Politikai neslepia savo džiaugsmo rinkimų į papildomą Seimo nario vietą Alytuje rezultatais. Juk Viktoras Uspaskichas pralaimėjo! Pagaliau atėjo galas Darbo partijai! Bet ar tikrai jiems yra ko džiaugtis, klausia savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas A. Bačiulis.
Vienintelis, kuris gali ir turi džiaugtis rinkimų Alytuje rezultatais, – tai juos laimėjęs teisininkas ir žmogaus teisių gynėjas Kęstutis Čilinskas. Nepartinis, politikoje iš esmės nedalyvavęs kandidatas, tegu kurį laiką ir ėjęs nemenkas pareigas Vyriausybėje. O štai netgi K.Čilinską savo kandidatu iškėlusiems konservatoriams pernelyg džiaugtis nėra kuo. Vien faktas, kad jie savo valdomame Alytuje, kuris visados būdavo gana palankus dešiniesiems, turėjo kelti ne vietinį politiką, o vilnietį, ne savo partijos narį, o nepartinį, rodo, jog konservatoriai, tegu būdami viena įtakingiausių Lietuvos partijų, turi rimtų vidaus problemų.
Išeitų, kad vienintelis bent šiek tiek įtakingas konservatorius Alytaus rajone tėra Algirdas Vrubliauskas, kuris, atvedęs savo partiją į pergalę savivaldybių tarybų rinkimuose, turėjo apleisti Seimą ir eiti vadovauti rajonui. O kito alytiškio, galinčio jį pakeisti, konservatoriai rasti nesugeba.
Ne ką geresnė padėtis ir kitose tradicinėmis vadinamose partijose. Jų vietiniai kandidatai nė iš tolo nesugebėjo prilygti iš Vilniaus ar Maskvos atvykusiems "variagams", kurie ir susirėmė antrajame rinkimų ture. Jei tai ne tradicinių Lietuvos partijų, taigi ir visos šalies politinės sistemos krizė, tai kas tuomet?
Gilią partijų krizę liudija ir itin menkas rinkėjų aktyvumas. Žinoma, per papildomus Seimo rinkimus balsuoti visada ateina mažiau rinkėjų, dėl šios priežasties kadaise net Rinkimų įstatymą teko pakeisti. Bet kad neateitų net trys ketvirtadaliai, kaip atsitiko pirmojo rinkimų turo metu? Netgi šiek tiek didesnis, 30 proc. pasiekęs rinkėjų aktyvumas praėjusį sekmadienį vis tiek byloja, kad savo Seimo nario turėti nepanoro daugiau nei du trečdaliai alytiškių.
Dar vienas gilią partijų krizę rodantis ženklas – tai, kuo vertinant rinkimų rezultatą džiaugiamasi. O džiaugiamasi, kaip jau minėta, ne K.Čilinsko pergale, bet V.Uspaskicho pralaimėjimu. Sveikoje sistemoje viskas turėtų būti atvirkščiai. Mat rinkimai Alytuje buvo ne šiaip sau dviejų partijų ar dviejų politikų susidūrimas. Tai buvo netgi ne doro Lietuvos politiko ir iš Maskvos grįžusio bėglio dvikova. Tai buvo dviejų vertybinių sistemų, dviejų požiūrių į žmogaus teises ir visą Lietuvos demokratinę sistemą kova.
Iš vienos pusės stojo Kėdainių "kniazius", kurio supratimu, žmogaus teisės – tai pono teisė pašerti savo samdinius, mokėti jiems elgetiškus atlyginimus vokeliuose ir mainais į tai tikėtis visiško jų nuolankumo. Iš kitos pusės – advokatas, po ilgų teisminių batalijų įrodęs, kad Lietuvoje visi žmonės turi lygias teises, nepriklausomai nuo, kas jie – milijonieriai darbdaviai ar paprasti mėsos fabriko darbininkai. Ir kartu parodęs, kad Lietuvoje, jei pasiryžtama kovoti dėl savo teisių, teisybę rasti galima, net jeigu prieš sukyla visa oligarchinės nomenklatūros sistema.
Kažkodėl būtent šio – paties svarbiausio K.Čilinsko pergalės prieš V.Uspaskichą Alytuje aspekto niekas nepabrėžia. Didžiausia V.Uspaskicho blogybe vadinama tai, kad jis – populistas, jo partija vedė "juodąją buhalteriją", jis pats ieškojo politinio prieglobsčio Rusijoje. Žinoma, šie V.Uspaskicho bruožai tikrai nedaro jam, kaip politikui, garbės. Bet įdomu, ar dabar visi taip džiaugtųsi rinkimų Alytuje rezultatais, jeigu K.Čilinskas būtų įveikęs kokį į Maskvą slėptis nelaksčiusį grynai lietuvišką oligarchą?
