Suomija anaiptol nėra paprasta ir nesunkiai kultūriškai šifruojama šalis, kaip gali pasirodyti turistams. Tik iš pirmo žvilgsnio ji atrodo aiškesnė ir suprantamesnė už kitas Šiaurės šalis. Iš tikrųjų Suomija yra tikra dovana socialiniam analitikui.
Prisipažinsiu, kad kartu su Lietuva ir Izraeliu man ji yra viena iš pačių keisčiausių, įdomiausių ir paslaptingiausių šalių. Jei nori studijuoti kultūros kodus, tapatybės dilemas ar suvokti nacionalizmo paslaptį bei jo galią pakeisti tikrovę – anksčiau ar vėliau privalai pagyventi Suomijoje.
Taip, skirtingai nuo Švedijos, ji neturi aristokratinės kultūros paveldo ir jo keistoko derinio su daug dešimtmečių Švedijoje dominuojančia kairiąja politika bei socialdemokratinėmis idėjomis (kurioms, beje, jokio rimtesnio pavojaus neiškyla net ir į valdžią atėjus didžiausiems Švedijos socialdemokratų varžovams moderatams – jokia konservatyvi politinė jėga negali tikėtis pakeisti kone per visą XX amžių formuotą socialdemokratinio tipo visuomenę).
Suomija yra turbūt dar didesnės lygybės, dar kovingesnio feminizmo ir apskritai dar radikalesnės modernybės šalis nei Švedija. Pastaroji yra demokratizavusi ir rutinizavusi savo elitarizmą, ištirpdžiusi jį šiuolaikinio gyvenimo prozoje ir sutaikiusi su moderniojo jautrumo formomis, o sykiu ir kruopščiai užmaskavusi savo imperinę praeitį politiškai korektiškos ir visą pasaulį moralizuojančios retorikos bei paprasčiausio nesidomėjimo savo istorija liūne.
Skirtingai nuo Švedijos, Suomija tiesiog gimė moderni – be jokios nuosavos aristokratijos, hierarchijos ir, tiesą sakant, be jokio gilesnio istorijos paveldo. Ji ėjo iš vienų galingų rankų į kitas ir po ilgaamžės priklausomybės Švedijos Karalystei tapo Didžiąja Suomijos Kunigaikštyste Rusijos imperijos sudėtyje. Tai tikras Suomijos aukso amžius, sutapęs su XIX a. antrojoje pusėje Rusiją valdžiusio vienintelio visoje Rusijos istorijoje liberalaus caro Aleksandro II valdymo laikotarpiu.
Ir dabar Helsinkio Senato aikštėje stovi paminklas šiam unikaliam carui, davusiam Suomijai nepalyginamai daugiau laisvės nei švedai, o kartu ir suformavusiam moderniosios suomių tautos ir visuomenės pagrindus – visų pirma biurokratiją ir miesto profesionalus. O juk suomiai Švedijos Karalystėje buvo viso labo tik miškų gyventojai, valstiečiai ir tarnai.
Kita vertus, švedų vaidmuo Suomijos modernizacijoje buvo taip pat ypatingas. Fenomanija – XIX a. sąjūdis, kurio metu švedai entuziastingai keitė savo vardus ir pavardes į suomiškas, o sykiu kūrė etnografiją, folkloristiką ir net moterų kultūros studijų sąjūdį. Istorikas, rašytojas ir žurnalistas Zacharias Topelius (1818-1898) buvo būtent vienas iš tokių moderniosios suomių tautos tėvų ir kūrėjų – švedai moderniosios suomių tautos genezėje atliko panašų vaidmenį, koks Lietuvoje teko aušrininkams ir varpininkams.
Žinant švedų vaidmenį Suomijos istorijoje, nesunku suvokti, kodėl Suomija virto dvikalbe valstybe, kurioje švedų kalba dėstoma mokyklose ir suomiams. Nors švedų mažuma Suomijoje sudaro tik 5 procentus visų gyventojų, jos istorinis ir kultūrinis vaidmuo šalyje yra politiškai ir teisiškai įprasmintas.
Tiesa, pastaraisiais metais suomiai vis rečiau ir vis labiau nenoriai vartoja švedų kalbą. Šiaurės šalių konferencijose bei politikos forumuose suomiai paprastai tampa ta priežastimi, dėl kurios vieni kitus nesunkiai suprantantys ir savo kalbomis tarpusavyje kalbantys švedai, danai ir norvegai yra priversti pereiti į anglų kalbą. Ką gi, dar vienas argumentas anglų kalbos naudai, šį kartą atkeliaujantis iš šalies, kurios istorijoje ir dabartyje nėra net menkiausio imperinės savimonės daigelio.
Suomijos valstybės himno teksto autorius yra švedas Johanas Ludvigas Runebergas (1804-1877). Visą pasaulį privertęs atrasti Suomiją ar bent jau išgirsti jos vardą didysis kompozitorius Jeanas Sibelius (1865-1957) – taip pat švedas. Didžiųjų Suomijos švedų galeriją pratęstų vienas iš didžiausių XX amžiaus logikų ir analitinės filosofijos grandų, Ludwigo Wittgensteino mokinys Georgas Henrikas von Wrightas (1916-2003) bei puikūs šiuolaikiniai Suomijos švedų rašytojai.
Tad Suomija, regis, gimė be nacionalizmui privalomo priešo – viena imperija, iš kurios ji išsivadavo, sugebėjo visiškai netyčia paruošti ją nepriklausomybei, o kitos ilgai ją valdžiusios imperijos kultūros žmonės ilgainiui susitapatino su Suomija ir sukūrė alternatyvinį elitą, atvedusį prie naujos nacijos gimimo.
Paslaptingas ir suomių visuomenės formavimosi procesas. Didelė Rusijos bolševikų įtaka, tautos skilimas ir pilietinis karas su tūkstančiais jame kritusiųjų. O Antrojo pasaulinio karo metais tautos herojumi tampa suomiškai vos pašnekantis švedas, rusiškos karo akademijos auklėtinis, vėliau – maršalas ir šeštasis Suomijos prezidentas baronas Carlas Gustafas Emilis Mannerheimas (1867-1951), pilietinio karo metais raudonųjų siaubingai nekęstas ir vadintas baltuoju skerdiku. Simbolizavęs suomių tautos skilimą, šitas žmogus tampa jos vienybės simboliu po Žiemos karo.
Ši vienybė sukūrė pilietinę visuomenę Suomijoje, gimusią būtent Žiemos karo metu – visos organizacijos ir savanoriškos draugijos akimirksniu pasiekė stulbinantį socialinio solidarumo lygį ir pavertė Suomiją kumščiu. Sovietų Sąjungos pastangos panaudoti patirtosios skilimo ir pilietinio karo traumos kortą žlugo – suomių visuomenė nesidavė suskaldoma nei revoliucijos eksporto, nei karo, kurį Darbininkų Valstybė kariavo prieš suomių istorines atgyvenas ir reakcingus sluoksnius.
Niekada neužmiršiu savo kelionės į Mikkeli miestelį, Antrojo pasaulinio karo metais tapusį kariniu ir strateginiu Suomijos centru. Mannerheimo muziejuje saugomi ne tik maršalo ir prezidento laiškai bei įvairiausi daiktai, bet ir jo radijo kalbos, kuriomis jis 1944-1946 m. kaip šalies prezidentas kreipėsi į suomių tautą.
Bene labiausiai jaudina faktas, kad į suomius jis kreipėsi kalba, kuria vos ne vos pakalbėjo (mano artimas draugas Olli L., Helsinkio universiteto filosofijos profesorius, man sukužda į ausį, kad Mannerheimo suomių kalba kaip reta prasta) – o juk jis būtų nenustojęs savo vardo kalbėdamas švediškai, vokiškai ar rusiškai. Visi būtų jį supratę. Bet Mannerheimas kalbėjo nedidelei, užpultai ir brutaliai karinei bei politinei galiai oriai besipriešinusiai tautai. Šią tautą simboliškai kūrė pats jo kreipimasis – silpna suomių kalba rodė, kokia ta kalba ir ja kalbanti tauta vertinga kitos kultūros aplinkoje susiformavusiam maršalui ir prezidentui.
Genialiojo Mannerheimo dėka Suomija yra vienintelė šalis, nugalėjusi Raudonąją armiją ir kariniu požiūriu pažeminusi Staliną. Kalbėkime atvirai – Stalinas buvo vienintelis tikrasis Antrojo pasaulinio karo nugalėtojas, gavęs maksimumą galios ir karinių trofėjų (įskaitant ir tokį karo laimikį kaip Karaliaučius), o kartu ir pastatęs Vakarus į vietą ir privertęs juos su savimi skaitytis ne kaip su kriminalinio ir totalitarinio režimo diktatoriumi, o su kaip didžios šalies vadu.
Vienintelė Suomija laimėjo trumpą karą (ar bent jau reikšmingą jo atkarpą) prieš Sovietų Sąjungą. Helsinkio bombardavimo ir paėmimo operacija buvo turbūt didžiausias fiasko, kokį kada nors patyrė sovietai. Raudonosios armijos vadai kurį laiką net nedrįso nieko raportuoti Stalinui, kurio gimtadienio proga buvo nuspręsta padovanoti jam pasidavusį Helsinkį su visa Suomija.
Tad Žiemos karas yra nedidelės tautos orumo ir narsos stebuklas – Dovydo pergalė prieš Galijotą, kurios neužtemdė nei Karelijos praradimas, nei suomių kompromisinė politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu. Finliandizacija buvo nemalonus dalykas, bet turbūt tik ji išlaikė Suomiją Vakarų zonoje ir leido jai išlikti. Kad ir kaip būtų, ši šalis sugriovė sovietinės kariuomenės (ir, tiesą sakant, Rusijos) nenugalimumo mitą.
Ne mažesnis socialinis ir politinis stebuklas yra faktas, kad Suomija yra vienintelė šalis pasaulyje, kurios kariuomenės sudėtyje žydai kovojo prieš Sovietų Sąjungą kaip (teoriškai mąstant) Vokietijos sąjungininkai. Žinoma, naciai būtų mielai atsikratę tokių „sąjungininkų“, bet aukštoji suomių karininkija nuslėpė savo žydų karių kilmę. O suomiškus žydus kariauti už Suomiją skatino paprasčiausias lojalumas savo šaliai, per daug nesigilinant į tarptautinių santykių niuansus.
Sisu – valingumo ir atkaklumo ištakos
Kad ir kaip būtų, visas tas politinis anturažas yra bevertis ir beprasmis, jei nemėgini visuomenės analizuoti ir suprasti remdamasis tuo, ko nematai kasdieniu žvilgsniu, o būtent – jos mentaliteto, sąmoningumo ir kultūros kodų požiūriais. Kai kurios mentalinės tautų ypatybės ar elgesio modeliai tampa kultūros kodais, leidžiančiais atrakinti ir suvokti net ir sunkiai apčiuopiamus bei į kasdienę kalbą išverčiamus dalykus.
Vienas iš tokių kultūros kodų yra reiškinys, suomių vadinamas sisu – tai sąvoka, reiškianti valią, atkaklumą, gebėjimą priversti savo kūną įveikti sunkiausias kliūtis ir gamtos pasipriešinimą, o sykiu ir kovinę dvasią, ryžtą ir nepasidavimą. Sisu aiškinama ir suomių kovinė dvasia Žiemos karo metu, ir didžiulė suomių sportininkų valia siekti pergalės – ypač garsiųjų suomių stajerių ir ledo ritulininkų kovų dėl pergalės atvejais.
Kita vertus, sisu turi ir savo šalutinį efektą. Berniukai Suomijoje nuo mažumės auklėjami kone kaip kariai ir kaip gamtai atsispirti bei rūsčiomis jos sąlygomis išgyventi pajėgiantys žmonės – griežtai, atšiauriai, be glamonių ir švelnybių. Jei JAV (ir jos masinės kultūros paveiktoje terpėje) stipriam ir aukšto statuso vyrui anaiptol nėra gėdinga pravirkti moters – o šalies prezidentui ir visos tautos – akivaizdoje, Suomijoje tokio emocinio intymumo ir atvirumo moterų akivaizdoje vyrai atkakliai vengia.
Gali būti, kad iš čia ir ypatingai aukštas žmonių santykių psichologizacijos lygis, kuris veda prie to, kad santykių krizės ar net pavieniai konfliktai šeimose ir tarp vyrų bei moterų narpliojami ne tiek tarpusavyje, kiek psichoanalitikų kabinetuose. Lyginant su JAV ar kitomis šalimis, kuriose verbalizacijos lygis yra aukštas ir žmonės vieni kitiems pasako daug apnuogintos tiesos, Suomijoje verbalizacijos nėra daug, o ir emocinis intymumas dažniausiai užleidžia vietą tiksliam, griežtam, santūriam bendravimui.
Nenoriu pulti į pavojingas ekstrapoliacijas, kraštutinius apibendrinimus ir siūlyti išvesti vyrų vienišumą (ypač Suomijos šiaurėje, kur vieniši ir moterų palikti vyrai neretai prasigeria ir žudosi – beje, ne kas kita, o jie ir sukelia savižudybių procentą klestinčioje ir turtingoje Suomijoje) iš sisu, suomiško uždarumo ir stiprių, griežtų ir sentimentalumo nevertinančių moterų (kaip suomiai vyrai juokauja, natūralių liaudiškų feminisčių), bet vienas dalykas nekelia abejonių. Suomiai neskuba atvirauti. Niekas nesisvaido aukštomis frazėmis ir priesaikomis. Bet jei jau tu turi suomį draugą, kuris tave pavadino draugu – gali neabejoti, kad tai labai gilu, tikra ir iki mirties.
Vienas iš man sunkesnių dalykų Suomijoje būdavo suprasti, ką apie mane ir mano darbą galvoja studentai. JAV tai ne problema – ne tik studentų apklausos bei kurso įvertinimai, bet ir amerikiečių atvirumas iškart leidžia pajust, ar tu patinki jiems, ar ne.
Suomijoje (beje, Estijoje taip pat) patyriau atvejų, kada dėstydamas universitete matydavau tik mandagius studentus, vėliau skaitydavau jų darbus, bet praėjus keliems mėnesiams gaudavau nedrąsius padėkos laiškus už paskaitas. Studentai ten orūs, žinantys savo teises, bet mandagūs ir kuklūs. Beje, ir kolegos gali pasakyti ką nors atviresnio tik tada, kai pajunta, kad tu nebuvai tik epizodas jų gyvenime ir kad tave su jais sieja tvirtesni ryšiai.
Antroji akademinė tėvynė
Helsinkio universitetas yra mano vėlyvoji alma mater. Pirmąjį doktoratą apgynęs Vilniaus universitete 1990 m. gruodžio 11 d., antrąjį gavau Helsinkio universitete 1999 m. gegužės15 d. Suomijos akademinė sistema gan konservatyvi – gynimas trunka ilgai, komisijos pirmininkas ir disertantas dėvi frakus ir ypatingus cilindrus. Apsigynusieji doktoratą kai kuriuose universitetuose gauna lazdą ir žiedą.
Mano gynimasis, laimei, buvo paprastesnis. Man leido ginti savo svarbiausių tarptautinių publikacijų rinkinį ir specialiai parengtą bei atskiru leidiniu išleistą įvadą (primenantį mūsų disertacijų santraukas, tik gerokai platesnį). Sykiu man sutrumpino doktorantūros laiką ir pripažino mano lietuvišką doktoratą, bet pareikalavo viešuose doktorantų seminaruose apginti keturis seminarinius darbus, kuriuos parašiau Geteborge – tai buvo tarsi keturios disertacijos gynimo pakopos ir sykiu repeticijos.
Komisijos pirmininkas ir aš dėvėjome juodus kostiumus. Bet mano oficialusis oponentas, Pensilvanijos universiteto (The Pennsylvania State University) filosofijos profesorius Robertas Ginsbergas (beje, ilgai dirbęs toje pačioje katedroje kartu su garsiu lietuvių kilmės amerikiečių filosofu Alphonso Lingiu), vilkėjęs Čikagos universiteto daktaro mantiją, neatsispyrė pagundai mane fundamentaliai iškvosti ir su džiaugsmu šitą darė keturias valandas – be jokios pertraukos. Su Robertu mes tapome itin artimais akademiniais draugais – aš jam esu ypač dėkingas už nuostabias akademinio rašymo ir redagavimo pamokas.
Disertacijos apgynimas vertinamas septyniais teigiamais balais – pirmuosius du (laudatur ir eximia cum laude approbatur) nedaug kam pavyksta gauti. Sakoma, kad šiuos įvertinimus gauna savo sritį aukštyn kojom apvertusieji ir pasiekusieji revoliucingų atradimų. Man pavyko gauti trečiąjį iš viršaus – magna cum laude approbatur. Toliau seka cum laude approbatur, non sine laude approbatur, lubenter approbatur ir galiausiai approbatur.
Nepaisant gynimosi teatrališkumo ir gražiai užkonservuoto akademinio ritualo, suomių akademinė sistema yra ganėtinai atvira. Vizituojančių profesorių ir užsieniečių doktorantų Suomijos universitetuose yra išties daug, o ir ne vienas svetimšalis čia tampa etatiniu tyrinėtoju ar dėstytoju. Helsinkio universiteto Socialinės ir moralės filosofijos katedra turi keletą docentų – užsieniečių profesorių, kurie priklauso katedrai ir kartas nuo karto dėsto bei konsultuoja joje, bet pirmaeiles pareigas turi kitur (vokiečiai tokią pareigybę vadina privatdocentu). 2003 m. aš tapau šios katedros docentu.
Jei būčiau paklaustas, kokioje šalyje turiu artimiausių akademinių draugų, neabejodamas nurodyčiau Suomiją. Nors esu susijęs glaudžiais profesiniais ir žmogiškais ryšiais su kolegomis JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Švedijoje ir Estijoje, mano akademiniai draugai Helsinkyje leidžia kalbėti apie kažką panašaus į tikrą fellowship.
Reikalingumo ir intelektualinio artimumo jausmas kitoje šalyje ir kitos kultūros žmonių tarpe ir yra tai, ką aš bene labiausiai branginu nūdienos akademiniame gyvenime. Niekas negali tavęs įkalinti vienoje sistemoje. Jei įtari, kad tavo disciplinos atstovai pasidavė provincialiems galios, metodo ir žargono žaidimams, gali kažką nepalyginamai įdomesnio surasti kitos (žinoma, daugiau ar mažiau artimos) disciplinos žmonių tarpe. Nerandi bendros kalbos su kolegomis savo šalyje – ką gi, ir tai ne tragedija. Artimesnių ir įdomesnių kolegų gali susirasti kitoje akademinėje terpėje.
Tad esu už daug ką dėkingas Helsinkio universitetui ir Suomijai – savo antrajai akademinei tėvynei.
