Žemės negrąžinimo ir sklypų perkėlinėjimo byloje mes prieiname įdomų aspektą. Labai lengva apkaltinti visus Seimo narius (arba didžiąją daugumą) ir apskritai valdančiųjų partijų politikų, jog jie tą perkėlimo įstatymą priėmė tam, kad galėtų asmeniškai prisigrobti geros žemės. Be abejo, to buvo.
Bet vis dėlto čia šuo giliau pakastas. Juk normalioje demokratinėje valstybėje, kur realiai pripažįstama privačios nuosavybės teisė, niekam net į galvą nebūtų šovę, kad galima valdininkams suteikti teisę spręsti, kur privatininkams skirti žemę. Čia yra mentaliteto yda, glūdinti daugelyje mūsų. Ir šitaip gavome paradoksą: privačią nuosavybę įtvirtinanti idėja virto kone socialistiniu valdininkų valią įtvirtinančiu įstatymu. Ir nepamenu, kad žiniasklaidoje arba visuomenėje tuo metu būtų buvę daug protestų.
Taip galėjo atsitikti tik todėl, kad daugelio žmonių sąmonėje – ir visuomenėje, ir tarp politikų, netgi save vadinančių dešiniaisiais – buvo (ir tebėra) dar daug nuverstos komunistinės santvarkos mentaliteto nuosėdų. Tai yra etatizmas – valstybės įsigalėjimas visuomenės ekonominiame gyvenime. Etatizmo apraiškų yra buvę įvairiose santvarkose, bet visišką išsipildymą jis pasiekė komunistinėse valstybėse. Tik su tokios mąstysenos liekanomis įmanoma nuspręsti, kad valstybė (tapatinama su valdžia) sprendžia, kam kur „perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas“. Normalioje demokratinėje valstybėje, pagrįstoje laisvos rinkos santykiais, tokia frazė iš viso neturėtų (ir negalėtų) būti pripažįstama.
Tas 1997 m. įstatymas yra didelis, ir galimybė perkelti grąžinamą žemę yra tik viena iš daugelio jo nuostatų, ir tikriausiai tai yra kolektyvinis kūrinys. 1997 m. gegužės 22 d. Seime vykusiose diskusijose yra šio to įdomaus. Tuometinis Ekonomikos komiteto pirmininkas, tuo metu atstovavęs Krikščionių demokratų partijai, Albertas Šimėnas (beje, pristatęs visą įstatymą) prieštaravo galimybei perkelti žemę, siūlė „neleisti šito daryti. Tai yra grąžinti savininkui ten, kur jis turėjo, o jeigu jam reikia, tegu ją parduoda ir nusiperka kitoje vietoje. Nes vienam perkelia, antram valdininkas neperkelia ten, kur jis nori. <…> Jeigu būtų garantija, kad visiems perkels ten, kur jie nori, aš tada sutikčiau su ta nuostata, tikrai. Jis nori, yra galimybė, prašau, kodėl gi ne. Bet taip nebus. Visi norės arčiau didelio miesto persikelti, ir aš nežinau, kaip visus pageidavimus mes patenkinsim, todėl reikėtų palikti vis dėlto rinkai čia veikti. Sugrąžinam žemę ten, kur turėjai, o jeigu nepatinka, – parsiduok ir nusipirk kitoje vietoje. Tai bus ir ekvivalentiška, ir tada pagal vertę bus viskas lygu.“
Ilgoka citata, bet tai šventi žodžiai. Įsidėmėtina ir tai, kad šiai pastabai pritarė tuoj pat po to pasisakęs Vytautas Landsbergis (nors jis pats vėliau šiuo įstatymu pasinaudojo). Bet ją sukritikavo Kazimiera Prunskienė, motyvuodama tuo, kad nebus kam tos žemės parduoti, nes žemdirbiai neturi pinigų. Antra vertus, reikia nepamiršti, kad tuo metu daugumą Seime turėjo konservatoriai, o ne K. Prunskienės partija. Kaip kas balsavo, duomenų neturime. O reikėtų – juk tauta turėtų žinoti savo „didvyrius“.
Kad ir kokia teisinga A. Šimėno pozicija, ją įgyvendinti pusiau socialistinėje agrarinėje sistemoje buvo sunku. Žemės rinkos nebuvo – jai susikurti neleido valdžios (visų pirma visų Seimų daugumos) nuostatos. Dar vėliau, jau šio šimtmečio pradžioje, buvo priimtas įstatymas, drakoniškai suvaržantis galimybę prekiauti žeme. Tada apskritai buvo galima suabejoti, ar mes gyvename laisvoje valstybėje.
„Kaimo žmogaus gynėjų“ argumentai žinomi ir iš dalies pagrįsti. Atseit į didelę grąžintinos žemės dalį pretenduoja dabartiniai miestiečiai, o žemdirbiai neturės lėšų ją iš jų nusipirkti. Tačiau šiuo atveju liberalizmo ir laisvos rinkos dėsnių pamynimas išėjo į naudą kitiems veikėjams.
Apskritai mūsų valstybė per beveik visą savo egzistavimo laikotarpį pernelyg pataikavo vadinamiesiems „kaimo žmonių interesams“, kuriems atstovauti norinčių buvo daugybė, ir kai kurie tuo sėkmingai naudojosi. Visi žinome, kad kaime skurdo yra daugiausia – bėda tik ta, kad politikų vykdyta tų skurdžių gynimo veikla gyvenimo jiems labai nepagerino, tik sukūrė daug sąlygų korupcijai, piktnaudžiavimams ir nešvariam galingųjų (t.p. ir kai kurių Seimo narių) įsigalėjimui kaime.
Čia kyla esminis ekonominio liberalizmo ir etatizmo sandūros klausimas. Jokiu būdu nemanau, kad liberalizmas sėkmingai sprendžia visas problemas, kylančias iš dalies visuomenės skurdo. Bet, kaip parodė pastarųjų dešimtmečių Lietuvos praktika, to nesprendžia ir persėtas valdžios kišimasis. Skirtumas tik tas, kad pastarasis dar ir sukuria derlingą dirvą korupcijai klestėti.
Visa šita liūdna istorija tuo ir ypatinga, kad Latvijoje ir Estijoje (bei kitur) tokių baisių nesusipratimų išvengta. Čia sunku rasti kaltuosius – prie tų piktnaudžiavimų prisidėjo ištisa valdininkų ir politikų armija.
