Kaip išvengti panegirikos arba paskvilio žanro rašant apie Vytautą Landsbergį? Juk šios dvi rašymo apie jį taktikos-sesės lydi Landsbergį jau aštuoniolika metų. Turbūt vienintelis būdas išvengti šių rašymą ir kalbėjimą deformuojančių kraštutinumų yra mažiau minėti Landsbergio oponentus, sovietinės Lietuvos šeimininkus ir „modernizuotojus“, besąlygiška meilė kuriems ilgai skatino daugelio aklą neapykantą Landsbergiui ir kitiems „kolūkių griovėjams“ bei sovietinio rojaus ardytojams.
Esu rašęs apie Vytauto Landsbergio politinį talentą ir galiu dar kartą pakartoti – jis toli pranoksta bet kurį kitą Lietuvos politiką ne tik inteligencija ir mąstymo kultūra, bet ir politine vaizduote, įžvalga bei drąsa kalbėti savo kalba ir vartoti savo žodyną bet kokiame kontekste. Neįsivaizduoju Landsbergio elgesio kintant vien todėl, kad šalia jo vietoje lietuvio atsirastų užsienietis. Prie aukštų Vakarų politikų ir ES pareigūnų jis lieka toks pat, koks yra tarp Lietuvos politikų.
Tai jau stilius, kurį turėti gali tik nesilankstantieji ir nedėvintys kostiumo kaip livrėjos. Landsbergis visada simbolizavo būtent tą, ko šiandien katastrofiškai trūksta Lietuvos politiniam elitui susiduriant su Rusija ir Vakarais – orumo, savo šalies ir asmens vertės pojūčio, stiliaus ir lygaus tarp lygių jausmo.
Neleisti su savimi kalbėti kaip su kažkieno civilizuojama, globojama ir apskritai nebrandžia šalimi, priversti didžiųjų valstybių politikus gerbti save ir atmesti bet kokį paternalistinį toną – niekas, išskyrus Vytautą Landsbergį (ir vėliau Valdą Adamkų), šito nedarė konformizmo, prasto lygio ir todėl lengvai iššifruojamo pragmatizmo bei servilizmo persunktoje mūsų politikoje.
Jei reikėtų pasakyti, kokius iškilius ir tarptautinio rango politikus Baltijos šalys išugdė nuo savo nepriklausomybės atkūrimo, atsakymas anaiptol nebūtų paprastas. Visi trys buvę ir tebesantys Baltijos valstybių prezidentai vakariečiai – Valdas Adamkus, Vaira Vykė-Freiberga ir Toomas Hendrikas Ilvesas – nėra patyrę sovietmečio ir todėl traktuotini veikiau kaip sėkmingos (bent jau laikinai, iki vietinės sistemos išmokimo izoliuoti ar mažų mažiausiai neutralizuoti juos) Vakarų intervencijos į ligotą posovietinės šalies politikos kūną.
O Landsbergis nuėjo kelią nuo sovietmečio inteligento iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo herojaus. Dar daugiau – jis nuėjo sunkiai įtikėtiną sovietinės švietimo sistemos auklėtinio (kad ir kilusio iš dinastinės inteligentų šeimos) kelią iki vakarietiško politiko tikrąja šių žodžių prasme. Kas pats savo kailiu nėra patyręs, ką reiškia pereiti iš vienos mentalinės struktūros į kitą, o sykiu ir iš vienos edukacinės sistemos į kitą, neišsižadant savojo balso, kalbėjimo būdo ir jautrumo, niekada nesupras šio paties didžiausio modernybės iššūkio.
Tomas Venclova yra pasakęs, jog puikiai supranta, kad esama daug galingesnių kultūrų už lietuvių, bet tai nieko nekeičia jo gyvenime, nes lietuvių kultūra yra jo ir todėl nelygstamos vertės – ji iš principo su jokia kita negali būti lyginama vertės požiūriu. Vakarų visuomenės ir kultūros (beje, ne tik – tą patį galima pasakyti apie autentišką rusų universalizmą ir jo persmelktą aukštąją rusų kultūrą) yra pakankamai stiprūs gravitaciniai laukai, nesunkiai asimiliuojantys ir į savo erdvę įtraukiantys kitų kultūrų žmones.
Bet reikalas tas, kad norintis būti suformuotas kitos kultūros laimi tik tada, kai jo vaikystė sutampa su to formavimo procesu. Priešingu atveju suaugusiam žmogui tenka skaudžiai imituoti kultūrinę ar civilizacinę kūdikystę, kada nuogas, bejėgis ir be jokios individualybės bei gyvenimo istorijos esi įrašomas į kitą kultūrą ir taip jos įšventinamas.
Orus, išdidus ir nerėksmingas patriotizmas ir yra ypatingas tuo, kad jo atstovai atsisako būti kitų kultūrų kūdikiais ir auklėjamais vaikais. Savojo ir svetimojo paternalizmo išsižadėjimas veda į brandų ir pagarbų santykį su savo ir kitomis tautomis. Ar buvo ir tebėra tokiam oriam pars inter pares dialogui tarp didžiųjų ir mažųjų tautų pasirengę patys Vakarai?
Po Jacques’o Chiraco garsiosios frazės apie tai, kad Rytų Europos šalys praleido gerą progą patylėti, lygiai ir kaip po Gerhardo Schröderio elgesio, už kurį jis tikrai pelnytų garbės narystę kai kuriose Lietuvos politinėse partijose (visų pirma Darbo ir Liberaldemokratų partijose), tuo galima rimtai suabejoti.
Kodėl aš darau šį teorinį ekskursą ir trumpam nutolstu nuo Landsbergio temos? Tik tam, kad pabrėžčiau, jog tai ir yra tikroji interpretacinė Landsbergio asmenybės ir tapatybės erdvė. Ne tik todėl, kad Landsbergio politinė ir moralinė laikysena lietuviuose žudė baudžiauninką ir dvaro kumetį. Ir ne tik todėl, kad Landsbergis sugebėjo priversti sovietinės kompartijos bonzas Maskvoje į save kreiptis „pone“, o ne „drauge“. Beje, kas užaugo Sovietų Sąjungoje, tam komentarai šioje vietoje nereikalingi.
Pakanka prisiminti, kiek būta Lietuvos moralizavimo iš didžiųjų valstybių pusės, esą jos paskelbtoji nepriklausomybė kenkia Sovietų Sąjungos liberalizavimui ir Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Netrūko apeliavimo į Lietuvos valstybės nebrandumą, nepasirengimą tarptautiniam gyvenimui ir jo įtampoms, valstybės profesionalų korpuso neturėjimą ir panašiai. Išlaikydama savo poziciją bei gindama savo likiminį pasirinkimą, Lietuva tada davė vakarietiškumo pamoką daugeliui Vakarų valstybių.
Šiame kontekste ir darosi aišku, ką omeny turėjo iškilusis išeivijos politologas Aleksandras Štromas, kategoriškai pabrėžęs ano meto lietuviškosios politikos buvimą Vakarų avangarde, o patį Landsbergį įvardijęs kaip Dievo dovaną Lietuvai. Dar daugiau, Štromas Landsbergį atvirai vadino taip, kaip senovės Romos Respublikoje buvo pirmą kartą tituluotas Markas Tulijus Ciceronas, o renesansinėje Florencijoje Cosimo di Giovanni de’ Medici – pater patriae.
Prisipažinsiu, tuo metu dažnai ginčydavausi su savo artimu bičiuliu Štromu ir įrodinėdavau, kad patekti į tą politikų-mąstytojų, idėjų politikų ir pasaulio reformatorių lygą, kurioje kažkada būta Tomášo Masaryko, o mūsų laikais esama Václavo Havelo, Landsbergiui trukdo jo paties polinkis į paternalizmą, nekritiškumas savo aplinkai ir sykiu negebėjimas apsisaugoti nuo neaiškių, įtartino lygio asmenų, zujančių joje.
Dabar manau, kad by and large, kaip sako anglai, teisus buvo Štromas. Jei mano kritiškumas bei dygumas buvo prasmingi, tai nebent pastebint kai kuriuos dalykus, kuriuos, manau, nesunkiai savyje ir savo aplinkoje pajuto pats Landsbergis. Jis juk pernelyg protingas ir niuansuotas žmogus, kad jų nepajustų ir nesuprastų.
Kad ir kaip būtų, išmintingas yra ne tas, kuris vienodai elgiasi tiek jaunystėje, tiek žilo plauko suaugęs, o po to apeliuoja į savo nekintantį charakterį. Išmintingas yra tas, kam pakanka jėgų susivokti savo silpnybėse ir koreguoti savo elgesį bei laikyseną.
Man Landsbergio asmenybėje didžiausią įspūdį daro net ne tai, kad jis yra didis politinio žaidimo meistras, magister ludi, kuris pergudrautų patį Gediminą Kirkilą ir numatytų keletą Albino Januškos ėjimų į priekį, bet sykiu nedeformuotų savo sielos ir gebėtų išlikti Jono Meko ir Mstislavo Rostropovičiaus draugu.
Šia jo savybių derme, kuri yra unikali lietuvių politikoje ir kultūroje, verta žavėtis, bet dar didesnį įspūdį man palieka Landsbergio sugebėjimas įvardinti savo klaidas ir juokauti kalbant apie save. Nuo istorinės ir majestotiškos figūros, lydimos pykčio proveržių ir kraštutinės nuomonių poliarizacijos Lietuvoje, jis evoliucionavo į kalbėjimą apie save su šypsena, autoironiją, tuo pat metu išlaikant savo principus, kurie sukūrė visą šio žmogaus politinę ir moralinę biografiją.
Nekalbėsiu apie Landsbergio demonizaciją Lietuvoje, kuri greičiausiai yra ilgalaikė ir aukšto lygio Rusijos bei mūsų pačių sistemos politinė operacija, meistriškai sujaukusi protus ir atitinkamai apdorojusi viešąją nuomonę. Iš dalies tam pagelbėjo ir paties Landsbergio stilius – ironiškas, aštrus ir kandus jo kalbėjimas nieko nevyniojant į vatą kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo medinės, partinės spaudos vedamuosius primenančios Antano Sniečkaus mentalinių palikuonių kalbos ir jų elgesio, kurį liaudis iškart atpažindavo kaip šaunaus „berno“, prasimušusio į ponus, bet sėkmingai išlaikiusio savo vulgarumą ir chamizmą, ženklus.
Gerokai svarbiau tai, kad pats likimas radikaliai atskyrė Landsbergio ir jo didžiojo oponento AMB bei visos jo sukurtos ir simbolizuojamos sistemos politinius bei moralinius vektorius. Kitaip nei AMB ir visa jo aplinka, Landsbergis tolydžio ne prastėjo, o darėsi vis išmintingesnis ir pačiam sau vis mažiau svarbus bei reikšmingas. Jam didžiai pravertė pasitraukimas iš Lietuvos politikos avanscenos. Savo veiklos ir darbo Europos Parlamente dėka jis vėl tapo tuo, kuo buvo ir kuo toliau turi būti – tarptautine figūra ir idėjų politiku.
Kas vienintelis tapo iš tikrųjų tarptautinio rango politiku per visą nepriklausomybės laikotarpį? Kieno taip ir nepajėgė lokalizuoti, apdoroti ar nutildyti sistema? Kieno akyse kaip muilo burbulai vienas po kito bliūško arogantiški ir provincialūs vietos politikai, pavertę šaipymąsi iš Landsbergio gero tono požymiu? Kas pergyveno visus gelbėtojus ir vienadienes figūras, skelbusias save naujaisiais politikais? Tai retoriniai klausimai.
Kartą kažkas garsų prancūzų rašytoją ir kritiką André Gide’ą paklausė, kas yra geriausias Prancūzijos poetas. Kiek pamąstęs Gide’as atsakė: „Deja, Victoras Hugo“. Šitą epizodą prisiminęs Tomas Venclova yra iškėlęs analogišką klausimą: kas yra geriausias Lietuvos poetas? Jo atsakymas buvo: „Deja, Maironis“. Bet po to Venclova iškart pridūrė – „Laimei, Maironis“.
Jei prieš dešimt metų mane kas nors būtų paklausęs, kas yra geriausias Lietuvos politikas, būčiau atsakęs: „Deja, Landsbergis“. Šiandien į šį klausimą neabejodamas atsakyčiau: „Laimei, Landsbergis“.