Europos Sąjungos valstybėse atliekamų tyrimų duomenimis Lietuvos gyventojai yra vieni iš labiausiai nepasitikinčių savo valdžia bei politinėmis partijomis iš visų kitų šiai sąjungai priklausančių valstybių narių gyventojų.
Tokius pačius mūsų nepasitikėjimo savo valdžios institucijomis bei politinėmis partijomis duomenis metai iš metų skelbia ir skirtingos Lietuvos viešosios nuomonės tyrimo organizacijos.
Šitoks didelis tautiečių nepasitikėjimas pagrindinėmis savo valstybės valdžios institucijomis bei politinėmis partijomis sąlygoja piliečių nepasitikėjimą savo valstybe, tarptautinio valstybės prestižo ir užsienio kapitalo investicijų srauto į mūsų šalį mažėjimą bei neigiamai įtakoja daugelį kitų valstybės ekonominių bei socialinių reikalų.
Visa tai negali neįtakoti piliečių emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, skyrybų, paauglių agresyvumo, suaugusių „karų keliuose“, skurdo lygio bei kitų neigiamų socialinių reiškinių, pagal kuriuos irgi tvirtai pirmaujame Europoje ir neretai dėl to esame linkę kaltinti ne tik savo išsirinktą valdžią, bet ir savo valstybę.
ES ir Lietuvos viešosios nuomonės tyrimo statistikos suvestinėse skelbiamas toks didžiulis mūsų tautiečių nepasitikėjimas savo valdžia tikrai nėra mūsų tautos genuose užkoduotas nacionalinio charakterio ypatumas. Tai akivaizdžiai įrodo ta tautos dalis, kuri persikėlė anksčiau ar vėliau gyventi į JAV, Australiją, Kanadą, Airiją, Jungtinę Karalystę ar kitas valstybes, ir kur ji nėra nusivylusi tų valstybių valdžia, bet atvirkščiai – dažniausiai ją giria už sudarytas geras darbo bei verslo sąlygas.
Nėra tautos genuose užkoduotas ir mūsų polinkis į savižudybes, emigraciją, alkoholizmą, skyrybas, paauglių agresyvumą, suaugusių agresyvumą keliuose, visuomenės skurdą bei nepamatuotai didelius vadovų atlyginimus ir kitas socialines blogybes, nes šios blogybės tampa necharakteringomis mūsų tautiečiams vos tik jie emigruoja į kitas valstybes ir tai akivaizdžiai įrodo beveik trečdalio tautos dalies gyvenimiška patirtis, kuri atsidūrė emigracijoje.
Akivaizdu, kad toks didelis mūsų piliečių nepasitikėjimas savo valdžia bei iš to kylančios kitos socialinės-ekonominės problemos, nusivylimas savo valstybe negali atsirasti stichiškai, kaip tai stichiškai neatsitinka kituose valstybėse, kurios randasi panašiose gamtinėse geografinėse sąlygose, kurių gyventojai gyvena panašiose ekosistemose, kuriuose gyvena panašaus likimo bei mums artimas kultūrines bei religines tradicijas puoselėjantys kitų valstybių piliečiai.
Vadybos mokslo elementarios tiesos skelbia, kad kiekvienoje mažoje žmonių grupėje ar didelėje bendruomenėje įsigali chaosas ir nepasitenkinimas savo veikla bei kitos blogybės, kai jų lyderių veiksmai nesukelia pasitikėjimo savo pavaldiniams.
O argi gali kokio nors tautiečių pasitikėjimo pelnytis visi tie mūsų partijų bei valdžios lyderiai, kurie po rinkimų viešai skelbia, kad jų sudarytos vyriausybės vykdoma politika negali sutapti su partijų duotais rinkiminiais pažadais, kaip tai iki šiol ne kartą buvo? Ar gali nors menkiausio pasitikėjimo pelnytis tie mūsų tautos pasirinkti lyderiai, kurie po rinkimų pamiršta savo partijų rinkimines programas ir masiškai perbėga į kitas partijas?
Sunku suvokti, ko daugiau – bendrosios kultūros ar politinio išprusimo pristigo tiems Darbo partijos nariams, kurie siekdami politinės karjeros žadėjo aukso kalnus savo rinkėjams ir pažadų netesėję masiškai bėgioja po kitas politines partijas? O gal tai buvo kažkieno gudriai suplanuota Lietuvos politinių partijų ir valstybės valdžios diskreditavimo akcija, su toli siekiančiomis valstybės socialinėmis ir ekonominėmis problemomis, su užprogramuotais politikos skandalais bei stabilumo stoka valstybėje?
Niekuo nesiskiria ir tų tradicinių partijų elgesys, kurios toleruoja šiuos perbėgėlius iš Darbo partijos bei tuo pačiu skatina ir ateityje bet kokia kaina veržtis vis naujiems populistams į valdžios olimpą, skatinti tautiečių nepasitikėjimą politinėmis partijomis, valdžia bei valstybe.
O kiek panašių perbėgimų ir perbėgėlių būta anksčiau iš panašių populistinių partijų, kiek kartų keisti politinių partijų pavadinimai (pvz.: evoliucija nuo moterų iki liaudininkų ir pan.), kiek priskaldyta vien krikščioniškų, liberalių ar demokratinių partijų, vos ne su kiekvienais rinkimais įnešant vis daugiau painiavos valstybės politinėje sistemoje, toliau skatinant ir taip didelį nepasitikėjimą savo valdžia bei nusivylimą savo valstybe.
Visa tai Lietuvoje tyręs Norvegijos politikos ekspertas pastebi, kad Norvegijoje tokie dalykai yra paprasčiausiai neįmanomi, kadangi nei viena politinė partija tokių perbėgėlių netoleruoja.
Kaimyninėje Lenkijoje vien tik dėl vienos politikės vilionės iš vienos populistinės partijos į kitą valdančiąją partiją vos nesubrendo Vyriausybės ir Seimo krizė, buvo svarstoma naujų Seimo rinkimų galimybė.
Artėja naujų Seimo rinkimų kampanijos pradžia ir vėl tautai teks rinktis labiausiai jų interesus tenkinančias politines partijas, nuo kurių labiausiai priklausys mūsų visų pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savo valstybės valdžia bei pačia valstybe.
Vienas iš svarbiausių rinkimų kampanijos elementų politinėms partijoms privalėtų būti viešas deklaravimas rinkėjams apie partijos priglaustus politinius perbėgėlius bei jų nuveiktus konkrečius darbus.
Rinkėjams tai yra privalu žinoti, nes tokiu būdu bus sudarytos geresnės galimybės rinktis didesnį jų pasitikėjimą turinčią valdžią bei mažinti valstybėje nepasitikėjimo valdžia sąlygotas politines, socialines ir ekonomines problemas.
