūtuko“ šešėlyje pastaruoju metu neteikia didelio džiaugsmo Lietuvos rinkėjams. Deja, valdančioji koalicija nesugeba įtikinti visuomenės, kad privataus investuotojo įtraukimas į šį projektą yra skaidrus ir pagrįstas, todėl dabar, net jei projektas būtų tobulas (jeigu būtų - kol kas mes to nežinome), jis neišvengiamai didins properšą tarp valdžios ir žmonių.

Darganotą Lietuvos politikos padangę perrėžė meteoras - Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis sujaukė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) savimi patenkintą povyzą pažėręs partijos vadovybei daug rimtų kaltinimų, ir už tai buvo iš partijos išspirtas. A. Paleckis užrūstino vadinamuosius bičiulius pareiškimais apie valdantįjį klaną, kuris suleidęs šaknis ir socialdemokratų partijoje, apie neskaidrų nacionalinio investuotojo į atominę jėgainę kūrimą.

Lietuvos politikai ir valdininkai kuria virusą, kuris gali stipriai pažeisti Lietuvos politinę sistemą. Turiu omenyje balsavimą internetu, dėl kurio diskusijos Seime turi būti atnaujintos dar šią savaitę, o galbūt jau bus priimtas ir sprendimas. Ši naujovė kelia daugiau klausimų, nei pateikiama atsakymų, tačiau svarstymo ir pasirengimo procesas vyksta neįprastai sklandžiai ir sparčiai: jau baigti planuoti balsavimo internetu informacinės sistemos reikalavimai.

Lietuvos valdžia nemano keisti savo veiklos metodų. Įniršęs, nepatenkintas "žmogus iš gatvės" jos jau nestebina ir nepriverčia sunerimti: tarp valdžios ir gyventojų sumūryta neperžengiama siena. Apačioj žeriami prakeiksmai aukštybių nepasiekia. Šešėliniams žaidimams labiausiai tinkama taktika: išstumti gyventojus iš politikos, o dar geriau - ir fiziškai, iš šalies. Nors ir plyname lauke - tačiau valdžia ir galia.

Kritikos šiandien turim per akis: rodos, net šaldytuvas ar lygintuvas vos įjungti ima maišyti su žemėmis Seimą, vyriausybę. Prieš šias institucijas nukreiptas žodis iš esmės nėra gniaužiamas, ir kritika plačiai paskleidžiama.

Nukrito kaukės - taip, ponios ir ponai, gražiai ir galutinai nukrito dar net neprasidėjus naujametiniam karnavalui, tačiau gėdingas apsinuoginimas pabaigė tai, ką vadiname politiniu karnavalu. Musių valdovai Turiu omenyje Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnės Irenos Šiaulienės pasiūlymą savo atlyginimu ir darbo sąlygomis nepatenkintiems mokytojams išvykti į užsienį.

2007 m. gruodžio 5 d. Seimas pritarė Seimo laikinosios komisijos, tyrusios Juro Abromavičiaus žūtį, išvadoms, kuriose metami precedento neturintys kaltinimai konservatoriams, juos pastatant ant vienos lentynos su Bin Ladenu: beveik paverčiant teroristine organizacija. Tokį smūgį kartu su kitomis partijomis konservatoriams pasimėgaudami trenkė ir socialdemokratai. Konservatoriai šią piliulę nurijo net nemirktelėdami.

Taip nebūna, kad niekaip nebūtų – ši Šveiko mintis yra gal vienintelė paguoda prognozuojant Lietuvos politinį gyvenimą. Priešlaikinių rinkimų tikėtis sunku, tačiau, šiaip ar taip, kiti metai – Seimo rinkimų metai. Paradoksas, kad lengviau nuspėti, kas juos laimės, nei suformuluoti, kokių norėtume rinkimų rezultatų. Kad ir kokie jie būtų, naujo nepasitenkinimo bus daugiau, nei džiaugsmingų šūksnių. Ką gi, teks kapanotis.

Knygyne paėmęs į rankas naująją Algirdo Brazausko knygą “Ir tada dirbome Lietuvai” nustebau, jau pirmajame puslapyje aptikęs žodį fuck. Laiko tėkmė nesustabdoma: pažanga, globalizacija kaip smėlio smiltys skverbiasi į kiekvienus namus, į kiekvieną galvą. Vis dėlto net ir laikui dievui Kronui dirbant savo darbą bei negailestingai ryjant savo vaikus skausminga praeities dimensija, klausimas, kas ką dirbo tais laikais, Lietuvai ar nelietuvai, neišnyksta, o, rodos, tempiasi it skausminga styga.

Kilusi sumaištis dėl nacionalinio investuotojo į atominę elektrinę bendrovės socialdemokratams gali virsti tuo, kuo konservatoriams tapo „Mažeikių naftos“ pardavimas. Nepaisant, kokia Mažeikių pasakos pabaiga – kas puotoj apsilankė, kas gėrė, kam per barzdą varvėjo – Mažeikiai konservatoriams kainavo reitingus ilgiems metams į priekį.

Svaidomi faktais ir išmone sumaišyti sprogūs Molotovo kokteiliai. Bilda informacinės erdvės haubicos, trankosi mortyros, saliutuoja katiušos. Čia lipdomas nacionalinis investuotojas į atominę elektrinę. Po tokio parengimo lieka laukti tankų atakos, kuri išstums priešininką iš pozicijų ir jį sutriuškins. Žaidimas be taisyklių tęsiasi Svarbiausias karas vyksta ne parlamente, ne vyriausybės kabinetuose, o - jau giliai įsišaknijusiu Lietuvos papročiu – medijų erdvėje.

 „Tarybinės dešrelės“, papuoštos skaisčia tarybinės moters šypsena, ar „Tarybinės degtinės“ etiketėje išrikiuoti ordinai liudija sveiką gamintojų ir prekybininkų uoslę. Paklausos šiai produkcijai esama.

„Tarybinės dešrelės“, papuoštos skaisčia tarybinės moters šypsena, ar „Tarybinės degtinės“ etiketėje išrikiuoti ordinai liudija sveiką gamintojų ir prekybininkų uoslę. Paklausos šiai produkcijai esama.

Visi žinojom, kad padėtis bloga, tačiau vis dėlto sunku buvo patikėt, nuspėt, kad ji iš tikrųjų tokia. Matant sausakimšas vartojimo šventyklas, dygstančius naujus akropolius ir babilonus, į užsienį poilsiauti plūstančius vidutiniokus. Stebint įspūdingus BVP augimo skaičius. Tačiau šis rodiklis neleis sumeluoti: nei apgauti, nei išsisukti. Jis niekuo nepakeičiamas ir neduoda nuorodos į kažką, kas gali jį pataisyti, nusverti.

Meilės ir neapykantos ryšys sieja Lietuvos piliečius su politikais. Rūstūs tautos prakeiksmai krinta ant visų be išimties mūsų politikų galvų. Vis dėlto būtent politikus pageidaujama matyti pramoginėse ir kitokiose stilingose TV laidose, būtent jiems nepavargstantys žurnalistai kiekvienais metais užduoda vis tuos pačius "užmušančius" klausimus: kur Jūs leisite atostogas, kaip žiebsite Vėlinių žvakeles.

Rinkimuose į Seimą Dzūkijoje konservatorius K. Čilinskas įveikė Darbo partijos kandidatą V. Uspaskichą. Tačiau ši pergalė nelinksma - už V. Uspaskichą vis dėlto balsavo net 42,7 proc. rinkėjų. Įvertinus tai, kad šis kandidatas pusantrų metų negyveno Lietuvoje, kad rinkimų kampanijos metu jam buvo taikomas namų areštas, ir tai, kad daugelis žiniasklaidos priemonių pastaruoju metu paskelbė daug šiam kandidatui nepalankios medžiagos, tokie rezultatai negali nestebinti.

Šiais metais sukanka 450 m., kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas. Ši reforma turėjo gilių ekonominių ir socialinių pasekmių to meto Lietuvai. Stebint šių dienų Lietuvos raidą kartais apima mintis, kad toji reforma, tiek nutolusi ir jau užmiršta, vis dar tam tikra dalimi diktuoja mūsų socialinę būtį.

Gedimino Kirkilo vyriausybė laikosi vandens paviršiuje galbūt nedarydama didesnių klaidų. Tačiau jau tikrai atėjo laikas nutraukti septintus metus besitęsiančią stagnaciją ir vertinti vyriausybę ne tik už padarytus, bet ir nepadarytus darbus. Deja, vis labiau ryškėja, kad pasitraukus A. Brazauskui ir pasikeitus koalicijos partneriams, ir toliau socialdemokratų dominuojamos vyriausybės veiklos esmė keičiasi mažai.

Sugrįžo Lietuvon du sūnūs palaidūnai, kurie nė vieno šioje šalyje nepalieka abejingo. Kol prokurorai ieško jiems antrankių, kol snūdi ir nenuovoki Temidė mėgina jiems surasti tinkamą paragrafą miglotuose, išlygų bei pateisinimų pilnuose baudžiamųjų teisynų foliantuose, trumpai konstatuokime, kad šios dvi figūros, be jokios abejonės, simbolizuoja dvi Lietuvas - vakarykštę ir šios dienos. Karjeros šešėliai ir šviesos Ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikrą vėžį, įsimetusį į Lietuvos kūną.

Lietuvą visų pirma kamuoja tapatybės krizė, o visos kitos krizės daugiau ar mažiau yra šios negalios pasekmės.Valdžia nieko nedaro, o visuomenė, tiesą sakant, nieko ir neprašo daryti. Ambicingi pertvarkos projektai įmanomi tik tada, kai, viena vertus, daugmaž sutariama, kur mums reikia nueiti, antra vertus, pasitikima savo jėgomis. Niurzgėjimas ir dejavimas, atsiprašau - nėra veikla.

Oranžinio kamuolio dienos baigėsi. Išartos paskutinės vagos Lietuvoje surengtose pasaulio arimo varžybose. Jose pergalių iškovoti nepavyko, o štai šaunios krepšininkų pergalės vėl suvienijo Lietuvą. Nereikia manyti, kad sportas toks jau nekaltas dalykas. Pastaruoju metu po daugelio metų vėl pradėjo augti gimstamumas Vokietijoje. Labai rimtame leidinyje teko skaityti samprotavimus, kad prie to galėjęs prisidėti sėkmingas Vokietijoje surengtas futbolo čempionatas.

Buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas netrukus turėtų būti pargabentas į Lietuvą iš JAV, kur jo galbūt laukia antrankiai ir kalėjimo narai. Koncerno EBSW, privatizavusio daugiau kaip 170 Lietuvos įmonių, padarytą žalą Seimo komisija įvertino daugiau nei dviem milijardais litų. Nemėginu teisinti G. Petriko, tačiau akivaizdu, kad jis, kaip ir visas EBSW koncerno fenomenas, buvo savo laikmečio produktas.

Mylėk savo artimą kaip pats save, moko Šventasis raštas. Tiesą sakant, kad tai būtų įgyvendinama, neužtenka mylėti artimą. Pirmoji sąlyga - mylėti patį save. Vargu ar žmogus, nemylintis savęs, gali būti visavertis bendruomenės narys. Jis gali net deklaruoti palankumą kitiems savo paties sąskaita, tačiau galų gale iš to niekam nebus naudos - jis taps našta.

Žiūrėdamas neseniai iš gyvenimo pasitraukusio režisieriaus Ingmaro Bergmano filmą „Žemuogių pievelė“ vis stebėdavausi, kodėl filmo herojus profesorius Isakas Borgas vairuodamas automobilį važiuoja kairiąja kelio puse – prisimenate, kai jis vos nesusidaužia kaktomuša su kitu automobiliu, gali pasirodyti, jog profesorius išsuko į priešingą eismo juostą.

"Nei karas, nei taika, o kariuomenę paleist" - taip kažkada, dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam, nusprendė vienas iš bolševikų vadovų Levas Trockis. Atrodo, kažko panašaus šiuo metu ketina imtis ir konservatoriai. Rugsėjo 8 d. konservatorių taryba turi paskelbti, ar pratęs paramos mažumos vyriausybei sutartį.

Be teisės, taisyklių ir įstatymų pražūtume, tačiau kiekvienas reiškinys, jei jis suabsoliutintas, pasiekęs savo kraštutinę formą, tampa savo paties priešingybe. Praėjusio amžiaus pradžioje F. Kafka gyveno Austrijoje Vengrijoje, teisę aukštinančioje Rechtsstaat, o jo kūriniai pilni baugios atmosferos, gniuždančių biurokratinių barjerų, nepersonifikuotos, bet dėl to tik dar baugesnės grėsmės. Akloji Temidė Teisė gali lygiai taip pat laužyti ir kaulus, ir likimus, kaip ir įstatymų stoka.

J. Swifto herojus keliautojas Lemuelis Guliveris aplanko keletą šalių. Visų pirma jis nuvyksta į didybės manijos apimtų pretenzingų garbėtroškų, pompastiškų pramogų mėgėjų liliputų šalį, o vėliau apsilanko pas milžinus brobdingnegus, darbščius ir dorus žmones. Ką pamatytų Guliveris Lietuvoje? Jis galėtų konstatuoti, kad atvyko į šalį, apgyvendintą mielų brobdingnegų, tačiau valdomą liliputų.

Kilęs Jungtinės Karalystės ir Rusijos konfliktas dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymu įtariamo Andrejaus Lugovojaus išdavimo gali būti vienas iš pirmųjų rimtų ženklų, pranašaujančių Rusijos ir Vakarų santykių atšalimą. Žinoma, tokia santykių eiga nėra suinteresuota nei viena, nei kita pusė.

Kas laiko Lietuvą apraizgęs aštuonkojo čiuptuvais? Raudonoji mafija, KGB, rezervistai, visur esanti nomenklatūra? Turi būti kažkas kaltas dėl nusivylimo valdžia ir emigracijos iš Lietuvos, neaukšto gyvenimo lygio, socialinės nelygybės, stringančių reformų. LKP instruktorių valdžia? Kiekvieną dieną girdžiu įvardijant kaltininkus. Juk visuose postuose sėdi tie patys veidai, kaip ir tarybiniais laikais! Nėra taip, kad aš visiškai nesutikčiau su šiuo teiginiu.

Kiek Lietuva turėjo karalių? Ar tikrai - tik vieną? Nelemta mums išvysti rūsčių karaliaus Mindaugo rūmų, kuriuose jis priėmė krikštą ir buvo karūnuotas 1253 m. Švęsdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną galime tik mėginti įsivaizduoti jo stotą, apdarus, jo tariamus žodžius ir valstybės viziją... Perrašyta istorija? Žinome, kad Mindaugas buvo pakrikštytas, bet po kurio laiko krikšto išsižadėjo.

Žiniasklaida pranešė apie prabangius daiktus, nupirktus policijai priklausančiam butui, kuriame nakvoja policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius: lovą ir dvi geltonos odos sofas, kainuojančias 5-7,3 tūkst. litų, toršerą už 1,7 tūkst. litų, lovatiesę už 1,5 tūkst. litų, šiukšliadėžę už 250 litų. Tarp šių daiktų išsiskyrė vienas mįslingu ir vaizduotę žadinančiu pavadinimu - "relaksacinė poligrafo kėdė", kainavęs 5,7 tūkst. litų.

Daug Lietuvoj didesnių ar mažesnių miestelių, nugrimzdusių į beviltišką letargą: rachitiškos trobos, išklaipyti keliai, nejudančiose erdvėse - skurdas ir nuobodulys. Titaniškų jėgų reikia, kad kažkas imtų keistis. O kas gali inicijuoti permainas? Žmonės, niekas kitas. Ir štai dar viena neatsiejama merdėjančių miestelių detalė: svirduliuojančios žmogystos, prie parduotuvių centus iš kišenių grabinėjančios gyvosios mumijos. Čia viešpatauja alkoholis.

Šiame straipsnyje bus pateiktos dvi prognozės, kurios, tikiu, pasitvirtins. Manau, kad mėginimas įvesti progresinius mokesčius patirs nesėkmę, o aukštojo mokslo reforma, numatanti dideles studentų įmokas, bus įgyvendinta, kaip numatyta. Paklausykite. Mokesčiai nedideli Kiekvienąkart rengdamasis žiūrėti Lietuvos žinių laidą ar atsiversdamas laikraštį žinau, ką rasiu: kažkam vėl trūksta pinigų.

Kodėl mes šmeižiame patys save? - kartais susimąstau. Kodėl niekiname ir žeminame patys save? - sukirba mintis. Galimų paaiškinimų daug, tačiau šiaip jau ieškant atsakymo į šį klausimą nusvyra rankos. Visoj šaly - vieni pavojai Beprasmė, savitikslė saviplaka štai jau keliolika metų tapo mėgstamiausiu mūsų užsiėmimu, nardymas į purvo vonias yra antroji po krepšinio mūsų religija. Kas dėl to kaltas? Paprasčiausia būtų besti pirštu į Žiniasklaidą.

Ilgai nenorėjau pradėti šios kalbos, nes maniau, kad ji beprasmė ir viskas savaime susitvarkys. Turiu omenyje nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymą. Juolab, kad jau praėjo 17 nepriklausomos valstybės metų ir, rodos, nusistovi daugiau ar mažiau nuosekli ir ne tokia jau bloga tradicija - nors kiekvienas apie ją turim savo nuomonę ir galim pateikti įvairiausių pastebėjimų.

Pastaruoju metu kaip niekad aštriai susikirto požiūriai vertinant homoseksualizmą, jo vietą visuomenėje. Nenoriu, kad šiame negailestingame žodžių kare laimėtų gėjai ar lesbijietės. Lygiai taip pat nenoriu, kad laimėtų jų oponentai. Ar įmanoma pažvelgti į šią sudėtingą problemą ne kaip į žūtbūtinį karą, o kaip į tarimosi, aiškinimosi procesą? Kokia vaivorykštės karnavalo žinia? Visi piliečiai turi turėti lygias teises, o valstybė, bendruomenė turi užtikrinti visiems normalų gyvenimą.

Apie tai, kad už mokslą teks mokėti visiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, buvo kalbama jau kuris laikas. Vis dėlto iš vyriausybės pasiekęs pranešimas, kad tokia tvarka įvedama jau nuo kitų metų, sujaudino dalį aktyvių piliečių ir akademinės bendruomenės. 1990, 1995, 2002... 2007? Portale "Balsas.lt" šiuo klausimu užsimezgė dialogas: savo požiūrį išdėstė apžvalgininkas V. Rubavičius, jam atsakė ministro pirmininko patarėja G. Purvaneckienė.

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos padėtis gerokai pasikeitė: tapome NATO ir ES nariais, kita vertus, kaimynės Rusijos demokratija kasdien traukiasi it šagrenės oda, ir ši šalis tampa, švelniai tariant, neprognozuojama. Dėl šių priežasčių turime daug kur patikslinti savo poziciją. Juo labiau, kad įgijome ir daugiau patirties.

Puikiai atsimenu vieną iš didžiųjų Sąjūdžio mitingų, kuriame, be kitų, kalbėjo Mečys Laurinkus. Mes ginsime Lietuvą visomis jėgomis, sakė jis: jei reikės, aš ginsiu ją fiziškai. Visi mitingo dalyviai suprato, kad tai buvo pasiryžimas plikomis rankomis eiti nors ir prieš tankus. Tokie žodžiai iš jauno filologo lūpų, priesaika, ištarta pirmą kartą bundančios Lietuvos istorijoje, darė didžiulį įspūdį.

Jie dėvi Hugo Boss kostiumus, žiaumoja "semečkes" ir nekenčia fašistų. Tai požymiai asmenų, nusiaubusių Taliną - ne be ironijos pažymi populiariausio Estijos dienraščio "Postimees" vedamasis. Paskutinį kartą panašios padugnės siaubė ir niokojo miestą 1941 m.: prieš palikdami miestą vokiečiams sovietai jį sudegino. Be kita ko, Estijos įvykiai vaizdžiai atskleidžia, kad kantrus ir nuoseklus Estijos darbas vykdant rusakalbės bendruomenės integraciją į šalies gyvenimą davė tik ribotus rezultatus.

Europos visuomenė ir pasaulis yra klaidinami, nes Europos Sąjungos svetainėje skelbiami klaidingi ar netikslūs faktai apie Lietuvą. Piktinamės fantazuojančiais apie Lietuvą beletristais ar neatsakingais išsprūdusiais kino aktorių žodeliais - bet tai yra natūralus margo pasaulio reiškinys. Tūkstančiuose kasdien pasirodančių leidinių gerai paieškojus taip pat galima rasti vietelių parašytų lengva plunksna - taip pat ir tuomet, kai kalbama apie mūsų valstybę.

Po prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo nulijo lietus ir nuplovė visus pėdsakus: kritikos kruša baltai nuskalbė šio teksto eilutes ir lengva ranka nustūmė pranešimą į stalčių, kuriame suklota jau tokia daugybė garbingų, išmintingų, tačiau visiškai nublukusių ir niekam nereikalingų dokumentų. Vis dėlto gaila, kad tai atsitiko, nes pranešimas savo intelektiniu lygiu, problemų matymu ir jų formulavimu iš tiesų pranoksta mūsų politikos kasdienybę.

Apie kaimyną sprendžiame pagal save pačius. Toks atspirties taškas suprantamas. Tačiau ar visada jis mus nuveda teisingu keliu? O kas, jei kaimyno galvoje siaučia visai kiti vėjai ir jis vadovaujasi visai kitomis vertybėmis? Koks tikrasis Ukrainos veidas? Stebime įvykius Ukrainoje, ten vis neatslūgstančią įtampą ir konfrontaciją. Padėtį toje šalyje vertiname pagal mums priimtiną schemą. Provakarietiški, sąžiningi, teisūs politikai susirėmė su prorusiškais, korumpuotais, klastotojais.

A. Paleckio improvizacinis solo derybose dėl koalicijos Vilniaus miesto taryboje verčia griebtis už galvos socialdemokratų partijos vadovus A. Brazauską ir G. Kirkilą. Abu patyrę politikai atkakliai neigia socialdemokratų koalicijos su R. Pakso vadovaujamais liberalais demokratais galimybę ir A. Paleckį laiko išsišokėliu.

Atsistatydino finansų ministras, pasirengta balsavimui dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku, įstatymo projekte skelbiama priešlaikinių Seimo rinkimų data. Tačiau gyventojai išlieka ramūs - nesulyginsi su Ukrainoje šiuo metu siautėjančiomis aistromis. Lietuvoje net patys politinio teatro aktoriai netiki savo inscenizuojamų aistrų tikrumu, tad ką jau kalbėti apie žiūrovus. Daug keistų dalykų Socialdemokratų žingsnis siūlant priešlaikinius rinkimus per Jonines - veidmainingas.

Gražus buvo mūsų skaitytojo pasiūlymas problemas, susijusias su VSD skandalu, spręsti atkuriant Lietuvoje monarchiją. Aš savo mintį norėčiau pakreipti kiek kita linkme: iš tikrųjų mes Lietuvoje jau turime karalystę, ir ne vieną. Tarybinių reliktų ir laukinio liberalizmo mišinys Tai atskleidė kad ir minėtas VSD skandalas.

Nejautra yra apėmusi Lietuvos politikos viršūnes. Nejautra ir sutrikimas. Liūdna, kad partijos mato tik savo interesus, interesus ir nieko daugiau: žingsnis po žingsnio dar labiau ardoma politinė kultūra. Šalies vadovai - olimpiškai ramūs "Kelios oligarchinės grupės, valdančios ir žiniasklaidą, o taip pat jų politologiniai atstovai, tik iš pirmo žvilgsnio nepriklausomi nuo kaimyninių interesų, tai daro ypač įžūliai ir agresyviai.

Praėjusią vasarą Turkijoje nusipirkau tokią įmantrios formos pypkę su žarnele. Tik grįžęs namo pastebėjau, kad ja naudotis sunkoka, nes trūksta keleto detalių. Be to, nuotaika kiek sugedo dar Turkijoje, kai kitame kvartale pamačiau tokią pat pypkę pardavinėjamą maždaug septynis kartus pigiau. Vis dėlto pypke negaliu skųstis. Mat jau kelintą kartą pastebiu, kad užtraukus jos dūmą ima rodytis, jog R. Pakso dainelė sudainuota ir į didžiąją politiką jis nebesugrįš.