Visi esame girdėję Platono mitinį pasakojimą apie tai, jog esą kadaise žmonės buvę tobulos apskritimo formos. Kaip pasakojama, tai buvo milžiniškos galios būtybės, kurios kartą užsimojo net prieš privilegijuotą dievų padėtį. Štai dėl to neva dievai nubaudė pilnutinį žmogų, parpjaudami jį į dvi dalis (,,kaip pjauna, rengdamiesi džiovinti, šermukšnio uogas“).
Tokiu būdu, reikia suprasti, žmogus neteko savo pirmapradės prigimties, nusilpo, o, kita vertus, toks ,,padalintas žmogus“ jau iš anksto esą yra apspręstas savo veiklos svarbiausias intencijas orientuoti į ,,antrosios pusės“ paieškas. Šitoks tarsi yra žmogaus likimo dėsnis.
Kaip visi gerai žinome, šis mitinis pasakojimas dažniausiai taikomas vaizdžiam meilės potraukio nusakymui. Net ir kasdieninėje kalboje kartais apie sutuoktinį, t.y. žmogų, su kuriuo susiejamas likimas, pasakoma - ,,mano antroji puselė“. Tačiau negatyviu savo aspektu, t.y nuoroda į pilnatvės praradimą, į vientisos prigimties pažeidimą, pačios pažeistumo idėjos iškėlimu Platono paporintas mitas yra puiki alegorija nusakant tautos dalijimosi situaciją įsisukusios dėl vienų ar kitų priežasčių emigracijos pasėkoje.
Kalbu čia, žinoma, apie tampantį išbandymu tautai kraštutines emigracijos formas, apie tokį emigracijos intensyvumą ir apimtis, kai jau iškyla pavojus tautos integralumui. Be to, iš karto noriu pastebėti, jog šįkart dėmesį fokusuosime ne į mechaninio pobūdžio nuostolius, kuriuos galima iliustruoti skaičiais ir diagramomis ( išvyko toks ar kitoks skaičius atitinkamos specialybės žmonių ir pan.), bet į tą pavojų, kuris iškyla pačiam tipo savitumui ar reiškinio individualumui (tautos taip pat yra individai), kai pažeidžiamas jo visuminis pobūdis, minėtąjį reiškinio savitumą palaikanti konfigūracija. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ,,byrančios konfigūracijos“ reiškinio pažeistumas yra ypatingas, t.y. minėtu atveju sumažėja sugebėjimas atsispirti kenksmingom aplinkos įtakom, reiškinys tampa labiau pralaidus prigimtį naikinančiom nepalankiom aplinkybėm, tirpdomas iš išorės, neatsparus išbandymams. Taigi toks pažeistumas gana drąsiai gali būti prilygintas imuniteto praradimui ar nusilpimui. Kadangi kalbame apie tautos raiškos gyvybingumo aplinkybes, minėtąjį, pagal analogijos principą nurodytą imuniteto pavyzdį pavadinkime T imunitetu.
Biologine prasme organizmo imunitetu yra vadinamas sugebėjimas išlaikyti savosios vidinės terpės pastovumą, orientuotumas atpažinti tai, kas sava, organizmo pasiruošimas apsisaugoti nuo to, kas jam svetima. Kitaip tariant, tai apsauginė organizmo reakcija santykyje su išore, leidžianti organizmui išsaugoti savo biologinį individualumą. Paprastai sakant, imunitetas yra organizmo sugebėjimas išsaugoti savo vientisumą, kovojant su ligų sukėlėjais, infekcijomis ir pan. O štai, pavyzdžiui, kitoje, socialinio organizuotumo sferoje imuniteto tarnybomis labai tiksliai yra vadinami tie kai kurių organizacijų padaliniai, kurie įpareigojami kovoti su kylančiai iš išorės ( susidūrus su ,,netobulu pasauliu“) pavojais organizacijos veiklos gyvybingumui ir rezultatyvumui, būtent tie padaliniai, kurie, tarkime, bando blokuoti korupcijos užkrato galimybę.
Labai prašau šiame kontekste įsižiūrint į antinomiją ,,svetimas“/,,savas“, radikaliai abstrahuokimės nuo rasistinių ir ksenofobinių, kitą tautą tretiruojančių intonacijų. Kitatautis nėra infekcija tautos viduje. Čia imkime domėn tik tai, jog tik vienoks ar kitoks tautos sutelktumas, tautos buvimas sau, leidžia atstatyti tautos visuminį pobūdį, o tai teikia pagrindą daug sėkmingiau atpažinti, taip pat neutralizuoti lemtingus pavojus. Tiesa sakant, tai labai paprasta, kraštutinai, net nepadoriai elementari išvada, kurios tarsi ir nežino tie, kurie bando užginčyti teisę į Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės išeiviams. Savo ruožtu esu įsitikinęs, jog subalansuoto pilietybės įstatymo labiau sutelkta lietuvių tauta iš karto atpažintų, pavyzdžiui, vadinamuosius žemės įstatymus ir išplitusią žemės įgijimo praktiką Lietuvoje kaip bandymus pakeisti lietuvių tautos lemtį iš buvimo sau į buvimą maitinamąja terpe kažkam kitam, t.y. svetimajam. Tai, jog šiandien toks atpažinimas vyksta nepaprastai lėtai, su pertrūkiais, neįžiūrint tikrojo pavojaus mastelio, rodo, jog T imunitetas yra be galo sumenkęs, suvis nusilpęs.
Kitas T imuniteto principinės raiškos pavyzdys yra susijęs su kita imuniteto sąvokos vartosena. Vis tik įdomu tai, jog iš pažiūros skirtingos šios sąvokos vartosenos tautos raiškos gyvybingumo sąlygų aptarimo atveju tikrai (be jokios abejonės) yra subordinuotos bendram principui.
Dažnai imuniteto sąvoka dar yra operuojama teisės teorijoje ir praktikoje, apibrėžiant atvejus, kuriems netaikomi bendrieji įstatymai. Pavyzdžiui, dvasininko imunitetas leidžia dvasininkui teisėtai atsisakyti liudyti tiriant nusikaltimą ir teismo proceso metu, jeigu toks liudijimas kertasi su reikalavimu išsaugoti išpažinties paslaptį. Panašiai gali būti apibrėžiamas žurnalisto imunitetas, leidžiantis jam įslaptinti informacijos šaltinį, ir t.t. Vis tik paminėti atskiri atvejai, išimtys iš taisyklės nėra visumos idėjos pažeidimai, keliantys dezintegracijos pavojus, bet – priešingai – tik numatant papildomas sąlygas, išimties statusą, minėti veiklos pavyzdžiai gali turėti visuotinę reikšmę, būti prasminga, išplėtota, integrali veikla. Lygiai T imunitetas,forsuojamas čia kol kas kaip teorinė idėja, leidžia tautos integralumo atstatymo reikalui numatyti lietuvių kilmės išeiviams išimties statusą įgyjant Lietuvos Respublikos pilietybę.
Tiek žinių iš fronto dėl pilietybės.
