Laimantas Jonušys

Metų sandūroje galėjome stebėti keistą konfliktą – dar visai neseniai tokio nė neįsivaizdavome. Susikirto Putino Rusija su Lukašenkos Baltarusija. Kadangi, laimė, panaikintas sprendimas, draudžiantis Lietuvoje retransliuoti Baltarusijos televiziją, į šio konflikto dalyvių dantų griežimą ir vamzdžių sklendžių sukiojimą galėjome žvilgterėti per abiejų šalių televizijas (sakau, žvilgterėti, nes atidžiai stebėti būtų buvę nuobodu). Vladimiras Putinas, eilinį kartą susisodinęs prie ilgo stalo minist...

Vilniuje, mano mikrorajone, pastaruoju metu įrengta keletas asfaltuotų krepšinio aikštelių. Tai padaryta lapkričio ir gruodžio mėnesiais – pats metas pradėti lauke žaisti krepšinį.

„Dėl Kazokiškių sąvartyno statybos, kuri vykdoma nepaisant nacionalinių bei visuomenės interesų, Lietuvos teisės aktų bei tarptautinių įsipareigojimų, pažeidžiant esminius demokratijos principus ir konstitucines Lietuvos piliečių teises“. Tokia absurdiškai grėsminga preambule pradedamas kolektyvinis laiškas visoms Lietuvos valdžioms, tarp jų ir prokuratūrai.

„Kai jau, atrodo, pravirksi, imi plyšti juoku“, – rašė „New York Times“ kino kritikė Manohla Dargis (įtartinai lietuviška pavardė). „Borato“ humoras yra tiems, kurie pripažįsta, kad kartais galima ne tik juoktis (ar subtiliai kikenti), bet ir žvengti. Tai yra tas karnavalinis liaudiškas humoras, kurį kūrė dar François Rabelais.

Rašau šį straipsnį šaltame bute. Centrinis šildymas neįjungtas, nors spalis jau persirito į trečią dekadą. Neįjungtas tikriausiai todėl, kad bijoma gyventojų pasipiktinimo dėl išaugusių šildymo kainų, juolab kad „gyvatukas“ jau spėjo pabrangti. Ko gero, nemaža dalis centrinio šildymo sistemos vartotojų net ir nenorėtų, kad šildymas jau būtų įjungtas.

Dabar aiškėja, kad Lietuva, pavyzdingai taikia dainuojančia revoliucija išsivadavusi iš blogio imperijos, vis dėlto vėliau pridergė nedidelę dozę vidinio politinio smurto.

Praėjusią savaitę bandymo atstatydinti V. Muntianą išvakarėse radijas ir televizija surengė šia tema diskusijas, į kurias sukvietė mūsų politikos lyderius, nors iš tiesų buvo aišku, kad tai nereikšmingas į politikos paraštę nustumtų jėgų pasispardymas, iš anksto pasmerktas nesėkmei.

Praėjusio penktadienio rytą per radiją skambėjo grėsmingas pranešimas: „VSD primena, kad visi asmenys, kurie iš A. Drižiaus yra gavę, jo teigimu, slaptą medžiagą ar kitokio pobūdžio slaptą informaciją, privalo ją nedelsdami perduoti VSD arba Generalinei prokuratūrai“. O kadangi radiją rytą daug kas klausosi viena ausimi, pusryčiaudami ir pan.

Pasaulio krepšinio čempionato aštuntfinalyje Lietuvos rungtynės su Italija buvo perkeltos į mūsų žiūrovams labai nepatogų laiką – septintą ryto. Kyla klausimas, ar mes iš savo provincializmo varpinės per daug nesureikšminame savęs ten, kur nereikia, ir nekovojame už savo teises, kur esame pažeminti. Tiesą sakant, šis rungtynių laiko perkėlimas yra gana keistas ir kelia daug klausimų, bet tai irgi tuo blogiau – FIBA nieko nepaaiškino, tik informavo apie tvarkaraščio pakeitimą.

Šalia Izraelio ir arabų konflikto, kurio kai kuriuos aspektus aptarėme praeitą kartą, vyksta didesnio masto konfliktas, kurį kai kas, pvz., JAV prezidentas, vadina karu su terorizmu. Žinoma, ne visi sutinka su tokiu apibūdinimu, bet jeigu šį radikalių islamistų konfliktą su Vakarais galima pavadinti karu, tai, žinoma, yra pasaulinis karas. Ir nors pastarasis planuotas galingas smūgis – lėktuvų sprogdinimas virš Atlanto – nepavyko, šio konflikto pabaigos tikrai nesimato.

Ką lietuviai mano apie Izraelio ir organizacijos „Hizbollah“ karą? Kokių nors nuomonių, matyt, esama, nors daugumai, ko gero, tai atrodo taip tolima ir nereikšminga, kad net ir savas požiūris regisi nesvarbus. Iš mūsų žiniasklaidos kelto aliarmo galima buvo pamanyti, kad už viską svarbiau, ar nenukris plaukas nuo galvos kuriai nors iš dešimties Libane esančių lietuvių.

Futbolas – iš esmės netobulas žaidimas. Juk aišku, kad kamuolį valdyti kojomis daug sunkiau negu rankomis. Būtent dėl to kamuolį komanda dažnai praranda, padėtis gali dramatiškai keistis, žaidimas neretai būna dinamiškas bei permainingas ir dėl to patrauklus. Rankomis žaidžiamas futbolo analogas (kuris taip ir vadinamas – rankinis) yra kur kas stabilesnis, monotoniškesnis žaidimas ir daug mažiau populiarus. Bet futbolo netobulumas tuo nesibaigia.

Per šio birželio kankinamus valdančiosios koalicijos lipdymo stenėjimus girdėjome daug visai nereikalingų padejavimų ir matėme krokodilo ašarų. Buvo sudarytas įspūdis, kad Lietuvos valdžia, o gal ir pati valstybė atsidūrė sunkioje krizėje, iš kurios išbristi reikia geranoriškų dar išlikusių pusiau padorių politikų susivienijimo pastangų. Žodžiu, tik „vaivorykštės“ koalicija galėjusi įrodyti tą padorumą.

Ilgai puvusi ir švinkusi įvairiose vietose, skeldėjusi, girgždėjusi ir trupėjusi, galų gale ji griuvo. Kairiųjų ir populistų koalicija. Pagrįsta ne programiniais, o mainų kompromisais – tam davei, duok ir man. Iš šio sudužusio puodo šukių, nugriebiant plastilino iš šalies, dabar bandoma sulipdyti kokį nors naują stumtraukį, kurio nei formos, nei turinio niekas neįsivaizduoja. Svarbu bet ką sulipdyti ir kaip nors dar pabūti valdžioje.

Nuo kitų metų viešojo maitinimo ir girdymo įstaigose nebebus galima rūkyti. Lietuva taps bene pirmąja Vidurio ir Rytų Europos šalimi, priėmusia tokį drastišką įstatymą. Stengiamės būti šventesni už popiežių, t. y. vakarietiškesni už Vakarus, bent jau didelę dalį Vakarų valstybių. Esame labai taisyklingi ir politiškai korektiški, tačiau tik įstatymų, o ne elgesio kultūros lygiu.

Anais laikais kartu su grįžtančiais paukščiais vienas iš pavasario ženklų būdavo dar gerokai prieš šventę svarbiausiuose spaudos "organuose" skelbiamas oficialus Gegužės 1-osios šūkių sąrašas. Šūkiai nebuvo labai įvairūs ir išradingi, tarp jų nebūdavo raginimo "Žvairo neleiskit už vairo", bet jie apimdavo visas komunizmo kūrimo sritis ir įkvėpdavo tarybinę liaudį bei visą pirmąją pasaulyje darbininkų valstybę naujiems kasdieniškiems ir didvyriškiems žygiams kuriant šviesią ateitį.

Kadangi euro kitais metais dar tikriausiai neturėsime, tai bijoti jo įvedimo teks dar ilgai – baimės laikotarpis nusitęs. Tad pažvelkime tai baimei į akis, ne tiek ekonomikos, kiek masių psichologijos požiūriu. Neskaitant kai kurių sentimentalių tautiškų nuogąstavimų dėl dar labiau prarandamo valstybinio savarankiškumo, didžioji dauguma bijančiųjų mato tik vieną veiksnį – neišvengiamą kainų kilimą įvedus eurą.

Pakalbėjus apie pilietinės visuomenės stygių ir pilietinio aktyvumo stoką Lietuvoje, užtenka mesti žvilgsnį į platesnįjį pasaulį ir pamatyti, kad pilietinio aktyvumo perteklius irgi nėra geras dalykas. Juk nenorėtumėm, kad pas mus dabar būtų kaip Prancūzijoje – nuolatiniai streikai, demonstracijos, riaušės, vandalizmas.

Vilniuje yra Tramvajų gatvė, bet nėra tramvajų. Kadaise buvo, bet tik arklinis tramvajus, vadinamoji „konkė“. Dabar, po šimto metų, vėl ruošiamasi tiesti tramvajaus bėgius, bet arklių kinkyti, žinoma, neketinama, priešingai – tramvajus būsiąs „modernusis“. Tiesa, kai pirmą kartą nuskambėjo ši idėja, būsimasis tramvajus turėjo „greitojo“ epitetą.

Kaip mums traktuoti Rusiją, kaip Lietuvai elgtis? Plačios diskusijos šia tema Lietuvoje turbūt nesiliaus niekada. Pastaruoju metu kilo eilinis šių diskusijų pagyvėjimas ir tai gerai – netipiškas, kiek palankesnes Rusijai nuomones išreiškė kai kurie politologai, o ne kairiųjų ar populistinių partijų veikėjai, kaip tai būna įprasta.

Iš Kariotiškių sąvartyno pragyvenantys valkatos galvoja, ką reikės daryti, kai šis pragyvenimo šaltinis bus uždarytas. Mat Kazokiškių sąvartynas nebus visiems prieinama šiukšlių krūva. Jo statyba, nors ir pavėluotai, galų gale prasidėjo. Tiesa, bandymai ją sustabdyti nesiliaus turbūt iki statybos pabaigos ir po jos.

Pernai Britanijoje prieš televizijai rodant miuziklą „Jerry Springer – the Opera“ BBC gavo 55 000 skundų ir dar 8000 po transliacijos. Lietuvoje, ko gero, mažai kas apie tai žino, nes šį pasipiktinimą reiškė krikščionys, nesiimdami jokių smurto veiksmų. Apie musulmonų kur kas ryškesnį pasipiktinimą Mahometo karikatūromis žinome daug. Tai, kad krikščioniškuose Vakaruose krikščionybę įžeidinėti daug lengviau negu islamą, įdomus paradoksas.

Lietuva tikrai laisva. Juk anksčiau vykstant pas Maskvos valdininkus jiems pamaloninti reikėdavo vežti lietuviškų dešrų. Dabar dešros vežiojamos po Lietuvos provinciją papirkti rinkėjams, kurie anuomet tokių dešrų parduotuvėse net per rinkimus nematydavo. Tai neabejotina pažanga, bet rinkėjai taip nemano – numestą dešros gabalą suvalgo ilgėdamiesi anų laikų ir balsuoja už tą dešrigalį davusį šeimininką. Lietuvoje visi dirba savo darbą.

„Sinoptikai prognozuoja, kad ši vasara šiluma nedžiugins, o saulės spinduliais pasilepinti galėsime nebent antroje vasaros pusėje“, – taip skelbė Lietuvos žiniasklaida š.m. birželio pradžioje. Tiesą sakant, sinoptikus čia kaltinti sunku – jie reiškė tik labai nedrąsias prognozes, neužmiršdami apsidrausti, pvz., Naglis Šulija pasakė atvirai: „Šiuolaikinė meteorologija pajėgi prognozuoti orus savaitei ar 10 dienų į priekį“. Ir tai kartais gana netiksliai, – pridursime.