O prieš ką ten jie protestuoja? – klausia manęs nesuprantantysis. Paklausk ko nors lengvesnio, – atsakau. Čia apie tuos amžinus protestuotojus, kurie Didžiojo aštuoneto (G8) susitikimo Heiligendamme proga iš pradžių Rostoke puolė į mūšį su policija, o paskui bandomis maklinėjo aplink keliolikos kilometrų ilgio tvorą ir kryžiumi (atsiprašau, gal žvaigžde) gulėsi ant keliÿ, vedančių į tą kurortą prie Baltijos. Vienas vietos ūkininkas skundėsi: jie protestuoja dėl bado pasaulyje, bet ištrypė mano kviečių laukus.
Tai dėl ko gi jie protestuoja? Visų pirma, jiems nepakenčiama, kad tie valstybių vadovai apskritai susitinka (kelių blokados – tiesioginis pareiškimas: to susitikimo neturėtų būti!). Kodėl gi? Todėl, kad esą aštuonių didelių valstybių vadovai neturėtų spręsti viso pasaulio likimo. Čia neminėsime, kad daugelis apžvalgininkų kaip tik apgailestavo, jog tas aštuonetas dažniausiai susitaria tik tiek, kad daugeliu klausimų apskritai nesusitars, ką jau kalbėt apie pasaulio valdymą, – užtenka pasakyti, kad lygiai tie patys protestuotojai tokiais pat būdais protestuoja prieš Pasaulio prekybos organizacijos susitikimus, kuriuose dalyvauja dauguma pasaulio valstybių.
Žinoma, gausūs ir margi protestuotojų skundai yra lyg ir teisingi: nėra teisybės šiame pasaulyje – vieni lobsta, kiti skursta, oras teršiamas, prasideda globalinis atšilimas. Netobula ši ašarų pakalnė, kad ją kur velniai. Reikia panaikinti tokį pasaulį. Būtent iš šių protestų radikalaus pobūdžio bei visuotinio neigimo ir susidaro įspūdis, kad tokį pasaulį apskritai reikia panaikinti, nes jis niekada nebus tobulas.
Nepasitenkinimas pačiu kapitalizmu tolygus nepasitenkinimui pasauliu. Protestuojančius prieš kapitalizmą kaip tokį reikia grąžinti į mokyklos suolą, nes jie neišmoko elementarių pamokų. Bet tas mokyklos suolas liko XX amžiuje, kuriame buvo praktiškai išbandytos visos kapitalizmo alternatyvos. Protestas prieš kapitalizmą (kitaip tariant, prieš atstovaujamąją demokratiją, kaip politinę sistemą) yra XX amžiaus istorijos nemokšų protestas prieš XXI amžių.
Šioje protestuotojų mišrainėje ryškios dvi tendencijos. Pirma, abstraktus solidarus maištingumas ir nepasitenkinimas suaugusiųjų pasauliu. Tą visi esame patyrę, ir tai mums yra sukėlę euforinių kolektyvinio entuziazmo akimirkų – gražu. Antra, maištaujančių vakariečių nepasitenkinimas Vakarų pasauliu, pereinantis į neapykantą. Taip, neapykantą savo kultūrai, savo civilizacijai – tai gana paplitęs reiškinys, irgi įvairiom formom suklestėjęs XX amžiuje.
Tai veikiau pasipiktinimas Didžiuoju septynetu, o ne aštuonetu, nes Rusija čia mažai kuo dėta – ji netgi prie paramos skurstančiai Afrikai neprisideda, tai ko čia ja piktintis. (Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl toje kompanijoje nėra Kinijos – ji juk ne mažiau gremėzdiška ir ne mažiau storžieviška kaip Rusija). Kovai su AIDS ir kitomis masinėmis epidemijomis, kylančiomis Afrikoje, Heiligendamme pažadėta skirti 60 milijardų dolerių, pusę šios sumos pateiks JAV, kitą pusę – kitos Vakarų valstybės (ir Japonija). Popiežius pareiškė pasitenkinimą tokiu sprendimu, Afrikos draugai Bobas Geldofas ir Bono tūžmingai pasipiktino.
Piktintis gal ir yra dėl ko, tik kitu adresu. Pavyzdžiui, mažytė Belgija kadaise Afrikoje valdė 77 kartus už save didesnį plotą. Toji teritorija vadinosi Belgijos Kongu, o dabar – Kongo Demokratine Respublika. Demokratijos ten tiek, kiek gangsterių gaujoje, bet ir Belgijos valdymo laikais demokratija buvo savotiška – karaliaus Leopoldo valdžia buvo viena žiauriausių Afrikoje, vietiniai gyventojai nuo jos nemažai nukentėjo, ir to kolonializmo neverta teisinti. Tačiau negalima nematyti, kad toji valdžia pastatė miestus, išvystė žemės ūkį, nutiesė geležinkelius. Dabar iš tų geležinkelių neliko beveik nieko. Dauguma nutiestų kelių virto tik visureigiams ir kariniam transportui pravažiuojamais takais. Tuose kraštuose reikšmingas yra upių transportas – iš belgų paliktų kelių šimtų garlaivių beliko saujelė.
Panaši padėtis daugumoje Afrikos valstybių – Vakarų šalių į jas pumpuojami milijardai ten susigeria kaip vanduo Sacharos smėlyje.
Tad šios dalies pabaigoje paporinsime nekaltą anekdotą apie Afrikos gelbėtoją Bono. Per koncerto pauzę Bono scenoje lėtai ploja ir sako: „Kiekvieną kartą, kai aš suploju, Afrikoje miršta vaikas“. Iš publikos pasigirsta šūksnis: „Taigi, ****, nebeplok!“
