Praėjus vos pusmečiui, turėsime naują Lietuvos prezidentą, o iki šiol nežinome nė vieno kandidato. Apmaudu – juk norime turėti daug laiko, kad galėtumėm ramiai apsvarstyti, viešai aptarti visus kandidatų privalumus ir trūkumus, palyginti vienus su kitais, be to, kad galėtumėm… taip, išpilti ne po vieną srutų kibirą jiems ant galvų.
Čia gal ir yra viena iš priežasčių, kodėl iki šiol niekas viešai nepatvirtino sieksiąs šio posto, – nenori prisišaukti ugnies į save. Kuris pirmas iškiš galvą, tas ir taps pirmuoju taikiniu. Žinoma, tikras politikas to neturėtų bijoti, bet dalykas tas, kad dažnai šiame poste pageidaujame turėti ne „tikrą politiką“, o moralinį autoritetą, neįsipainiojusį į nesibaigiančias politikų rietenas, bet kartu išmanantį politikos dalykus. Tokių žmonių yra, jų pavardės šiame kontekste kartais minimos, bet neaišku, ar kuris nors iš jų ryšis kandidatuoti, o tai gali priklausyti ir nuo to, ar turės patikimą užnugarį.
Politikos apžvalgininkus šis neaiškumas erzina, galiausiai netenkama kantrybės ir pareiškiama, kad prezidento instituciją apskritai reikia panaikinti. Įdomu, kad surengus gyventojų apklausą tikriausiai paaiškėtų priešingi norai – daugiau būtų tokių, kurie norėtų panaikinti ne prezidento, o parlamento instituciją (prieš keletą metų tokių buvo apie keturiasdešimt procentų). Neabejotina, kad panašių norų turėjo dauguma tų, kurie 2002–2003 m. prezidento rinkimuose balsavo už R. Paksą. Daugelis gal ir nesitikėjo, kad jų išrinktasis rūstaveidis sugebės uždaryti parlamentą, bet, aišku, manė, kad bent jau visam „elitui“ gerai išspardys užpakalius, pastatys juos į kampą ir įves „tvarką“. Nagi, panašiai kaip V. Putinas Rusijoje.
Matant tokius lūkesčius, prezidento institucija iš tiesų neatrodo kaip demokratiją skatinantis veiksnys. Visai ją panaikinti vargu ar įmanoma, nes prezidentas reikalingas bent jau tam, kad atliktų tam tikras protokolines, ritualines, simbolines funkcijas, be kurių valstybė sunkiai įsivaizduojama. Europoje nėra tokios valstybės, kuri neturėtų prezidento arba (simbolinio) monarcho instutucijos.
Leonidas Donskis tai, aišku, supranta, tad kalbėdamas apie prezidento institucijos nereikalingumą tikriausiai turi galvoje ją tokią, kokia yra dabar Lietuvoje, – kai prezidentą, turintį tam tikrų realių galių, renka visi piliečiai ir daug iš jo tikisi. Dauguma senas demokratines tradicijas turinčių Europos šalių pasitenkina arba simboliniu monarchu, arba simboliniu prezidentu, t. y. ten ryškiai dominuoja parlamentinė sistema, pusiau prezidentinę sistemą turi tik Prancūzija ir Suomija. Į rytus nuo mūsų priešingai – visos NVS šalys turi stipraus prezidento instituciją ir dauguma jų „demokratinės“ yra tik formaliai.
Latvijoje prezidentas turi gal tik šiek tiek mažiau galių negu Lietuvoje, bet yra renkamas parlamento, ir rezultatai nepadaro šaliai gėdos. Išrinkti būna nelengva, nes reikia dviejų trečdalių daugumos, bet taip užtikrinama, kad prezidentas nebus kokios nors vienos politinės jėgos atstovas.
Deja, visa ši diskusija dėl prezidento institucijos (po L. Donskio straipsnio portale „Balsas. lt“ dar sureagavo Saulius Spurga ir Edvardas Čiuldė) kol kas turi tik akademinę reikšmę, nes bent iki 2014-ųjų (dar vienos prezidento kadencijos pabaigos) niekas nesikeis. 2009-aisiais prezidentą, kaip ir iki šiol, rinks tauta. Todėl jau dabar kai kas su nerimu paširdžiuose prognozuoja, kad laimės A. Valinskas. Žiūrint į jį patį, tokių šansų lyg ir nėra – jis net Seimo rinkimų savo apygardoje nesugebėjo laimėti. Bet kadangi pasjansą tenka dėlioti užverstomis kortomis (kai kandidatai neaiškūs), tai belieka pasižiūrėti į ankstesnius dėsningumus.
Pastaruosiuose trejuose rinkimuose (1997–1998, 2002–2003 ir 2004) būdavo du pirmaujantys kandidatai, atspindintys visuomenės pasidalijimą. Vienoje pusėje – populistinių polinkių veikėjas (A. Paulauskas, R. Paksas, K, Prunskienė), kitoje – visais trim atvejais V. Adamkus. Populistų stovykloje iš tų trijų dabar vienam kelias užkirstas įstatymo, kiti du virtę politiniais lavonais. Tad lyg ir durys atviros A. Valinskui? O kas užims kitą, atsakingo kandidato, pusę? Jeigu balotiruosis Dalia Grybauskaitė, neabejotina, kad vėl bus paleisti gandai apie jos seksualinę orientaciją, o gana homofobiškoje visuomenėje tai gali būti svarbus veiksnys. Kandidatų, turinčių moralinį autoritetą, kaip jau minėjau, yra (kad ir tas pats L. Donskis arba anksčiau E. Čiuldės siūlytas D. Kuolys, yra ir daugiau), bet jie pernelyg inteligentiški, pernelyg protingi, kad būtų priimtini liaudžiai.
Bet tai tik svarstymas apgraibomis. Dar niekas nežino, kokia rikiuotė išsidėstys prieš rinkimus ir kaip jie vyks.
