Nesibaigiančioje ūkinės veiklos „olimpiadoje“ Lietuva iškovojo dar vieną neblogą vietą, rungdamasi, šį sykį, su 141 varžovu-valstybe – pagal Pasaulio ekonominės laisvės indeksą užėmėme aukštą 22 vietą (indeksas paskelbtas šių metų spalį, jame apdoroti 2005 metų duomenys). Iš įmanomų (idealiu atveju) 10 balų surinkome 7,5.
2004 m. situacija buvo prastesnė – Lietuva buvo 39 vietoje, 2003 m. – 48 vietoje, o 2002 m. – 38, o 2001 m. - net 61 vietoje.
Taigi pagal ekonominę laisvę šalyje padarėme didelį šuolį aukštyn, artėjam prie lyderių.
Ką reiškia didelis ekonominės laisvės laipsnis šalyje? Jis reiškia didesnes galimybes šaliai siekti ekonominės ir socialinės pažangos.
Ketvirtadalis visų apžvelgtų šalių, pasižyminčių didžiausiu ekonominės laisvės indeksu, tuo pačiu išsiskiria ir didžiausiu ekonominės gerovės lygiu – jose vidutiniškai vienam gyventojui tenka 26 013 JAV dolerių, tuo tarpu ketvirtadalyje šalių, turinčių žemiausia ekonominę laisvę, šis rodiklis tėra 3 305 dol.
Visi kiti gerovės rodikliai jau bus išvestiniai iš šito. Indekso autoriai nepatingėjo paskaičiuoti ir tų kitų, nustatydami, jog, pavyzdžiui, pirmojoje šalių grupėje skurstančios šeimų vidutinės pajamos yra 8 kart didesnės nei antrojoje šalių grupėje; kad numatoma gyvenimo trukmė pirmojoje yra gerokai ilgesnė nei antrojoje, ir kad gamtosauga pirmojoje daug geresnė ir t.t. Natūralu, turtingose šalyse visi teigiamų požymių rodikliai didesni, o neigiamų - mažesni nei skurdesnėse.
Tačiau bet kurį entuziastą, pamačiusį ekonominės laisvės ir gerovės tiesioginį ryšį kaip priežastinį ryšį reikėtų apraminti. Kaip ir visos sąveikos ekonomikoje, šis ryšys yra ne priežastinis, bet funkcinis. Kitaip tariant, ne tik ekonominė laisvė sąlygoja gerovės kilimą, bet ir gerovės kilimas sąlygoja ekonominės laisvės didėjimą.
Ekonominė laisvė, žinoma, atlieka lemiamą vaidmenį. Ji yra pirminis elementas šioje sąveikoje.
Ekonominė laisvė nustatoma apskaičiuojant tos laisvės mastą penkiose srityse: (1) vyriausybės dydis, lyginant su visos ekonomikos dydžiu (kiek valdžia su savo mokesčiais surenkamomis pajamomis ir tų pajamų teikiamomis išlaidų galimybėmis dunkso virš ekonomikos), (2) kaip gerai apsaugomos nuosavybės teisės, (3) kiek fiziniai ir juridiniai asmenys laisvi pasitelkti (skolinantis) pinigų, kurių pasiūla negrasina kainų kilimu, (4) kiek yra laisvės tarptautiniams mainams ir (5) kiek reguliuojamas kreditas, darbo santykiai ir verslas.
Tie penki kriterijai suskaidyti į 23 konkrečius rodiklius, kurių kiekvienas idealią būseną (nesuvaržytą ekonominę laisvę – išskyrus neišvengiamas civilizuoto ūkininkavimo standartus ir taisykles) vertina 10 balų.
Pavyzdžiui, Lietuva yra ideali (10 balų) šalis pagal valstybės dalyvavimą gaminant prekes ir teikiant paslaugas (tėra vos keletas valstybei priklausančių įmonių, o valdžios investicijos nesiekia 15 proc. visų investicijų į ekonomiką), pagal laisvę turėti ir naudotis užsienio valiuta (valiutų valdybos atveju kitaip ir negali būti), pagal oficialaus lito kurso ir jo kurso juodojoje rinkoje skirtumą (seniai nebesinaudojam valiutų juodąja rinka), pagal didžiulę laisvę bankų sektoriuje (net trys rodikliai čia įvertinti 10 balų – privačių bankų dominavimas, laisvė veikti užsieniečių valdomiems bankams ir jokios palūkanų normos kontrolės nebuvimas).
Beveik nėra laisvės apribojimų parduodant nekilnojamą turtą (9,7 balo), naudojant muitus užsienio prekybai reguliuoti ar iždo pajamoms gauti (9,8 ir 9,5 balo) bei dėl infliacijos (9,5 balo; dabar jau tiek nebegautumėm).
Bet turime ir tokių veiklos sričių, kur ekonominė laisvė, indekso sudarytojų nuomone, yra tiesiog apgailėtina. Pavyzdžiui, verslo veiklos reguliavimo srityje toks rodiklis, kaip administraciniai reikalavimai verslui yra vos 3,3 balo (iš 10 galimų). Dar prastesnis įvertinimas pagal rodiklį „Aukščiausias ribinis pajamų ir mokos fondo mokesčių tarifas“ (2,0 balai).
Kaip tyčia, tai yra rodikliai, kuriuose esama tam tikro subjektyvumo. Pirmasis iš jų (administraciniai reikalavimai verslui) nustatytas pagal Pasaulio konkurencingumo pranešimo autorių apklausos duomenis. Jei atsakyta, jog tie reikalavimai yra „našta“ verslui, bus 1 balas, jei nėra našta – 7 balai. Jaunutis Lietuvos verslas „našta“ laiko bet kokį įsipareigojimą iždui ar visuomenės saugai ir sveikatai, todėl pas mus „našta“ yra ir visi standartai, kurie senesnėse rinkos ekonomikose yra visiškai suprantami ir dėl to net nebepastebimi.
Dar prasčiau su antruoju klausimu apie maksimalų mokesčių tarifą. Kadangi beveik visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse naudojama progresinė mokesčių sistema, tai mažesnių pajamų šeimos moka santykinai mažesnę dalį pajamų. Lietuvoje yra vienodas pajamų mokesčio tarifas visiems, todėl tai, ką patys laikome ekonominės laisvės išraiška, indekse tampa ekonominės laisvės suvaržymu.
Jei atsiribosim nuo tam tikro neišvengiamo valdžios įsikišimo į laisvą ūkinę veiklą dėl to, kad valdžiai reikia išteklių vykdyti jos klasikinėms funkcijoms, tai kokios rimtos priežastys gali versti valdžią kištis į ekonomiką?
Tų priežasčių, matyt, bus dvi. Pirmoji – mūsų visuomenė „kažkur“ ir „kažkaip“ išmoko gyvent be iniciatyvos, be deramo darbštumo, prarado gebėjimus pačiai imtis savarankiškos ūkinės veiklos; padėtis be išeities – valdžiai turi mokyti ir skatinti žmones būti versliais, apsieiti be valdžios pagalbos. Antroji – su žmonėmis viskas tvarkoj, tačiau valdžia darosi vis įkyresnė ir agresyvesnė, siūlydama vis daugiau savo paslaugų reorganizuojant gamybą ir keliant gerovė pajamų perskirstymu (Seimas, tampantis, kaip atrodo, apskritai besmegeniu dovanų karaliumi, čia neblogas pavyzdys).
Vargu ar visa tai yra tikra Hamleto dilema. Valdžia niekada nesuteiks tiek gėrybių visiems ir vidutiniškai kiekvienam, kiek parūpins sau patys žmonės. Civilizuoti žmonės.
