Komentarai ir analizė

Tai parodė  spalio 7  šioje apygardoje įvykę Lietuvos Seimo nario rinkimai. Į vieną laisvą vietą  taikėsi net 10 kandidatų ir tai vietai tinkamiausią iš jų išrinkti  turėjo  39 000  registruotų  balsuotojų. Seimo nario Dzūkija neišrinko, nes, pagal įstatymą, prie balsadėžių turėjo ateiti bent 40 nuošimčių į balsuotojų sąrašus įrašytų piliečių, o pasirodė tik 25 nuošimčiai.

Kol šalyje nėra  žmonių, dorai užsiimančių strategine ekonomine politika ir juolab jos kantriu įgyvendinimu, Lietuva savarankiškai, gumbų ir nubrozdinimų metodu mokosi natūralios, t.y. rinkos mechanizmą naudojančios ekonomikos raidos dėsningumų ir jos švelnaus dresiravimo (sugyvenimo su ja) taisyklių. Ypač daug naujo patyrimo nenustojam įgyti pinigų klausimais.

Gedimino Kirkilo vyriausybė laikosi vandens paviršiuje galbūt nedarydama didesnių klaidų. Tačiau jau tikrai atėjo laikas nutraukti septintus metus besitęsiančią stagnaciją ir vertinti vyriausybę ne tik už padarytus, bet ir nepadarytus darbus. Deja, vis labiau ryškėja, kad pasitraukus A. Brazauskui ir pasikeitus koalicijos partneriams, ir toliau socialdemokratų dominuojamos vyriausybės veiklos esmė keičiasi mažai.

Kas yra Lietuvos valstybė: iš komunistų partijos perimtas prievartos aparatas ar Kovo 11-ąją atkurtas laisvų piliečių susivienijimas? Kas yra lietuviai: vis dar likę nomenklatūrinės valdžios valdiniai ar savo krašto šeimininkai? Tokius vadovėlinius klausimus netikėtai iškėlė ginčai dėl Lietuvos pilietybės.

Norint artimiau pažinti visuomenę, verta užsukti į artimiausią knygyną ir pasižiūrėti, kas šioje visuomenėje yra rašoma ir skaitoma. Žinoma, jeigu sugebi skaityti reikalinga kalba.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sutiko vesti „Vieningosios Rusijos“ partiją į Valstybės Dūmos rinkimus – rinkimų sąrašuose jis įrašytas pirmuoju numeriu. Šiuo sprendimu jis labai aiškiai pareiškė liksiąs prie valstybės vairo ir po prezidento rinkimų, o sykiu patvirtino ankstesnius pažadus nekeisti galiojančios Konstitucijos dėl galimybės būt perrinktam trečiai kadencijai.

Apie fanatizmą ir jo išgydymo galimybes dar kartą susimąsčiau ką tik pasibaigusioje 2007 metų Geteborgo knygų mugėje, nuėjęs į dvi diskusijas su įžymiu (ir, deja, į lietuvių kalbą dar neišverstu) Izraelio rašytoju Amosu Ozu.

Liustracija Lietuvoje lieka įdomi. Su įstatymais, naudingesniais jos objektui nei šalininkams. Su komisija be pirmininko. Tai dar būtų pusė bėdos. Buvusios pirmininkės Dalios Kuodytės pastebėjimas, kad liustracija nevyksta žmonių protuose, kad paniškai bijoma tiesą net girdėti, o ne tik sakyti ir galiausiai pasvarstymas, jog būsimajam („kamikadzei“?), kuris ryšis dirbti šį darbą, ji „geriau nesakytų nieko“, verčia pamąstyti plačiau. Apie patį liustracijos kontekstą.

Po dar vieno premjero Gedimino Kirkilo ir eurokomisarės Dalios Grybauskaitės viešo apsižodžiavimo tik aklas galėjo nepastebėti, kad Lietuvoje jau prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, rašo savaitraščio „veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tai kas, kad iki 2009-ųjų vėlyvą rudenį numatytos oficialios rinkimų datos dar liko šiek tiek daugiau nei dveji metai. Rimti politikai visuomet savo kampaniją pradeda gerokai anksčiau.

Rugsėjo  pabaigoje,  baigęs savo įsipareigojimus Jungtinių Tautų susirinkime  New Yorke,  Lietuvos  prezidentas Valdas Adamkus pabendravo dar ir su Lietuvių Bendruomenės  New Yorko apygardos atstovais. Valstybės vadovas papasakojo jiems apie padėtį Lietuvoje, pasidalijo įspūdžiais apie savo susitikimus ir oficialius bei privačius pokalbius su kitų valstybių atstovais.

Beraščių Urdomos kunigaikščių ir socialdemokratų milijonierių amžiaus Lietuvoje neretai prabunda noras panagrinėti mūsų sąmonės bei prietarų sąraizgas, išduodančias požiūrį į turtą ir turtingą žmogų. Tai beveik tas pats, kas atpainioti posovietinio žmogaus neokapitalistinės vaizduotės mazgus. Toks noras dažniau sujaudina kairiojo jautrumo žmogų. Tačiau jam pasidaro sunku, iškart nepavykus nuvyti įkyraus vaizdo kairėje mūsų politinio teatro scenos pusėje.

Ar daug 12 mln. litų? Žinoma, priklausomai nuo to kam tai skiriama. Šiuo metu būtent tiek struktūrinės paramos lėšų šalis naudoja tam, kad asmenis vartojančius psichoaktyvias medžiagas (alkoholį ir (arba) narkotikus)  integruotų į visuomenę ir padėtų išbristi iš krizės.

Atrodo, kad įvaizdžio formavimo rūpesčiai jau visai rimtai užgulė mūsų valdžią ir mus pačius. Vis dažniau išgirsti, kad reikia vertinti Kernavės piliakalnius ar Vilniaus senamiestį, nes užsieniečiams jie patiks, bus pajamų iš turizmo. Ir kad Europos Sąjungos (ES) pinigus reikia taisyklingai „suvalgyti“ iki paskutinio cento (pavyzdžiui, parengiant gigantiškesnius ar šiaip brangesnius projektus) – nes antraip vėlgi įvaizdis būtų ne koks.

Sugrįžo Lietuvon du sūnūs palaidūnai, kurie nė vieno šioje šalyje nepalieka abejingo. Kol prokurorai ieško jiems antrankių, kol snūdi ir nenuovoki Temidė mėgina jiems surasti tinkamą paragrafą miglotuose, išlygų bei pateisinimų pilnuose baudžiamųjų teisynų foliantuose, trumpai konstatuokime, kad šios dvi figūros, be jokios abejonės, simbolizuoja dvi Lietuvas - vakarykštę ir šios dienos. Karjeros šešėliai ir šviesos Ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikrą vėžį, įsimetusį į Lietuvos kūną.

Įkandin Gintaro Petriko Lietuvon parvyko ir Viktoras Uspaskichas. Pastarasis neabejotinai taps pirmo ryškumo žvaigžde naujus lietuviškosios demokratijos laimėjimus žadančiame Seimo rinkimų spektaklyje. Tiesa, Kėdainių milijonierius ir gyvendamas Kremliaus pašonėje sugebėjo aktyviai šmėžuoti mūsų žiniasklaidoje, o jo bendražygių parlamentarų vizitai Maskvon rodė jį veikiant ir mūsų politinę virtuvę.

Tarp kitko, apie teisėjo sprendimą neįkalinti areštinėje V. Uspaskichą. Vienas pastebėjimas: nereikia pykti ant  V. Uspaskichą paleidusio teisėjo. Atvirkščiai: jis nubaudė V. Uspaskichą baisiausia bausme - gyventi su savo tikra žmona po vienu stogu pusę metų be galimybės pabėgti, o jo žmonai - jį išmesti lauk! Mūsų gerbiamas teisėjas, matyt, yra tikras sadistas.

Visi esame girdėję Platono mitinį pasakojimą apie tai, jog esą kadaise žmonės buvę tobulos apskritimo formos. Kaip pasakojama, tai buvo milžiniškos galios būtybės, kurios kartą užsimojo net prieš privilegijuotą dievų padėtį.

Ir kas tik nesmerkė į Lietuvą viens po kito grįžusių žymiausių bėglių - buvusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko ir Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho? Smerkė prezidentas ir premjeras, smerkė parlamentinės partijos ir politikos apžvalgininkai. Piktintasi teisėtai ir, be abejo, pagrįstai.

Universitetų nuosavybės teisė į turtą, laisvas disponavimas finansiniais ištekliais, lanksčios dėstytojų samdymo sutartys ir penki milijardai eurų per penkis metus – Prancūzija pradėjo universitetų reformą.

Nuo mano namų iki miesto centro – 15 kilometrų. Rytinės automobilių grūsties metu šį atstumą geriausiu atveju pavyksta įveikti per 45 minutes. Tačiau tie, kurie nuolat važiuoja rytinio ir vakarinio piko metu Ukmergės gatve, žino, kad šiuo keliu pasiekti miesto centrą kaskart vis sunkiau. Praėjusį ketvirtadienį šią atkarpą įveikiau tik per dvi valandas ir į darbą pavėlavau valandą.

Kas gi yra tas postimperializmas? Taip būtų galima pavadinti keistoką politikos ir tarptautinių santykių būklę, kada buvusios imperijos išsižada savo kolonijinės praeities, bet išlaiko didelę įtaką tarp buvusių savo satelitų, kurie politinio korektiškumo ir gero tono sumetimais vadinami draugiškomis šalimis ir tradiciniais sąjungininkais. Be to, postimperializmas neįsivaizduojamas be paternalistinio ir globėjiško požiūrio į mažesnes arba ekonomiškai ir politiškai silpnesnes šalis.

Vieno iš ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozo Lukšos žmona dr. Nijolė Bražėnaitė, šią vasarą už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu ir ta proga užkalbinta “Bernardinų.

Karas keliuose darosi vis labiau pastebimas. Aukas skaičiuojam vis garsiau, o socialinė reklama rodo pravirus pragaro vartus. Tačiau kiekviename kare pasitaiko ir marodierių, ir pelno medžiotojų. Neretai sakoma, kad kaip gyvename, taip ir važinėjame.

Antradienį Seimas pradėjo svarstyti prezidento dekretą, kuriuo prašoma pritarti Žimanto Pacevičiaus skyrimui Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriumi. Ar svarbus Lietuvai šis skyrimas? Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį buvo įsteigta Vidaus reikalų ministerijai pavaldi tarnyba, kuriai pavesta kovoti su korupcija, nusikaltimais valstybės tarnybai bei organizuotu nusikalstamumu.

Žemės negrąžinimo ir sklypų perkėlinėjimo byloje mes prieiname įdomų aspektą. Labai lengva apkaltinti visus Seimo narius (arba didžiąją daugumą) ir apskritai valdančiųjų partijų politikų, jog jie tą perkėlimo įstatymą priėmė tam, kad galėtų asmeniškai prisigrobti geros žemės. Be abejo, to buvo. Bet vis dėlto čia šuo giliau pakastas.

Europos Sąjungoje (ES) vėl pagausėjo šurmulio. Diskutuojama ūkinės veiklos laisvės ir jos reguliavimo (apribojimo) klausimu. Europos komisijos narys, atsakingas už energetiką, latvis Andris Piebalgas kaunasi su Vokietijos ir Prancūzijos politikais, siekdamas įtikinti juos elektros ir dujų rinkų liberalizavimo būtinumu.

Lietuvą visų pirma kamuoja tapatybės krizė, o visos kitos krizės daugiau ar mažiau yra šios negalios pasekmės.Valdžia nieko nedaro, o visuomenė, tiesą sakant, nieko ir neprašo daryti. Ambicingi pertvarkos projektai įmanomi tik tada, kai, viena vertus, daugmaž sutariama, kur mums reikia nueiti, antra vertus, pasitikima savo jėgomis. Niurzgėjimas ir dejavimas, atsiprašau - nėra veikla.

Publikos dėmesys jau kuris laikas prikaustytas prie įžymiojo bėglio, mūsų verslininkystės bei korupcinių ryšių simbolio G. Petriko sugrįžimo peripetijų. Valstybės institucijos žada parodyti įdomų spektaklį, kuris turėtų baigtis dideliu nusivylimo atodūsiu nesulaukus tikėtos pabaigos. Kol kas parodyta tik įžanga – bėglio sutiktuvės, - kurioje solidi valstybės institucija Generalinė prokuratūra ryžtingai ir sąmoningai atliko kvailio vaidmenį. Neabejotina, jog tokių vaidmenų bus ir daugiau.

Visuomenės grupės, kurios mėgina pabrėžti savo išskirtinumą ir ypatingą statusą, neretai griebiasi nuo visų kitų atsiribojančios retorikos. „Bolševikas neturi tėvynės“, – sakė Vladimiras Leninas. „Teisininkas tarnauja paragrafui“, - mėgsta kartoti mūsų teisingumo prievaizdai. Įtarti, kad bolševikas gali būti rusas arba ukrainietis – mirtinas įžeidimas. Reikalauti logikos ir nuoseklumo iš mūsų teisės tarnų – irgi baisus akibrokštas ir nepagarba.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų ir mano studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą.

Italijoje brangsta makaronai. Tauta tuoj pat išreiškia nepasitenkinimą. Lietuvoje brangsta duona, pienas, mėsa, jų gaminiai, komunalinės paslaugos ir t.t. Tyla. Brango, brangsta ir dar brangs. O tauta rami, tyli. Kodėl Lietuvoje žmonės turėtų būti tokie ramūs, savo publikacijoje „Lietuva – iš arti ir iš toli“ („Veidas, Nr. 35, 2007-08-30) bando aiškinti politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius.

Žiba dėl to, kad Lietuvos krepšinio rinktinė, Europos  krepšinio pirmenybėse Madride laimėjusi bronzos medalį, buvo nurašyta dar gerokai prieš šių varžybų pradžią. Ją nurašė, pagal rinktinės vadovo padėjėjo Rimo Kurtinaičio būdingą išsireiškimą, “trys milijonai žinovų”, taigi – vos ne visa Lietuva, savo įvairiaspalve, dažnai ir nelabai skania, gražbylyste, kai per pasiruošimo laikotarpį rinktinė pralaimėjo net penkias bandomąsias rungtynes.

Jau kuris laikas emigracijos tema yra tarp labiausiai aptariamų ir skausmingiausiai vertinamų Lietuvoje. Tačiau pamažu suveši daigai sugrįžimo reiškinio, nes jau ir grįžtančiųjų būriai savo gausa ima pranokti išvykstančius. Upės neteka atgal, bet unguriai grįžta ten, kur prasidėjo. Jonas Mekas pasakytų, kad žmogus turėtų gyventi ten, kur gimė. Jei tik nieko baisaus neatsitinka... Tačiau nėra taip paprasta.

Įvairiais įvairių Lietuvos valdžių veiksmais viešai piktinamasi kasdien. Tai jau, tiesą sakant, yra nusibodę, bet ką gi geresnio galime sugalvoti, negu karti visus šunis ant valdžios, juolab kad neretai tai daroma pagrįstai. Tik vienos negerovės yra menkos (kokioje gi valstybėje jų valdžia nepadaro?), o kitos labai didelės ir esminės.

„Aš netikiu demokratija,“ – nuskambėjo balsas iš paskutiniųjų eilių. Salė nuščiuvo. Visai kaip Garfinkelio breaching experiments – „netikiu demokratija“ – mesti iššūkį kasdienybės savaime suprantamumui, nuvalkiotam ir nekvestionuojamam sąvokų vartojimui, sulaužyti įprastinę nusistovėjusią rutiną... O kas tada?.. Galėjai girdėti, kaip musė skrenda. Sunkiausia buvo sesijos moderatoriams – visi laukė, jog būtent jie atkurs rimtį, tvarką ir pasaulio savaime suprantamumą.

Taip ir liko neaišku, kokias pasekmes turėjo draudimas pardavinėti alkoholį rugsėjo 1 d. Kas dėl to pasidarė blogiau, kas geriau. Nors tik pirmas kartas, bet kokia nors tendencija gal paaiškėjo? Ar dar įdomu kam nors? Valdžia pasityčiojo iš verslo (sumanė drausti alkoholinių gėrimų pardavimą net restoranuose ir lėktuvuose), verslas - iš valdžios (viešai ragindamas visus pirkti alkoholį išvakarėse), o žiniasklaida turėjo puslapius užpildančio pasismaginimo ūdydama vieną prieš kitą.

Lietuvos konstitucijoje numatytus žodžio laisvės apribojimus galima pateisinti, bet praktikoje lengva jais piktnaudžiauti, teigia žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas K. Girnius. Lietuvos įstatymai, kaip ir Konstitucija, formaliai gina žodžio laisvę, bet ir numato daug apribojimų.

Oranžinio kamuolio dienos baigėsi. Išartos paskutinės vagos Lietuvoje surengtose pasaulio arimo varžybose. Jose pergalių iškovoti nepavyko, o štai šaunios krepšininkų pergalės vėl suvienijo Lietuvą. Nereikia manyti, kad sportas toks jau nekaltas dalykas. Pastaruoju metu po daugelio metų vėl pradėjo augti gimstamumas Vokietijoje. Labai rimtame leidinyje teko skaityti samprotavimus, kad prie to galėjęs prisidėti sėkmingas Vokietijoje surengtas futbolo čempionatas.

Europos Sąjunga skyrė finansinę paramą Lietuvai, kad asmenys, priklausantys tautinėms mažumoms, būtų konsultuojami bei mokymo profesinių įgūdžių bei lietuvių kalbos, o asmenys, dirbantys tautinių mažumų socialinės integracijos srityje turėtų galimybę kelti kvalifikaciją.

Vadinamųjų „Mindaugo apartamentų“ (lietuvių gebėjimas teršti savo miestus persimeta ir į istorinius vardus) statymo peripetijos jau tapo tarptautiniu skandalu. Kaip ir bet koks didelis skandalas, taip ir šis išsirutuliojęs įgauna savą vidinės raidos logiką, kuriai pakeisti nebepakanka vien iniciatorių pajėgų.

Po Lietuva sklando šmėkla – individualizmo šmėkla. Kai pamėgini suprasti, kas už ką atsako ir kieno sprendimai sugadino arba sukompromitavo vieną ar kitą politinį veiksmą ar projektą, nieko nesužinai. Tau tik leidžiama daryti prielaidą, kad čia esama kažkokio grupinio intereso ir organizuoto veikimo.

Prieš rinkimus parlamentarai dažniausiai vengia ryžtingų sprendimų, rašo savitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Šią savaitę Seimas įžengė į paskutiniuosius savo veiklos metus. Ir kartu į paskutinįjį pusmetį, per kurį dar galima nuveikti vieną ar kitą darbą. Mat, kaip rodo pastarųjų penkiolikos metų praktika, likus pusmečiui iki kitų rinkimų parlamento darbas apmiršta, Seimo narius labiausiai domina ne priimamų įstatymų kokybė ir būtinumas, o populiarumas galimų rinkėjų akyse.

Niekas nemėgsta skundikų šalyje, kurios žmones sovietmetis įpratino gyventi šalia įstatymo ir „valdžios nustatytos tvarkos“. Skundų langeliai ar dėžutės lietuviams buvo ir yra nemalonias asociacijas keliantys vaizdiniai. Teisėsaugininkai jau senai suprato, kad be visuomenės prielankumo kokiai nors tvarkai nėra jokių galimybių susidoroti su masiniais (ypač smulkiais masiniais) prasižengimais.

“Svarbiausias  Lietuvos  valstybės uždavinys ir prioritetas  yra lietuvių tautos ir tautinės Lietuvos valstybės išsaugojimas” -  teigia Lietuvos žmogaus teisių asociacija. Toks teiginys įrašytas į šios  grupės  viešą  pareiškimą  Lietuvos  Prezidentui, Seimui ir  vyriausybei, paskelbtą   2007 m. balandžio 17 d. Vilniuje  ir, matyt, nesulaukus nė kokio atsiliepimo, pakartotą  rugsėjo šeštą  tinklapyje “Bernardinai.

Solidusis britų savaitraštis "The Economist" paskelbė pasaulio demokratijų indeksą. Visas pasaulio valstybes savaitraštis suskirsto į visiškas demokratijas, brokuotas demokratijas, hibridinius režimus ir autoritarinius režimus. Ir šis reitingas optimizmo – lietuviškame kontekste – neįkvepia, rašo savaitraštis „Veidas“. Tarp 192 reitinguotų pasaulio valstybių Lietuva pateko į brokuotų demokratijų grupę ir užima 39 vietą.

Paspartėjusi infliacija „teisėtai“ atkreipė visuomenės dėmesį. Rugpjūčio mėnesį metinis kainų lygio kilimas pasiekė 5,6 proc. (liepos mėnesį buvo 5,1 proc.). Tokio santykinai spartaus kainų lygio kilimo neturėjome jau 10 metų (didesnis jis buvo 1997 m., kai siekė 8,4 proc. (bet jau 1998 m. jos palypėjo tik 2,4 proc., o 4 proc. perkopė tik 2006 m.). Tai nelabai maloni naujiena, nes pakvipo kainų ir piniginių pajamų lenktynėmis, kurios smarkiai pakenktų šalies ekonomikai ir žmonių gerovei.

Buvęs EBSW prezidentas Gintaras Petrikas netrukus turėtų būti pargabentas į Lietuvą iš JAV, kur jo galbūt laukia antrankiai ir kalėjimo narai. Koncerno EBSW, privatizavusio daugiau kaip 170 Lietuvos įmonių, padarytą žalą Seimo komisija įvertino daugiau nei dviem milijardais litų. Nemėginu teisinti G. Petriko, tačiau akivaizdu, kad jis, kaip ir visas EBSW koncerno fenomenas, buvo savo laikmečio produktas.

Labai ilgas ir labai piktas V. Radžvilo rašinys „Aukštojo mokslo „reforma“: naikinantis globalizmo gūsis” palieka slogų įspūdį. Autorius pripažįsta, kad esama aukštojo mokslo sistema yra „atgyvenusi ir neefektyvi”, tačiau jis piestu stoja prieš mėginimus ją reformuoti artinant jos funkcionavimo būdą prie rinkoje vyraujančio principo. Tas principas yra visiškai paprastas: nori gauti paslaugą, mokėk jos kainą.

Ta problema iškilo parlamentarams ėmus tirti Valstybės saugumo departamentą. Nuo to laiko vyriausybė karštligiškai ir visapusiškai, esmiškai ir globaliai kibo į ją. Jau iš pat pradžių problemai buvo suteiktas strateginės, vadinasi, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms gyvybiškai svarbios rangas.