Pastaruoju metu vėl skamba raginimai aktyviau reikalauti, kad Rusija Lietuvai atlygintų okupacijos padarytą žalą.
Girdint šį keliamą triukšmą (arba net Valdo Adamkaus netriukšmingą pasisakymą), darosi sunku suvokti: ar tie politikai iš tikrųjų nesuvokia ar tik apsimeta. Be abejo, kai kas apsimeta, nes bijo būti pavadinti išdavikais, Rusijos pataikūnais ir pan.
Vis dėlto manau, kad visi supranta: įsivaizduojamoje ateityje Rusija nekompensuos nė cento padarytos žalos ir netgi nepradės jokių derybų šiuo klausimu. To nebus net jeigu Rusiją imtų spausti kokios nors tarptautinės institucijos, nors tikriausiai pasaulinį autoritetą turinčios organizacijos į šią problemą nesivels. Tačiau kai kas mano, kad, nepaisant to, reikia Rusiją spausti visomis išgalėmis. Kodėl? Galbūt todėl, kad Rusiją reikia paerzinti arba sugėdinti, arba tiesiog bukai užsispyrus reikalauti to, kas yra teisėta, nors ir visai nerealu.
Atrodo, kai kas mano dar ir taip: spaudimas atlyginti žalą turi priversti Rusiją pripažinti okupacijos faktą. Tai yra akivaizdi klaida, nes būtent šis spaudimas duoda atvirkščią efektą – okupacijos neigimą. Vytautas Landsbergis buvo visai teisus sakydamas, kad negalima „nutilti apie okupaciją ir leisti imperijai netramdomai kraipyti istoriją“. Tačiau žalos atlyginimo reikalavimas būtent ir skatina Rusijos valdžią – ir ne tik valdžią (tai svarbu), bet ir žiniasklaidą, apžvalgininkus ir t.t. – netramdomai kraipyti istoriją. Nes Lietuvai šitaip spaudžiant išeina, kad pripažinus okupaciją lyg ir reikėtų atsiskaityti dėl to.
Maža to, su šiuo reikalavimu Lietuva kompromituoja save daugelio rusų akyse. Kai pragyvenimo lygis Lietuvoje yra aukštesnis, eilinis rusas tai gali suprasti tik kaip dar vieną bandymą jį nuskurdinti. Tarp pažangių rusų Lietuva gali rasti šalininkų, žmonių, simpatizuojančių mums ir pripažįstančių okupacijos faktą. Bet pinigų reikalavimas tokių žmonių skaičių tik mažins. Su žalos atlyginimu nesutiks nė vienas Rusijos politikas, net ir liberaliausias, pažangiausias, demokratiškiausias.
Tai sakydamas, visiškai nesivadovauju principu, kad šio reikalavimo reikia atsisakyti dėl gerų santykių palaikymo arba dėl ekonominės naudos. Jo netgi nereikia atsisakyti, tik nereikia eskaluoti – ir ne dėl ko kito, o tiesiog dėl Lietuvos įvaizdžio Rusijos visuomenėje, dėl to, kad taip elgtis neprotinga.
Nors šis pinigų reikalavimas ne vienintelė priežastis, bet jis labai prisidėjo prie šovinistinės retorikos skatinimo Rusijoje ir prie išplėtotų pastangų neigti buvusią okupaciją. Rusiškame internete galima rasti pripaišytus žemėlapius, „rodančius“, kiek Lietuva gavo žemių Rusijos dėka. Šia proga verta prisiminti dar vieną istorinę kontroversiją.
Kaip atgautas Klaipėdos kraštas
Užpernai kilo triukšmas, kai istorikas Alvydas Nikžentaitis pareiškė, kad Lietuvai nereikėtų oficialiai minėti Klaipėdos krašto atgavimo datos, nes tą kraštą Lietuva tiesiog okupavo. Tai, kad to krašto atgavimą iš esmės lėmė Lietuvos karinių pajėgų įsikišimas, o ne sukilėlių veiksmai, yra istorinis faktas, bet tai nereiškia, kad to nereikia minėti, nes tai buvo teisėtas veiksmas ir Lietuvai istoriškai nepaprastai reikšmingas. Tačiau kai kurie patriotai išgirdę Nikžentaičio aiškinimus ėmė trypti kojomis ir šaukti, kad taip kalbėti negalima.
O visai be reikalo, nes tai tėra tik akademinis istorinis klausimas, negalintis turėti jokių padarinių dabartiniam statusui. Iš tiesų Rusija labai prašauna teigdama, kad Klaipėdos kraštą Lietuvai „padovanojo“, ir šia jų klaida Lietuva gali pasinaudoti tarptautiniuose forumuose. Šitoks rusų aiškinimas netiesiogiai pateisina hitlerinę agresiją. Nes visa tarptautinė bendruomenė yra vienareikšmiškai pasmerkusi visus Vokietijos teritorinius išplėtimus, vykdytus po 1937 metų, dėl to niekas nesiginčija. Ankstesniais dešimtmečiais netgi tie vokiečių „revanšistai“, kurie kėlė mintį, kad Vokietijai turėtų būtų taikiai sugrąžintos jos ankstesnės žemės, reikalvo tik teritorijų, priklausiusių Vokietijai iki 1937 m.
Tačiau Rusijoje neretai visuomenė primityviai klaidinama: sudaromas įspūdis arba net tiesiai teigiama, kad Klaipėdos kraštas Vokietijai priklausė visą tarpukario laikotarpį. Bet mūsų pripažinimas, kad 1923 m. Lietuva Klaipėdos kraštą okupavo, niekaip negali pakirsti tarptautinio pripažinimo, kad dabar šis kraštas priklauso Lietuvai.
Moraliniai aspektai
Žinoma, Lietuvoje tebegalioja įstatymas, įpareigojantis šalies Vyriausybę derėtis su Rusija dėl žalos atlyginimo. Tegul galioja, formaliai jis buvo vykdomas, Rusijai apie tai buvo pareikšta, o įgyvendinti šį įstatymą nėra jokių realių galimybių, tai priklauso ne nuo Lietuvos, tad reikia palikti šį įstatymą merdėti. Jokiu būdu negalima jo atšaukti, nes neabejotina, kad Rusijos propagandinė mašina iš atšaukimo išpūstų didelių nebūtų dalykų.
Čia girdžiu vieną logikos ieškantį prieštaravimą. Juk Lietuvai maža galimybių gauti iš Rusijos nusikaltėlius, atsakingus dėl Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių. Tai gal tada ir to nereikia reikalauti, kad neerzintumėm Rusijos? Būtent to reikalauti reikia. Visų pirma, čia reikalaujama ne valstybės, o konkrečių žmogžudžių (ir žudymų organizatorių) atsakomybės. Tam, savaime suprantama, turi pritarti ir Interpolas, ir elementari tarptautinė bei vietinė teisė. Antra, čia reikalaujama ne pinigų. Ir nėra visiškai beviltiška to išsireikalauti, bent jau realistiška, kad tokiems reikalavimams pritartų pažangūs Rusijos politikai ir dalis visuomenės.
Su tais pinigais yra dar vienas nemalonų prieskonį paliekantis aspektas. Realybė yra tokia: mes iš Rusijos reikalaujame pinigų – dešimčių milijardų dolerių. Tas polinkis viską vertinti pinigais yra naujas ir ydingas mūsų gyvenimo aspektas, daugiausia, matyt, lemtas amerikietiškų papročių. Mūsų vidaus teisėsaugoje įsigaliojęs neturtinės žalos kompensavimo principas, peržengęs sveiko proto ribas, skatina žmones siekti pralobti iš artimojo nelaimės.
