Laimantas Jonušys

„Balsas.lt“ savo tinklalapyje iš naujo pateikė penkerių metų senumo „Respublikos“ pirmo puslapio karikatūrą, dėl kurios „Respublikos“ vedlys Vitas Tomkus jau yra turėjęs nemalonumų su teisėsauga.

Sausio 16-osios protestai Vilniuje, atrodo, labai aiškiai išsiskaidė į dvi dalis. Vieni taikiai mitingavo, kiti sukėlė riaušes. Pirmieji, profsąjungų vadovai, kategoriškai atsiribojo nuo antrųjų. Riaušininkus visiškai taikliai apibūdino Sigitas Babilius straipsnyje „Budulių sukilimas“, ir, rodos, nebėra čia ką pridurti.

Du Liberalų sąjūdžiui atstovaujantys Seimo nariai kreipėsi į VSD dėl Lietuvai priešiškų lietuviškų interneto svetainių, ragindami ištirti ir imtis priemonių. Tokie kreipimaisi man visada atrodo įtartini ir atsiduoda noru įvesti cenzūrą. Nors, žinoma, įstatymų reikia laikytis ir, jeigu jie pažeidžiami labai akivaizdžiai, priemonių griebtis reikia.

Praėjus vos pusmečiui, turėsime naują Lietuvos prezidentą, o iki šiol nežinome nė vieno kandidato. Apmaudu – juk norime turėti daug laiko, kad galėtumėm ramiai apsvarstyti, viešai aptarti visus kandidatų privalumus ir trūkumus, palyginti vienus su kitais, be to, kad galėtumėm… taip, išpilti ne po vieną srutų kibirą jiems ant galvų. Čia gal ir yra viena iš priežasčių, kodėl iki šiol niekas viešai nepatvirtino sieksiąs šio posto, – nenori prisišaukti ugnies į save.

Kad nekalbėčiau abstrakčiai, pradėsiu nuo savo buto. Jis yra 1999 m. pastatytame name, kuris apšiltintas labai gerai, ir už šilumą tenka mokėti palyginti ne tiek jau daug, bet būtų galima mokėti dar daug mažiau, svarbiausia – energetikos išteklių galima sutaupyti labai daug, jeigu tai būtų daroma masiškai, visos šalies mastu (taip, kaip ir yra daugelyje Europos šalių).Visi radiatoriai yra reguliuojami. T. y. šildymą visada galima sumažinti arba išjungti.

Sovietmečiu studijuodamas šiek tiek bendravau su bendrakursiu rusu, nelabai seniai su tėvais atsikėlusiu į Lietuvą (tėvas – karininkas, karo veteranas). Tai buvo inteligentiškas, apsiskaitęs, asketiško gyvenimo būdo jaunuolis; mus artino domėjimasis literatūra (nors požiūriai į ją neretai skirdavosi). Jo pažiūros buvo prosovietinės, bet tai anaiptol nebuvo aklas tikėjimas, ir šis atvejis įdomus, būdingas didelei daliai Rusijos inteligentijos tada ir netgi dabar.

Lietuva vėl išsišoko vienintelė bandydama stabdyti Europos Sąjungos ir Rusijos derybų procesą. Tiesa, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis buvo pritaręs tokiai nuostatai, bet oficiali Lenkijos pozicija buvo ne tokia. Atrodo, kad Lietuva – tokia regiono lyderė, paskui kurią kaimyninės šalys neina. Pasižiūrėjus į žemėlapį, tas regioninis lyderiavimas atrodo keistai – regis, Lietuva dabar vaizduojasi save ne aplinkinio regiono, o tolimo, t. y. Ukrainos ir Gruzijos, lydere.

Praeitą savaitę savo pašto dėžutėje radau vadinamąjį „Laisvą laikraštį“. Iš pradžių pamaniau, kad įmetė per klaidą – betgi ne: kone visas laikraštis skirtas paksininkų rinkiminei agitacijai. Tai jiems nedaug padėjo, kaip ir visas vaidybinis filmas „Pilotas“. Pastarasis, beje, vertas dėmesio – ne kaip meno, o kaip meninės demagogijos ir asmens kulto pavyzdys, puikiai išnarstytas savaitraštyje „7 meno dienos“. Rinkimų rezultatai pateikė staigmenų.

Juozas Erlickas rekomendavo netyčia išgėrus „Prostamol Uno“ bėgti į girią ir demonstruoti vyriškumą šernams bei vilkams. „Grįžkite į namus po trijų mėnesių ir pasitarkite su gydytoju, vaistininku, policininku ir teisėju.“ (knygoje „Bajorų“) Mūsų žiniasklaidos vyriškumo ir aktyvumo stygiumi neapkaltinsi. Istorija su Nacionalinio radijo ir televizijos direktoriaus slėpimusi skydinėje vienus papiktino, kitus prajuokino, tretiems pasirodė neverta dėmesio.

Demokratijos idealas yra tas, kad piliečiai, sąmoningai suvokdami, į valdžią išrenka kompetentingus ir sąžiningus atstovus, t.p. tuos, kurie galėtų geriausiai atstovauti jų sluoksnio, profesijos ir pan. interesams. Tai štai šitas idealas kaip tik ir neįgyvendinamas. Galbūt senõsios, išsivysčiusios demokratijos šalyse (Vakaruose) jis iš dalies veikia, bet pas mus – ne. Ir anaiptol ne tik dėl to, kad politinis elitas papuvęs – elitas yra toks, kokiam jam leidžia būti visuomenė.

Gubernatorė Sarah Palin sako (apie savo vedlį, žinoma): „Tai žmogus, kuris atėjo tarnauti savo šaliai, o ne tik savo partijai. Lyderis, kuris nelenda į kautynes, bet kautis nebijo.“ Milžiniška auditorija iš laimės audringai ploja ir iš pasitenkinimo klykia. Rinkimų kampanija JAV vyksta grandiozinio šou žanru. Bet neapsigaukime: kai reikia, abu kandidatai į prezidentus moka sklandžiai ir argumentuotai kalbėti, ir aišku, kad turi nemažą profesionalių patarėjų būrį.

Vadinamieji lietuvių ir žydų santykiai, apie kuriuos yra prasmingai rašę ir Tomas Venclova, ir Antanas Terleckas, vis įkrenta į kokią nors duobę, dažniausiai tarptautinę. Rodos, jau Sovietų Sąjunga negailestingai nuteisė visus nacių talkininkus, kuriuos rankom pasiekė, bet pasiekė ne visus, nes kai kurie sugebėjo pasislėpti Jungtinėse Valstijose, kurių niekas negalėtų apkaltinti nacizmo ir nacių globojimu.

Žvelgiant į Lietuvos politinio ir kitokio elito nuotaikas, į žiniasklaidoje ryškiai vyraujantį toną ir Vilniuje vykstančius Gruzijos palaikymo renginius, gali susidaryti įspūdis, kad visa Lietuva ryžtingai smerkia Rusijos agresiją prieš mažą nepriklausomą valstybę. „Rusijos užsienio reikalų ministras paneigė, kad Rusijos kariuomenė yra ten, kur yra“, – šitaip lakoniškai suvedė skirtingus galus viena Lietuvos televizija žinių laidoje.

Jau prasidėjo olimpinės kovos. Turbūt nebus klaida pasakyti, kad lietuviams daugiau kaip pusę olimpiados reikšmės sudaro mūsų krepšininkų pasirodymas. Bet daliai sąmoningų lietuvių rūpi dar ir Tibetas, bet tokių turbūt nedaug. Ko gero, tyliosios daugumos nuomonę išreiškė toks Seimo narys Alfredas Pekeliūnas, kažkada ciniškai pasakęs: „Lietuvos verslininkų, prekiaujančių su Kinija, yra daug daugiau, nei tų, kuriems rūpi Tibeto problema.

Tėvynės Sąjunga. Partija, be kurios neįsivaizduojamas visas pastarojo laikotarpio nepriklausomos Lietuvos istorinis kelias, kad ir kaip jį vertintumėm. Teisingai sakoma, kad labai svarbioje ekonomikos klausimų srityje mūsų partijos neturi aiškios tapatybės ir savo ideologijos. Bet moralės, tautiškumo, istorinio vertinimo aspektais Tėvynės Sąjunga turi savo suprantamą poziciją ir savo daugmaž ištikimą elektoratą.

Vilniaus centre automobilis staiga ėmė kriokti kaip džiovininkas, nebuvo nė kur sustoti, ir tada pačioje kryžkelėje smagiai žvangėdamas nukrito duslintuvas, o automobilis susigėdęs, bet garsiai riaumodamas nulervojo į pakraštį, o aš tiesiog toje Vilniaus širdyje, kur gyveno kunigaikščiai, tarp eismo srautų nutipenau pasiimti to surūdijusio gelžgalio. Sėdi į savo automobilį ir važiuoji. Kas gi gali būti smagiau? Net ir brangiai susimokėjus už degalus. Bet mašina sena.

Jeigu jau įstojome į Europos Sąjungą, tai suvokime vieningo veikimo naudą, dėl kurios kartais tenka daryti kompromisus. Ar buvimas Europos Sąjungoje mums reiškia tik galimybę į Lietuvą iš Vakarų siurbti pinigų srautus ir patiems iš Lietuvos nevaržomai keliauti į Vakarus? Gana dažnai išsiduodame nelaiką savęs tikrąja ES dalimi. Esama ir tokių nuomonių, kad ES apskritai mums reikalinga tik tiek, kad teikia ekonominę ir diplomatinę atsvarą Rusijos kėslams.

Balandžio mėnesį, tuoj pat po E. Lementausko ir G. Kazako sulaikymo, per „Žinių radiją“ po 13 val. žinių švento pasipiktinimo balsu bylojo Rolandas Paksas. Ar jis žadėjo atsiriboti nuo įtariamųjų, jeigu įtarimai pasitvirtins, apvalyti savo partiją? Ne, jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jokios korupcijos nėra – tai esąs politinis susidorojimas su gera partija, kitaip nesugebant pakenkti jos kylantiems reitingams. Užsakytas interviu su R. Paksu truko kokias penkias minutes.

Pasigrožėkime kai kuriomis mūsų žiniasklaidos antraštėmis, skelbtomis sausio mėnesį: „Sostinėje brangs kelionė mikroautobusais“, „Vilnius paskęs šiukšlėse“, „Lietuva bus policinė valstybė“, „Taksistai nori keturių litų už kilometrą“. Nesunku pastebėti, kad visoms šioms antraštėms būdingas vienas linksmas patosas: gąsdinimas. Kas gi būtų žiniasklaida, jeigu ji negąsdintų. Vadovaujantis nuovoka, žinoma, jau sausio mėnesį galėjo būti aišku, kad visos šios pranašystės yra niekinės.

Kadangi ginčijantis dėl abortų aistros įkaito, pirmiausia reikia patikslinti kai kuriuos terminus. Visų pirma nesu niekur matęs jokių „abortų šalininkų“. Netgi tos moterys, kurios ryžtasi abortui, nemano, kad tai geras dalykas, tai joms tik kraštutinė priemonė, ekstremali išeitis. Todėl egzistuoja tik abortų draudimo priešininkai ir pasirinkimo (o ne abortų) šalininkai, ir jie Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sudaro ryškią daugumą.

Lietuvoje atsiranda specifinė milijonierių rūšis. Kol kas jų dar tik vienetai, ir ateityje daug nebus, bet, žinoma, pagausės. Tokių, kurie nori tapti šios rūšies turtuoliais, regis, darosi vis daugiau. Tai yra skausmo turtuoliai, pralobstantys iš savo artimojo netekties arba savo sugadintos sveikatos ir pan. Tad pavydėti tų didelių pinigų jiems nėra ko. Bet štai kirba toks aritmetinis klausimas.

Protestuotojų užsispyrimas meta iššūkį sveikam protui, o siekiant pateisinti savo poziciją prigalvojama naujų argumentų, kurie iš tiesų protestą tik dar labiau kompromituoja. Kovą dėl „Lietuvos“ kino teatro pralaimi abi pusės, pralaimi ir visuomenė. Jeigu nebūtų buvę dirbtinių kliūčių, naują nekomercinio kino teatrą su dviem salėm turbūt jau būtumėm turėję šiemet ar bent jau tikrai kitais metais. Naujajame kino teatre planuota rengti ,,Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ kino programą.

Jeigu transliuotojas yra visuomeninis, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, tai jo vadovo rinkimai turi būti visuomenei atviras procesas. Aludariai nori pasišvaistyti pinigais, o televizijos transliuotojai (tarp jų ir nacionalinis) nori tuos pinigus susižerti sau.

Antradienį po švenčių, kai visa Europa jau eina į darbą, mes „švenčiame“ tinginių Velykas. Galų gale ši Seimo liaudžiai suteikta laisvadienių griūtis verčia pamąstyti truputį kitaip negu iki šiol. Regis, tai nebuvo vien populizmas. Kaip rodo ir šis povelykinis antradienis, ir kiti atvejai, Seimo nariai patys išsijuosę klaidino ir įtikinėjo savo rinkėjus, kad išeiginių dienų reikia daugiau, negu priklauso. Tai jau pranoksta populizmo ribas.

Kai kurie sovietmečio įpročiai arba trūkumai neišvengiamai įsismelkė į sąmonę bei pasąmonę ir iš dalies išliko iki šiol. Apie tai - naujoje Nerijos Putinaitės knygoje. Kas gi geriau bylos apie lietuvio elgesį negu požiūris į krepšinį. XX a. aštunto dešimtmečio antroje pusėje įvyko retas dalykas: pasaulinio lygio tarptautinės krepšinio varžybos Vilniuje, dalyvaujant kažkokiai JAV komandai, atrodo, studentų rinktinei.

Nors neverta pulti į fanatizmą, kai kurių prekių ir paslaugų jau netrumpą laiką vengiu. Vakaruose yra toks terminas „etinis vartotojų elgesys“ (ethic consumer behaviour), ir yra sąjūdis „Sąmoningas vartojimas“ (Conscious Consuming), kurio esminiai klausimai pirkėjui renkantis prekę yra tokie: „Ar šio produkto gamyba neprieštarauja mano vertybėms? Ar aš remiu vietinę ekonomiką? Ar žmonėms, gaminantiems šį daiktą, pakankamai apmokama? Ar ši prekė gaminta siekiant padaryti ją patvarią?“ Šiaip jau...

Aktyviausius protestuotojus, regis, patenkintų tik visiškas „Maximos LT“ įkurtos įmonės pasitraukimas iš sandorio. Tačiau protestai – pavėluoti, be to, užmirštamas aplinkinis pasaulis.Virė titaniškos aistros, nuo kurių Lietuva įkaito tiek, kad žiema pasitraukė. Vieni kitiems į atlapus ir net į gerklę kibo ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, žurnalistai.

„Lietuva – drąsi šalis“, – skelbia naujoji Lietuvos pristatymo pasaulyje koncepcija. Drąsos viršūnę turėtų vainikuoti užmojis pakeisti anglišką (!) Lietuvos vardą, nors balandžio pirmoji dar toli. Siūlau „Litva“ – tikrai visiems bus lengva ištarti. „Turkmenbaši“ Nijazovas buvo kuklesnis – jis keitė įprastinius vardus (pvz., mėnesių pavadinimus) tik vidiniam, savo šalies vartojimui.

Pastaruoju metu vėl skamba raginimai aktyviau reikalauti, kad Rusija Lietuvai atlygintų okupacijos padarytą žalą. Girdint šį keliamą triukšmą (arba net Valdo Adamkaus netriukšmingą pasisakymą), darosi sunku suvokti: ar tie politikai iš tikrųjų nesuvokia ar tik apsimeta. Be abejo, kai kas apsimeta, nes bijo būti pavadinti išdavikais, Rusijos pataikūnais ir pan.

Pagrindiniai maisto produktai šiemet brango visame pasaulyje. Viena iš priežasčių – indai ir ypač kinai daugiau suvalgo. Kai nacijos, kurių bendras gyventojų skaičius yra gerokai perkopęs per du milijardus, žvaliau pasirąžo, tai pajunta visas pasaulis. Ir ateityje jus dar labiau. Per pastaruosius penkiolika metų sojų pupelių paklausa Kinijoje išaugo keturgubai. Kasmet vis daugiau maistinių kultūrų (javų, sojų ir kt.) naudojamos kurui gaminti.

Viena politologė per televiziją aiškino, kad priešlaikiniai Seimo rinkimai Lietuvai būtų vos ne katastrofa. Atseit vos ne pusę metų sutriktų valstybės valdymas, niekam neberūpėtų daryti būtinus valdžios darbus, o rūpėtų tik rinkiminė kova.

Rusijoje valdžia sėkmingai pasirūpino savo garantuota pergale keistuose rinkimuose. Daugelis gyventojų Putinu daugmaž patenkinti, o demokratijos likimas jiems nė motais – svarbu, kad caras būtų geras.Deja, ir Lietuvoje toks požiūris turi nemenką potencialą. Rugsėjo mėnesį nemažas būrys Seimo narių važiavo į Maskvą saulės parvežti. Ir parvežė saulelę Uspaskėlį, ir ant rankų nešiojo, ir tebenešioja iki šiol. Per Seimo nario rinkimus Alytaus rajone už tą parvežtą saulę balsavo tūkstančiai rinkėjų.

Girto policininko automobilio smūgis į vaikus Aleksandrijoje sukėlė didelę pasipiktinimo bangą visoje Lietuvoje ir bent jau dabar galime būti tikri, kad kaltininkas bus pelnytai nubaustas. Vien jau todėl, kad tokio aukšto rango pareigūnai atsistatydino ne tam, kad tikrasis kaltininkas liktų apyšvaris. Nepasisekė vietinio klano palaidūnui – jis dabar po akinančiu padidinamuoju stiklu – ne atlaidžios vietinės teisėsaugos, o, jo nelaimei, visos Lietuvos.

2003 m., kai Lietuva dar nebuvo ES narė, pasienio su Latvija Saločių punktas jau buvo sutvarkytas gana europietiškai, bet kituose, pvz., Zarasų, automobilio vairuotojas dar buvo vaikomas nuo būdelės prie būdelės su kažkokiais popierėliais.

1989-1991 m. Vidurio ir Rytų Europa išsivadavo iš komunistinės diktatūros ir Rusijos imperijos gniaužtų. Kodėl būtent tais metais tai įvyko? Visuomenės nuotaikos ir vidaus padėtis komunistinėse šalyse 1989 m. iš esmės niekuo nesiskyrė nuo 1979 m. arba 1969 m. Apskritai visuomenės nuotaikos nedaug lėmė – štai 1980 m. Lenkijoje, iškilus „Solidarumo“ profsąjungoms, visuomenė gana atvirai reiškė priešiškumą komunistiniam režimui, bet pasipriešinimui nuslopinti neprireikė netgi sovietų karinio įsiki...

Žemės negrąžinimo ir sklypų perkėlinėjimo byloje mes prieiname įdomų aspektą. Labai lengva apkaltinti visus Seimo narius (arba didžiąją daugumą) ir apskritai valdančiųjų partijų politikų, jog jie tą perkėlimo įstatymą priėmė tam, kad galėtų asmeniškai prisigrobti geros žemės. Be abejo, to buvo. Bet vis dėlto čia šuo giliau pakastas.

Įvairiais įvairių Lietuvos valdžių veiksmais viešai piktinamasi kasdien. Tai jau, tiesą sakant, yra nusibodę, bet ką gi geresnio galime sugalvoti, negu karti visus šunis ant valdžios, juolab kad neretai tai daroma pagrįstai. Tik vienos negerovės yra menkos (kokioje gi valstybėje jų valdžia nepadaro?), o kitos labai didelės ir esminės.

Prie šio straipsnio turėtų būti užrašas: „Asmenims iki 18 metų skaityti draudžiama“. Deja, deja, jeigu tokie draudimai kiek nors padėtų, nebebūtų ko ir svarstyti. Alkoholio vartojimas ir girtavimo problemos mūsų visuomenėje apipintos ypatingais veidmainystės vingiais. Absoliuti dauguma žmonių rečiau ar dažniau, daugiau ar mažiau alkoholį vartoja. Retas pasibuvimas svečiuose arba su svečiais ir lankymasis laisvalaikiu kavinėje išsiverčia be svaigalų.

Ši giesmė apie smulkmeną, apie dėmesio nevertą temą – smulkius centus. Bet ši smulkmena įžūliai gyvuoja kasdien, it kokie buitiniai parazitai, skruzdėlės ar utėlės, masiškai gyvena mūsų piniginėse ir kišenėse – tai yra smulkieji centai: vieno, dviejų, (rečiau) penkių centų aliumininės monetos. Dalis žmonių linkę bijoti bet kokios pinigų reformos, manydami būsią apgauti ir nuskurdinti. Tačiau šį kartą „baltų“ centų iššlavimo bijo prekybininkai.

Kai Vakaruose minios tirtėdamos nekantravo sužinoti galutinį Hario Poterio likimą, mes vasariškai glebiai laukėme kitų, daug tolimesnių dalykų. Šiomis savaitėmis žiniasklaidoje daugiausia buvo pranešama ir svarstoma apie tai, kas įvyks ateityje – artimoje arba tolimoje. Kaune kada nors (reikia tikėtis) iškils nauja sporto arena.

Trumpos atostogos Lenkijoje – frazė, mažai ką reiškianti: Lenkijos teritorija kone penkis kartus didesnė už Lietuvos, ir įvairovė ten marga. Tad reikia pasakyti tiksliau – Mozūrijos ežeryne. Kraštas su savo ypatybėm – didelė jo dalis ilgesnius ar trumpesnius šimtmečius buvo valdoma vokiečių: tai juk pietinė Prūsijos pusė – šiaurinė po karo buvo perduota Rusijai, o pietinė Lenkijai. Tas paveldas aiškiai matomas – lenkai jį sugebėjo išsaugoti geriau negu į šiaurę įsikūrę sovietizuoti rusai.

Nors ir sunku suvokti, dėl ko buvo protestuojama per G8 susitikimą ir per daugelį panašių susitikimų anksčiau, galima paklausyti protestuotojų argumentų (tais retais atvejais, kai jie turi ką pasakyti). Protestuotojai, pavyzdžiui, aiškina taip: dabartinė liberalios globalinės rinkos sistema naudinga tik tarptautinėms korporacijoms, o trečiojo pasaulio valstybes dar labiau nuskurdina.

O prieš ką ten jie protestuoja? – klausia manęs nesuprantantysis. Paklausk ko nors lengvesnio, – atsakau. Čia apie tuos amžinus protestuotojus, kurie Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimo Heiligendamme proga iš pradžių Rostoke puolė į mūšį su policija, o paskui bandomis maklinėjo aplink keliolikos kilometrų ilgio tvorą ir kryžiumi (atsiprašau, gal žvaigžde) gulėsi ant keliÿ, vedančių į tą kurortą prie Baltijos.

Respektabiliausia ir objektyviausia pasaulyje radijo stotis (t.p. televizija) – tokių įvertinimų sulaukdavo BBC. Tai, ko gero, garsiausias pasaulio transliuotojas, įeinantis į daugelio žmonių namus visuose pasaulio kraštuose. Beje, BBC televizija figūruoja ir Jurgos Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, o vienos šio romano recenzijos antraštėje atsidūrė „BBC News“ televizija – bet tokio TV kanalo nėra (ir romane toks pavadinimas neminimas), yra, pvz.

Nors mūsų politikai ekonominį atsilikimą nuo Estijos visada neigė, labai aiškūs rodikliai patvirtina, kad Estija žengia priekyje Lietuvos. Tai rodo ne tik skaičiai, bet ir Estijoje įgyvendintos reformos, vakarietiškesnė orientacija, Vakarų pripažinimas ir t.t. Antra vertus, negalima paneigti ir to, kad savo įvaizdį jie taip pat iki šiol sugebėjo kurti geriau negu mes.

Nusikalstamumas Lietuvoje švelnėja. Iš tikrųjų – kam gi imtis smurto ir apiplėšimų, jeigu galima tiesiog paskambinti nepažįstamam žmogui ir gražiai, bet įtikinamai pareikalauti iš jo pinigų. Ir jis savo noru atneš tau keletą arba keliolika tūkstančių. Pasirodo, norint šitaip pasipinigauti, nereikia net iš kalėjimo išeiti.

Eilinis diskusijų apie neseną Lietuvos praeitį raundas prasidėjo, regis, nuo Rimo Bružo televizijos laidos „Amžininkai“ (01.27), kurioje buvo kalbama apie pokario partizaninio karo tamsiąsias puses, konkrečiai – apie tai, kad kartais partizanai nepagrįstai žudydavo civilius žmones. Dėl tokios laidos sumanymo ir įgyvendinimo kyla dvi opios problemos.

Savivaldybių rinkimai, kitaip negu prezidento arba Seimo, turi daug skirtingų rezultatų įvairiose vietose. Todėl daugelis partijų gali reikšti pasitenkinimą ir kalbėti apie laimėjimus. Tą jų lyderiai ir daro – nuslėpę užkulisines nepasitenkinimo grimasas, prieš kameras spaudžia dirbtines šypsenas ir gražbyliauja apie savo pergalę. Tačiau pažiūrėjus kitaip galima pamatyti, kad daugelio partijų stiklinė ne pusiau pilna, o pusiau tuščia.

Praėjus septyniolikai metų po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuva tebėra Rusijos šešėlyje ir gal jau niekada iš jo neišsivaduos. Tai ne tragedija – tas šešėlis bent šiuo metu nėra labai juodas, ir galima sakyti, kad problema mumyse pačiuose ar bent jau pusėje mūsų.