Kadangi ginčijantis dėl abortų aistros įkaito, pirmiausia reikia patikslinti kai kuriuos terminus. Visų pirma nesu niekur matęs jokių „abortų šalininkų“. Netgi tos moterys, kurios ryžtasi abortui, nemano, kad tai geras dalykas, tai joms tik kraštutinė priemonė, ekstremali išeitis. Todėl egzistuoja tik abortų draudimo priešininkai ir pasirinkimo (o ne abortų) šalininkai, ir jie Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sudaro ryškią daugumą.
Gudrauja ir tie, kurie sako, kad abortus siekiama ne uždrausti, o tik apriboti ir sureguliuoti. Tai netiesa – abortai ir dabar yra apriboti: jie leidžiami ne bet kokioje nėštumo stadijoje. Naujuoju įstatymu jie būtų tiesiog uždrausti (išskyrus ypač specifines ir labai retas išimtis).
Toliau derėtų atmesti dar vieną argumentų sluoksnį. Galima daug aiškinti apie tai, kaip gražu turėti vaikų, koks mažas Lietuvoje gimstamumas, kaip gėdinga atsisakyti vaikų dėl karjeros ir t.t., bet visa tai turi būti sprendžiama diskusijomis, įtikinėjimais ir gimstamumą skatinančiais įstatymais, o ne baudžiamojo kodekso vėzdu.
Todėl ginčuose dėl abortų iš esmės lieka tik vienas klausimas: ar abortas yra žmogaus žudymas, ar ne? Įdomu, kad abortų draudimo priešininkai galėtų pasitelkti teologinį argumentą: gemalas nėra žmogus, todėl kad jis neturi sielos (beje, krikščionybės istorijoje tokių diskusijų yra buvę – nuo kiek laiko po užuomazgos vaisius įgyja sielą). Dabar jūs man tarsite: iš kur aš žinau, kad neturi sielos? Bet aš atsakysiu: o iš kur jūs žinote, kad yra priešingai? Žodžiu, čia ginčas kazuistinis ir beprasmis, nes nieko negalima įrodyti.
Tada abortų draudimo šalininkai pasitelkia „mokslinę“ argumentaciją. Tačiau, nors ir kiek jie aiškintų, kad dviejų savaičių arba mėnesio embrionas turi visus žmogaus organus, kvėpuoja, krapšto nosį, raukosi ir galvoja, kaip čia kuo greičiau įspirti V. Laučiui į užpakalį, dauguma visuomenės tuo netiki. Maža to, drįsčiau teigti, kad ir abortų draudimo šalininkai ne visai tiki, kad gemalas jau yra žmogus. Nes jeigu tikėtų, tai logiškai turėtų padaryti išvadą, kad abortas yra iš anksto suplanuota tyčinė žmogžudystė. O už tokį nusikaltimą logiškai būtina reikalauti daug didesnių bausmių, negu dabar reikalaujama.
Kai abortų draudimo priešininkai aiškina, kad toks draudimas paskatins masinę nelegalių abortų praktiką, draudimo šalininkai naiviai dievagojasi: ne, ne, mes visai neskatinam nelegalių abortų, mes kategoriškai prieš juos. Kurgi ne: tie, kurie 1919 m. JAV įvedė prohibiciją (alkoholio gamybos ir prekybos draudimą), irgi buvo prieš nelegalų alkoholį. Žinome, kuo tai baigėsi – nelegalaus alkoholio ir jo prekybą tvarkiusios mafijos suklestėjimu. Abortų kriminalizavimo šalininkai turėtų pasižiūrėti, ką reiškė draudimo praktika tirono komunisto Ceauşescu valdomoje Rumunijoje: garsusis filmas vadinasi „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“.
Čia, tiesa, galimas dar vienas kontrargumentas: juk įstatymu uždraudus vogti arba žudyti vagystės ir žudymai neišnyko – ar tai reiškia, kad reikia įteisinti šiuos veiksmus? Savaime aišku, kad ne – bet čia ir išryškėja esminis skirtumas: dėl šių veiksmų draudimo visuomenėje yra visuotinis sutarimas, niekas neteigia, kad juos reikia įteisinti.
Valstybė turėtų įvesti tik tokius baudžiamąją atsakomybę užtraukiančius draudimus, kuriems pritaria bent jau aiški visuomenės dauguma. O jeigu kas nors yra įsitikinęs, kad, pvz., skyrybos, nesantuokiniai lytiniai santykiai, abortai ar dar kas nors yra blogas dalykas, tai visų pirma turėtų pats to nedaryti ir įtikinėti kitus, kad tai negerai, o ne reikalauti savo argumentams įtvirtinti valstybės prievartos mechanizmo. Suprantama, kad įtikinėti turėtų Katalikų bažnyčia – ji tai ir daro. Gaila (o man iš tiesų gaila), kad abortų klausimu Bažnyčios pozicija labai pažeidžiama – nes ji smerkia ne tik abortus, bet ir kontraceptines priemones, o būtent dėl kontracepcijos nenaudojimo dauguma abortų ir padaromi.
