Italijoje brangsta makaronai. Tauta tuoj pat išreiškia nepasitenkinimą. Lietuvoje brangsta duona, pienas, mėsa, jų gaminiai, komunalinės paslaugos ir t.t. Tyla. Brango, brangsta ir dar brangs. O tauta rami, tyli.
Kodėl Lietuvoje žmonės turėtų būti tokie ramūs, savo publikacijoje „Lietuva – iš arti ir iš toli“ („Veidas, Nr. 35, 2007-08-30) bando aiškinti politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius. Garbus docentas savo straipsnyje visgi sau leidžia pateikti juodo humoro porciją, kurią apibendrina pastebėjimu, kad „lietuviai apžvalgininkai galėtų Lietuvą vaizduoti pilkesnėmis, o ne vien juodomis spalvomis“.
Nesu apžvalgininkas, bet prisipažinsiu, jog perskaitęs K.Girniaus publikaciją, susigundžiau paeksperimentuoti pagal autoriaus rekomendacijas. Juolab, kad įžangoje docentas teigia, jog „skaitant straipsnius apie Lietuvą mūsų ir užsienio spaudoje susidaro įspūdis, kad rašoma apie dvi skirtingas šalis. Viena yra stabili, ūkiškai stiprėjanti demokratija, lygiavertė Europos Sąjungos demokratinių valstybių partnerė. Kita Lietuva – pilietinei visuomenei abejinga, klanų ir neveiksmingų biurokratų valdoma kleptokratija, kuriai sunku atsispirti nuo Rusijos traukos“. Toliau autorius bando Lietuvą vis labiau pritempti prie pirmojo varianto. Sukant tokia K.Girniaus pasirinkta linkme, nesunku pasiekti, kad ir opiausios problemos būtų pateiktos vos ne laimėjimais. Pavyzdžiu tiktų jau minėtas maisto produktų kainų kėlimas. Kodėl žmonės ramūs, tyli? Pagal K.Girniaus minties eigą galima susukti teiginį, kad tauta taip gerai gyvena, jog jų kišenėms nuolatiniai kainų šuoliai didesnės įtakos neturi (italams pabrangę makaronai – turi, todėl jie ir triukšmauja). Kitu pavyzdžiu gali būti opi emigracijos tema. Ją vėlgi galima absurdiškai interpretuoti – pateikti ne kaip ekonominę socialinę problemą, o kaip didžiausią demokratijos ir judėjimo laisvės pasiekimą.
Tokios, kaip K.Girniaus publikacijos, aišku, labai tinka premjerui Gediminui Kirkilui. Prieš metus pažadėjęs, kad, nepavykus pažaboti korupcijos, jis atsistatydins, dabar Vyriausybės vadovas, toliau bujojant korupcijai, savo pažado net nebando prisiminti. O ir primenančių labai jau nedaug. Tiesa, pagal absurdišką interpretacijų seką galima sukurti pateisinimą ir premjerui. Tereikia prisiminti amerikiečių publicisto Ešlio Briljanto aforizmą: „Aš noriu, kad būtų mažiau korupcijos arba daugiau galimybių joje dalyvauti“. Kadangi mažinti korupcijos G.Kirkilui nepavyksta, tai... Tai argi verta premjerui dėl „daugiau galimybių“ atsistatydinti?
O gal išties pas mus viskas pakankamai balta? Juk Vyriausybė nuolatos pateikinėja savo pasiekimus, laimėjimus. Problemų lapas lyg ir neprirašytas, tai yra – baltas. Streikuoja italai, ispanai, prancūzai, britai – mirga marga nuo nepatenkintų žmonių gatvės, aikštės. Pas mus šviesu – saulė ir mėnulis gatvėmis, aikštėmis ritinėjasi. Lenkai rengia pirmalaikius rinkimus. Pas mus stabilu, nes premjeras ir taip žino, jog jo partija vis vien laimės. Kitos gi parlamentinės partijos sėdi ausis suglaudę, skaičiuoja , kad neprarastų to ką dabar turi. Galiausiai ir be absurdiškų interpretacijų tenka daryti išvadą, jog Lietuva Europos Sąjungoje pati yra balta varna. O mūsų demokratijai apibūdinti labiausiai tiktų anglų dramaturgo Bernardo Šo komentaras: „demokratija – tai oro balionas, kabantis mums virš galvų ir priverčiantis žiūrėti į viršų, kol kiti naršo po mūsų kišenes“. Kad tai arti tiesios, patvirtino ir apie metus laiko mūsų šalyje praleidęs norvegų politologas S.A.Lie, ir K.Girniaus paminėtos įtakingos JAV nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ vertinimai. S.A.Lie reziumavo, jog Lietuvos demokratijos kokybė yra prasta, politinė sistema korumpuota, be kontrolės partijų viduje. „Freedom House“ duomenimis mūsų šalies demokratijos trūkumų indeksas išaugo iki 2,32 punkto ir yra blogiausias nuo 1999 metų. Didžiausiu Lietuvos demokratijos trūkumu įvardinta korupcija, taip pat ir blogėjanti pilietinės visuomenės bei teisinės sistemos padėtis. Šios užsieniečių išvados – faktas kaip blynas. Nei pridėsi, nei atimsi. Nereikia nei mikroskopų, nei teleskopų. Nereikia būti nei apžvalgininku, nei eksperimentuoti, kad suprastum, jog kuomet išmoksime ne tik objektyviai vertinti, bet ir daryti tinkamas išvadas bei sprendimus, tuomet ir Lietuva pradės atrodyti panaši į demokratinę valstybę su tikrais piliečiais. Ir ne tik atrodyti, bet ir tokia būti. Dabar gi bet koks bandymas „balinti“ teprimena tarybinių laikų mąstymą, kai, atvykstant aukštiems pareigūnams, parudavusią žolę nupurkšdavo žaliais dažais.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
