Visiems bent kiek besidomintiems mūsų valstybės demokratijos plėtros procesais nesunku pastebėti, kad gyvename be pagrindinės demokratijos vertybės valstybėje – idėjų kovos. Niekas negali suvokti kokia Lietuvos partija kokiems visuomenės sluoksniams atstovauja ir dėl ko politinės partijos turėtų susitarti, gindamos savo atstovaujamų visuomenės sluoksnių interesus.
Nereikia būti žymiu užsienio politologu iš Norvegijos ar iš kitos senos demokratijos ir metus laiko praleisti Lietuvoje, studijuojant mūsų demokratijos problemas, kad susivoktum mūsų politinių partijų beidėjiškume, partijų finansavimo, jų vidinės kontrolės, sprendimų priėmimo bei kitose vidinėse jų problemose, sąlygojančiose prastą demokratijos kokybę valstybėje.
Lengviausia užsienio bei vietiniams partinės demokratijos vertintojams dėl viso to kaltinti nūdienos tradicinių klasikinių politinių partijų vadovybes tikintis, kad tai paskatins formuotis naują demokratijos kokybę, per daug nesigilinant į giluminius procesus, sąlygojusius tokią apgailėtiną nūdienos mūsų valstybės partinės demokratijos kokybę, politinių partijų beidėjiškumą.
Gal kiek kitaip demokratijos vertintojas kai kas atrodytų, jeigu jie prisimintų visai dar nesenos praeities, kai tradicinių partijų kompromitavimo vajui bei Darbo partijos įtvirtinimui Lietuvoje bei jos atvedimui į valdžios olimpą buvo panaudoti neaiškios kilmės milijoninės lėšos, kad šio proceso tada labai keistu būdu „nepastebėjo“ nei Valstybės Saugumo departamentas, nei Prokuratūra, nei kitos teisėtvarkos institucijos, kad demokratijos kompromitavimo vajui už šiuos milijonus buvo panaudoti mūsų populiariausi dienraščiai, radijo bei televizijos laidos.
Po viso to, žinoma, galima skelbti šios partijos lyderio tarptautinę kriminalinę paiešką, bet juk visus darbus griaunant Lietuvos partinės demokratijos pagrindus, populiarinant populizmą ir partijų beidėjiškumą buvo leista netrukdomai atlikti, tam tikslui nusisamdant populiariausius televizijos šoumenus, rengiat masinius renginius su masinėmis vaišėmis, lyjant iš padangių ant tautiečių galvų gausybės manai.
O kiek panašių demokratijos griovimo kampanijų būta šiek tiek tolimesnėje praeityje. Vien ko vertas 1998-2000 metais vykusio nepamatuoto tradicinių politinių partijų diskreditavimo vajaus, pasinaudojant tuo metu pasaulį ir mūsų valstybę užgriuvusiais Pietryčių Azijos bei Rusijos ekonominės krizės sunkumais bei valstybės partinės demokratijos brandos stoka, kai tam tikslui tada buvo panaudota pati Prezidentūra bei joje išpuoselėta Naujosios politikos idėja.
Realizuojant šią idėją buvo suduotas skaudus smūgis sklandžiai partinės demokratijos evoliucijai mūsų valstybėje, sukompromituojant bei nustumiant nuo valdžios tradicines politines partijas bei atvedant prie valdžios vairo naujadarias politines partijas, o su jomis ir politikos populistus.
Naujosios politikos vėjai ir skersvėjai išpopuliarino ir į politikos aukštumas Lietuvoje iškėlė ne tik Rolandą Paksą ir Artūrą Paulauską, bet ir nemažiau talkino iškylant Viktorui Uspaskichui, Vytautui Šustauskui bei kitiems į juos panašiems bei labai jau prieštaringai Lietuvos visuomenėje vertinamiems politikos veikėjams. Pastarieji veikėjai buvo išpopuliarinti tautoje ir iškelti į valdžios olimpą su viena aiškia misija - stabdyti bei iškraipyti demokratijos plėtros procesus mūsų valstybėje, politinių partijų beidėjiškumui įtvirtinti.
Nuo pačių pirmųjų Lietuvos politinių partijų formavimosi dienų, nuo pirmųjų žingsnių plėtojant partinės demokratijos užuomazgas mūsų valstybėje nestokota mėginimų menkinti besiformuojančių tradicinių politinių partijų įvaizdį visuomenėje, pašiepti jų lyderius, įtvirtinti visuomenėje nuomonę, kad partijų nariais tampa ne pilietiškai mąstantys žmonės, o tik savanaudžiai karjeristai. Visa tai galima prisiminti, paskaitant to meto mūsų populiariausių dienraščių puslapius.
Akivaizdu, kad neįmanoma vykdyti analogiškas demokratijos procesų plėtros žlugdymo kampanijas, organizuoti tradicinių politinių partijų įnirtingas atakas „iš šalies“ ir skatinant jų vidines intrigas, jų skilimo, o kai kuriais atvejais ir visiško sunaikinimo procesus (krikdemai, tautininkai) be gausių nelegalių finansinių bei žmoniškųjų išteklių panaudojimo.
Argi ne dėl tų pačių tikslų nebuvo apsieita ir vilkinant politinių partijų bei rinkimų kampanijų finansavimo skaidrinimą mūsų valstybėje ir tobulinant atitinkamą teisinę bazę, kad turėjo praeiti net 15 Nepriklausomybės metų kol pirmąkart viešumon iškilo įtarimai dėl partijų juodųjų kasų egzistavimo.
O juk per tuos visus 15 metų mūsų valstybėj egzistavo galinga mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucinė sistema, kuriai priskirta partijų ir rinkimų finansavimo kontrolė, egzistavo Valstybės Saugumo departamentas, nepastebėjęs nieko įtartino mūsų valstybės demokratijos plėtros (žlugdymo) procesuose.
Tarsi nebūtų iš vis egzistavęs visiems žinomas ir amžinas Rusijos siekis tvarkytis visose kaimyninėse valstybėse, o mūsų valstybėje ypatingai dėl jos geografinės padėties (Karaliaučius sritis, neužšąlanti Baltija) pagal savo norus, per visokias priedangos firmas pumpuojant „kompartijos auksą“, o dabar naftos dolerius į partijų juodąsias kasas, bei tokiu būdu griaunant iš vidaus mūsų tradicines partijas bei visą mūsų valstybės demokratinę sistemą.
Lyg visai šiai mūsų valstybės galingai institucinei sistemai negalėjo būti žinoma Vakarų pasaulio valstybių karti patirtis privertusi jas pereiti nuo kažkada vien tik privataus partijų finansavimo prie vien tik partijų finansavimo iš valstybės biudžeto arba per valstybės biudžetą, arba dar kai kuriose stabiliose demokratijose prie išlikusio mišraus finansavimo.
Akivaizdu viena, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje partinei demokratijai kol kas nėra kitų alternatyvų ir, kad ji kasmet vis brangiau kainuos. Taipogi akivaizdu, kad jeigu jos nefinansuos valstybės iš savų biudžetų arba per savo biudžetus, tai bus finansuojamos svetimų nedraugiškų valstybių biudžetų lėšomis ar nusikalstamo pasaulio pinigais.
Lengviausia dėl demokratijos stokos mūsų valstybėje kaltinti nūdienos tradicinių politinių partijų vadovybes, neatsižvelgiant į visos politinės realybės visumą per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Tik ar nevertėtų jas bent kiek atsargiau kaltinti, matant kai kurias netgi jų akivaizdžias klaidas? Gal labiau vertėtų džiaugtis, kad bent porą šiokių tokių, kad ir klystančių dar turime išlikusių, kad ir labai įnirtingai bei nuolat kompromituojamų, visaip menkinamų iš išorės ir iš vidaus, bet dar iki galo neįveiktų, kad jų visų dar neištiko kai kurių jau sunaikintų mūsų tradicinių partijų likimas?
