Komentarai ir analizė

Skubu perspėti: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp šių dviejų dalykų. Karas keliuose tapo populiariausia žiniasklaidos ir politinių debatų tema, o štai policijos mokyklos statybos milijonų klausimas tik šmėkštelėjo TV informacijos sraute.     Kalbėsiu ciniškai: susidaro įspūdis, kad politinės miglos, moralinės suirutės ir dvigubo slapto mūsų demokratijos valdymo manevrų sąlygomis karo keliuose tema yra daugiasluoksnė ir prieštaringa.

Pasiektas susitarimas dėl Reformų sutarties, kurią gruodį pasirašys visų Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai ir kuri užbaigs ES institucinę reformą, visai neprastas ekonomikos augimas (3 proc. 2006 m. ir, kaip numatoma, 2,9 proc. šįmet), ženklus nedarbo sumažėjimas (8,2 proc.) ir vis dar gerai valdoma infliacija (2,2 proc. 2006 m.) – visa tai teigia, kad ES sugeba spręsti savo problemas. Dar daugiau – paspartėjo ir darbo našumo augimas.

 „Tarybinės dešrelės“, papuoštos skaisčia tarybinės moters šypsena, ar „Tarybinės degtinės“ etiketėje išrikiuoti ordinai liudija sveiką gamintojų ir prekybininkų uoslę. Paklausos šiai produkcijai esama.

Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis prieš mėnesį Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje surengtoje konferencijoje Druskininkuose pristatė LRT pasiekimus: gerėja laidų kokybė, didėja vartotojų auditorija ir įstaigos pajamos, visuomeninis transliuotojas labiau įsiklauso į visuomenės reikmes bei lūkesčius.

Po eilinės šiurpios avarijos įprastai rašoma, esą ji sukrėtusi Lietuvą. Taip, tokios avarijos sukrečia artimuosius, vietines bendruomenes, tačiau vargu bau Lietuvos politinį elitą bei didžiąją dalį visuomenės. Antraip, neįmanoma sveiku protu suvokti, kodėl vis daugėjant tokių šiurpių sukrėtimų nieko nedaroma jiems išvengti. Šiuo atžvilgiu galime save laikyti mazochistiškiausia Europos visuomene.

Ne kartą esu mėginęs pats sau atsakyti į klausimą, kuo skiriasi mano susipažinimas su žmonėmis Lietuvoje nuo analogiško ritualo Vakarų šalyse (arba su vakariečiais Lietuvoje). Be abejo, nedidelėje šalyje, kurios viešoje erdvėje turbūt neegzistuoja tikras vienas kito nepažinojimas, susipažinimas veikiau yra ritualas, kurio esmė yra virtualios pažinties pavertimas realiu susitikimu ir bendravimu.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Eglė Mackuvienė savaitraštyje „Veidas“ analizuoja svarbią problemą: ar mes turime teisę į privatumą?   Kuomet vieni džiaugiasi matydami savo atvaizdą leidinio viršelyje ir nesuka galvos, kad google paieškos sistemoje rikiuojasi palankesni ar mažiau palankūs jų biografijos faktai, kiti bylinėjasi su mobiliojo ryšio operatoriumi dėl jiems adresuotoje sąskaitoje nurodyto jų asmens kodo ar piktinasi dėl elektroniniu ar tradiciniu paštu juos pas...

Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis nusprendė įprasminti save kaip savo senelio Justo Paleckio kopiją. Ką gi, senelis – garsus veikėjas. Būtent jam 1940-aisiais okupantai pavedė organizuoti Lietuvos „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos farsą. Laikinos Lietuvos valstybės laikinas „prezidentas“ – tokį pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Justas Paleckis. Suprantama, anūko Algirdo dėl to kaltinti nereikėtų, jeigu jis pats nebūtų sąmoningai apsisprendęs eiti senelio pėdomis.

Nesibaigiančioje ūkinės veiklos „olimpiadoje“ Lietuva iškovojo dar vieną neblogą vietą, rungdamasi, šį sykį, su 141 varžovu-valstybe – pagal Pasaulio ekonominės laisvės indeksą užėmėme aukštą 22 vietą (indeksas paskelbtas šių metų spalį, jame apdoroti 2005 metų duomenys). Iš įmanomų (idealiu atveju) 10 balų surinkome 7,5. 2004 m. situacija buvo prastesnė – Lietuva buvo 39 vietoje, 2003 m. – 48 vietoje, o 2002 m. – 38, o 2001 m. - net 61 vietoje.

Prieš keletą savaičių Delfi  komentatorė Nida Vasiliauskaitė parašė straipsnį apie besiklostančią mūsų viešųjų diskusijų kultūrą. Prisipažinsiu, senai knietėjo pasiginčyti su autore dėl kai kurių rašymo ad hominem aplinkybių Lietuvoje.      Daug nemalonių dalykų nesunkiai atras lietuviškų ginčų arba diskusijų kultūros tyrinėtojai. Minėtas straipsnis nebando į tai veltis. Svarbiausia N. Vasiliauskaitės mintis yra kita.

Pirmąją šio rašinio dalį baigdamas, tęsinyje žadėjau panagrinėti politikavimą ten, kur jo reikia. Taip ir darysiu, tačiau negaliu palikti nepaminėto dar vieno naujo nereikalingo politikavimo reiškinio, spalio paskutinę dieną į sceną įšokusio iš pačios aukščiausios Lietuvos valdžios įstaigos – Prezidentūros.

Kiek Lietuvos tėvelių ir mamų, kas rytą išleidžiančių savo vaikus į mokyklą, žino, kad juos atiduoda į rankas mokytojams, kurie yra nustumti į žemiausią socialinį sluoksnį? - savaitraštyje "Veidas" klausia Algimantas Šindeikis.Ir dėl to yra pikti, stokojantys visavertiškumo, pagarbos profesijai jausmo. Karjerą pradedantys mokytojai uždirba vos tūkstantį litų.

Dėl ko gyvename ir dėl ko vargstame? Ką kaupiame ir ką prarandame? Ko siekiame ir ką dovanojame? Kas esame ir koks mūsų tikslas? Į ką laikini ir suvargę šioje žemėje gyvendami investuojame? Sąžiningas ir vienintelis atsakymas – į išlikimą. Juk gyvename ne tam, kad mirtume, o  kad gyventume.

Kadangi L. Graužinienės vadovaujamos komisijos išvadose visur, kur tik galima, pabrėžiami „konservatoriai“, teisingumas reikalautų kalbėti apie darbietės Loretos Graužinienės vadovaujamą komisiją. Galime vertinti ją ir kaip darbietės bei ekskursantės į Maskvą vadovaujamą komisiją, kuriai per atstumą galimai vadovauja vienas įtariamasis sukčiavęs itin stambiu mastu.

Visi žinojom, kad padėtis bloga, tačiau vis dėlto sunku buvo patikėt, nuspėt, kad ji iš tikrųjų tokia. Matant sausakimšas vartojimo šventyklas, dygstančius naujus akropolius ir babilonus, į užsienį poilsiauti plūstančius vidutiniokus. Stebint įspūdingus BVP augimo skaičius. Tačiau šis rodiklis neleis sumeluoti: nei apgauti, nei išsisukti. Jis niekuo nepakeičiamas ir neduoda nuorodos į kažką, kas gali jį pataisyti, nusverti.

Kada gi bus galima pradėti teikti paraiškas struktūrinei paramai gauti pagal 2007-2013 m. priemones? Pradžioje buvo kalbama, kad nuo šių metų rugsėjo mėn., vėliau, kad nuo 2008 m. sausio, po to vėlgi, kad nuo šių metų IV ketvirčio. O kokia padėtis šiandien?Pasidairius po tarpines ir įgyvendinančias institucijas negirdėti jokių paguodžiančių naujienų.

Šįkart ruošiuosi įsivelti į keblų pasiaiškinimą su autoriumi, kuris, -  kaip tikriausiai atrodo ne tik man, - daugeliu požiūriu yra pirmeivis politinio diskurso plėtotėje mūsų padangėje. Turiu galvoje Vladimirą Laučių, šiandien daug ir įdomiai rašantį politikos apžvalgininką,  visados tiksliai reaguojantį į gyvenimo iššūkius žurnalistą, žinomą ir gerbiamą žmogų.

Valdžia nutarė kuriam laikui atidėti jau priimtą nutarimą, jog nuo sekančių metų visi studentai moka už mokslą. Kas privertė valstybės vyrus pristabdyti beįsibėgėjantį vadinamosios reformos traukinį? Priežasčių gali būti kelios – nuvilniję jaunimo protestai, priešrinkiminiai sumetimai, kai kurie reformos kritikų samprotavimai apie būtinumą imtis struktūrinės aukštojo mokslo pertvarkos.

Pastaruoju metu vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad ES narė Lietuva tiesiog akyse provincialėja. Ne todėl, kad mums trūktų kūrybingumo ir ambicijų – nedaug pasaulyje yra panašaus dydžio šalių, kurios prilygtų Lietuvai dailės, akademinės muzikos, teatro, džiazo sferose. Problema slypi kitur. Provincijos efektą sukuria ne talentingų žmonių skaičius ar sukurtų kūrinių kiekis, o poreikiai ir prioritetai.

2003 m., kai Lietuva dar nebuvo ES narė, pasienio su Latvija Saločių punktas jau buvo sutvarkytas gana europietiškai, bet kituose, pvz., Zarasų, automobilio vairuotojas dar buvo vaikomas nuo būdelės prie būdelės su kažkokiais popierėliais.

Prezidentinė kampanija Lietuvoje tikrai prasidėjo, tačiau vyksta lyg savotiškame pogrindyje. Kas rengiasi balotiruotis ir kas ką rems, iš anksto – gerokai daugiau nei prieš metus – paprastai numanoma JAV ar Vakarų Europoje. Renkami pinigai, partijos ir kandidatai pradeda skaičiuoti reitingus, įvairiausius variantus. Jei tarp parlamento ir prezidento rinkimų ten tebūtų toks mažas laiko tarpas, kaip dabar bus Lietuvoje, pasirinktą personą keltų kaip vėliavą.

O kur Lietuvos valstybinės politikos reikia, ten jos nėra. Tai išryškino praėjusių poros metų  Lietuvos valstybės  politikos  eiga. Ir krašto viduje,  ir užsienyje. Štai keli  būdingi, triukšmingai  į viešumą  išplaukę ir dar labai  garsiai tebeaidintys, jos pavyzdžiai.

Per Vėlines mąstome apie mirusiuosius. Tačiau džiugina ir tai, kad ne visi lietuviškos politinės dešinės galvotojai ir veikėjai yra mirę. Apie juos liudija  iš naujo kylantys „galvojančiųjų dešiniaisiais pusrutuliais žmonių“ vienijimosi sumanymai. Kita vertus, Lietuvoje mirtimi vaduojasi daugelis dešiniųjų idėjų, o politinių partijų elgsenos tai tik patvirtina. Užmeskim akį į nepriklausomybės metų idėjų istoriją.

Praėjusią savaitę prezidento, premjero ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu nuspręsta, kad tegu už normalesnę sveikatos priežiūrą daugiau moka tik tie, kas to nori. Tai bus vienas iš neišmintingiausių mūsų valdžios sprendimų, teigia profesorius Jonas Čičinskas. Mūsų sveikatos apsaugos sistema ir toliau bus gerinama. Tai patvirtinta praeitą savaitę įvykusio Respublikos prezidento, Ministro pirmininko ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu.

Prieš septynerius metus teko rengti didelio malonumo suteikusią knygą „Širdis – Lietuva. Ambasadorius Vytautas A. Dambrava diplomatinėje tarnyboje“. Rinkdamas medžiagą jo biografijai, turėjau unikalią progą perskaityti šūsnis amerikiečių diplomatų „tarnybiniam naudojimui“ skirtų dokumentų, liečiančių įvairiausius V. Dambravos profesinės raiškos aspektus.

Meilės ir neapykantos ryšys sieja Lietuvos piliečius su politikais. Rūstūs tautos prakeiksmai krinta ant visų be išimties mūsų politikų galvų. Vis dėlto būtent politikus pageidaujama matyti pramoginėse ir kitokiose stilingose TV laidose, būtent jiems nepavargstantys žurnalistai kiekvienais metais užduoda vis tuos pačius "užmušančius" klausimus: kur Jūs leisite atostogas, kaip žiebsite Vėlinių žvakeles.

Nėra pasaulyje vienos vienintelės demokratijos. Esama tam tikrų vakarietiškos demokratijos principų, kurie gyvuoja konkrečiose politinėse kultūrinėse sistemose. Galėtume sakyti ir taip; esama įvairių nacionalinių demokratijos pavidalų, kurie ganėtinai skiriasi. Prancūziškos demokratijos nesupainiosi nei su vokiška, nei su olandiška. Demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti.

Zygmuntas Baumanas yra rašęs apie vieną iš moderniojo žmogaus iliuzijų, kad mums saugu ir gera gali būti tik su panašiais į mus – panašiųjų bendruomenėje. Žinoma, tas panašumas daugeliu atveju yra viso labo tik maloni saviapgaulė – net ir vienas kitą it papūgos mechaniškai mėgdžiojantys ir svetimas frazes kartojantys žmonės yra skirtingi savo temperamentu, kūno kalba, psichine patirtimi, reakcijomis į aplinką ir panašiai.

Politikai neslepia savo džiaugsmo rinkimų į papildomą Seimo nario vietą Alytuje rezultatais. Juk Viktoras Uspaskichas pralaimėjo! Pagaliau atėjo galas Darbo partijai! Bet ar tikrai jiems yra ko džiaugtis, klausia savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas A. Bačiulis. Vienintelis, kuris gali ir turi džiaugtis rinkimų Alytuje rezultatais, – tai juos laimėjęs teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas Kęstutis Čilinskas.

Praėjus trejiems metams po "emigracijos" į Europos Parlamentą, Vytautas Landsbergis vėl įsitvirtino dešimtuke tų politikų bei visuomenės veikėjų, kurie, apklausų duomenimis, geriausiai atstovauja Lietuvos gyventojų interesams, konstatuoja savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis.

Prieš penkiolika metų Lietuvos piliečiai, kaip šios valstybės šeimininkai, pasitvirtino Konstituciją. Tauta sutarė, kad po sovietinės okupacijos atkurta valstybė bus nepriklausoma demokratinė respublika, kad aukščiausią suverenią galią piliečiai vykdys tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus.

Kęstutis Čilinskas - 6596 balsai (55.33 %), Viktoras Uspaskichas - 5094 balsai (40.73 %), skelbė  žymieji Lietuvos tinklapiai  spalio dvidešimt pirmos naktį šių dviejų varžovų į Lietuvos Seimą rinkimų duomenis Dzūkijos apygardoje. Jai skirtą išsilaisvinusią vietą Seime likusiam vienerių  metų laikotarpiui užims nepartiniu  pasiskelbęs,  tačiau konservatorių ir kitų dešiniųjų remiamas,  Vilniuje gyvenantis Lietuvoje garsus 61 metų advokatas  Kęstutis Čilinskas.

Skubu iš pat pradžių pareikšti, kad šiuo komentaru nenoriu pradėti žodžių žaidimo. Tiesiog bandau polemizuoti su autoriais, kurie kandžiai sukritikavo VSD vado Povilo Malakausko pareiškimą apie jo nuomone būtiną VSD nusišalinimą nuo Liustracijos proceso tąsos.

Spalio 19 d. Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai pagaliau susitarė dėl ES institucinės reformos. Pritarta dokumentui, kuris, kai jau bus techniškai sutvarkytas ir suredaguotas, vadinsis Lisabonos sutartimi ir kurį šių metų gruodžio 13 d. Europos vadovų taryboje Lisabonoje tie vadovai ir pasirašys (bent vieno jų pavardė po rinkimų Lenkijoje jau bus kita). „Išvedėme Europą iš aklavietės“ - taip ar maždaug taip paskelbė ne vienas Europos lyderis.

Rinkimuose į Seimą Dzūkijoje konservatorius K. Čilinskas įveikė Darbo partijos kandidatą V. Uspaskichą. Tačiau ši pergalė nelinksma - už V. Uspaskichą vis dėlto balsavo net 42,7 proc. rinkėjų. Įvertinus tai, kad šis kandidatas pusantrų metų negyveno Lietuvoje, kad rinkimų kampanijos metu jam buvo taikomas namų areštas, ir tai, kad daugelis žiniasklaidos priemonių pastaruoju metu paskelbė daug šiam kandidatui nepalankios medžiagos, tokie rezultatai negali nestebinti.

Be reikalo teigiama, kad Lietuvoje trūksta politinės valios. Kartais pastaroji – būdama anonimine ir nepartine - dominuoja nulemdama ištisus procesus. Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas, pareiškęs, jog “nenori veltis į liustraciją”, išreiškia būtent politinį nusistatymą. Tiek pagal ankstesnės redakcijos, tiek pagal naująjį įstatymą VSD siųs savo atstovus į Liustracijos komisiją.

Politinė aplinka kaista – artėja Seimo rinkimai. Tačiau visuomenėje vis labiau įsivyrauja nusivylimas visomis politinėmis partijomis, žinomais politiniais lyderiais, nebetikima nei jų skelbiamomis programomis, nei pažadais. Tapo akivaizdu, jog politikai begėdiškai naudojasi susikurta valdomos demokratijos sistema – kad ir už ką žmonės balsuotų, valdžioje išliks susicementavęs politinio elito branduolys, nesugebantis nustatyti jokių strateginių šalies socialinės raidos gairių.

Statistika sako, kad per 15 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvažiavo daugiau, nei pusė milijono gyventojų. Visuomenės apklausos taip pat rodo, kad daugelis jaunimo savo ateitį sieja ne su Lietuva, o su daug geresnes gyvenimo ir karjeros galimybes siūlančiomis Vakarų Europos šalimis. Globalizacijos procesui nepasipriešinsi. Lietuvos vyriausybė emigracijos klausimui pastaruoju metu skiria ypač daug dėmesio.

1989-1991 m. Vidurio ir Rytų Europa išsivadavo iš komunistinės diktatūros ir Rusijos imperijos gniaužtų. Kodėl būtent tais metais tai įvyko? Visuomenės nuotaikos ir vidaus padėtis komunistinėse šalyse 1989 m. iš esmės niekuo nesiskyrė nuo 1979 m. arba 1969 m. Apskritai visuomenės nuotaikos nedaug lėmė – štai 1980 m. Lenkijoje, iškilus „Solidarumo“ profsąjungoms, visuomenė gana atvirai reiškė priešiškumą komunistiniam režimui, bet pasipriešinimui nuslopinti neprireikė netgi sovietų karinio įsiki...

Kaip išvengti panegirikos arba paskvilio žanro rašant apie Vytautą Landsbergį? Juk šios dvi rašymo apie jį taktikos-sesės lydi Landsbergį jau aštuoniolika metų. Turbūt vienintelis būdas išvengti šių rašymą ir kalbėjimą deformuojančių kraštutinumų yra mažiau minėti Landsbergio oponentus, sovietinės Lietuvos šeimininkus ir „modernizuotojus“, besąlygiška meilė kuriems ilgai skatino daugelio aklą neapykantą Landsbergiui ir kitiems „kolūkių griovėjams“ bei sovietinio rojaus ardytojams.

Spalio pradžioje Vilniuje įvyko tarptautinė energetikos saugumo konferencija. Įdomi ir šiek tiek  keista, nes kartu su valstybių vadovais – prezidentais, premjerais, ministrais - buvo pakviesti  ir keli didžiųjų energetikos  bendrovių vadovai. Taigi – verslininkai, o paprastai verslas su politika nesimaišo.

Kaip sekasi Lietuvos Seimui ginti laisvos visuomenės principus ir piliečių teises? Ar pavyks mūsų parlamentui taip išspręsti Lietuvos pilietybės klausimą, kad lietuvių tauta išliktų gausi ir gyvybinga, o lietuviai pasaulyje būtų visaverčiai piliečiai. Tokius klausimus LTV2 laidoje “Sankirtos” svarstė laidos vedėjas Darius Kuolys ir Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Valentinas Mikelėnas.

Ėmiausi šio komentaro be išankstinio projekto. Spontaniškai. Susisvarbinę kasdienio gyvenimo technologai tam nepritartų. „Projektas“ jiems jau tapo magišku žodžiu, o magiškų žodžių šaknys ir semantika, kaip žinia, neturi prasmės. Pradėkime nuo prielaidos, kad „projektas“ prieš keliolika metų pabėgo iš konstruktorių žodyno, ištrūko iš konstravimo biurų ir architektūros dirbtuvių.

Mūsų šalis maža, jos ekonomika silpnesnė net už ją pačią, bet dabar būtent ekonomika plėtojasi gan sparčiai. Ekonominės sistemos kūrimo procesas nėjo nei subtiliai, nei meistriškai. Veikiau gan grubiai, išsityčiojant iš pensininkų ir jaunimo, išstumiant vienus į skurdą, kitus – į bedarbius. Kairieji ar dešinieji buvo valdžioje – reforma vyko vienodai, buldozerio principu, patyliukais vis pasidairant į Pinočeto sėkmes.

Ko šiai dienai Lietuvoje yra daugiau: neįgaliųjų ar asmenų dirbančių su jais? Kam ir kokia labiau reikalinga parama darbo rinkoje: neįgaliesiems ar dirbantiems su jais? Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir integracijos į darbo rinką plėtrai skirta 24 mln. (vienam projektui vidutiniškai tenka 671 tūkst. litų) struktūrinės paramos.

Šiais metais sukanka 450 m., kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo paskelbtas Valakų reformos įstatymas. Ši reforma turėjo gilių ekonominių ir socialinių pasekmių to meto Lietuvai. Stebint šių dienų Lietuvos raidą kartais apima mintis, kad toji reforma, tiek nutolusi ir jau užmiršta, vis dar tam tikra dalimi diktuoja mūsų socialinę būtį.

Vilniuje surengtai energetinio saugumo konferencijai žiniasklaidos dėmesio netrūko. Nors konferencijos rezultatai vertinami įvairiai, vis dėlto dera pripažinti jos didelį  politinį reikšmingumą, kurį kiek nustelbia pernelyg išpučiamas Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio akibrokštas – atsisakymas pasirašyti jau lyg ir suderintą susitarimą dėl elektros energijos tilto.

Būna, kad nėra su kuo pasidalyti mintimis. Atsitinka ir taip, kad yra supratingas pašnekovas, bet nėra laiko liežuviu malti. Tačiau naujienų, skandalų ir įvykių ištroškusiai miniai nuolat rėkiant „duonos ir žaidimų“ tikrovė ima ir uždūsta- viskas jau pasakyta ir įvykę, ir nėra apie ką kalbėti, kas nesikartotų iki nuobodulio.

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai. Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetu...