Jonas Čičinskas

Birželio pabaigoje įsiformino nauji lyderiai pasaulio ekonomikoje –Toronte įvyko pirmasis oficialus dvidešimties didžiausių pasaulio valstybių (ekonomikų) vadovų susitikimas. Nuo šiol tarptautiniu ekonominiu bendradarbiavimu rūpinsis ne G-8 grupė, bet G-20 grupė.

Praeitą savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Seime perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą. Po to jį sau perskaitė politikai, žurnalistai, bankininkai ir apžvalgininkai. Todėl galop gavosi keliolika ar net keliasdešimt pranešimo variantų – priklausomai nuo to, kaip įvairiai jį suprato politinio ir verslo elito grupės. Prezidentės pranešimas vadinasi, t.y. turėtų vadintis „Būkim biedni, bet teisingi“. Jame sakoma: taip, krizė, bet ir nuskurdę turėtume tvarkytis geriau.

Antrus metus gyvendami suveržtais diržais susilaukėme iš Vyriausybės pasiūlymo – dar truputį, dviem milijardukais, susiveržti ir 2011 metais. Jei norim sumažinti biudžeto deficitą iki 5,8 proc. BVP (su sąlyga, kad BVP augs ir tą papildomą sunkvežimį pinigų mieliems mūsų obligacijų pirkėjams, dabar laukiantiems riebių palūkanų, mes pakrausim iš to BVP prieaugio, o ne iš savo pajamų, kuriose jokio prieaugio dar nebus). Apie tą suveržimą ir kunkuliuoja diskusija.

Ūkinė stagnacija realiojoje ekonomikoje ir intriguojantys įvykiai tarptautinių finansų scenoje išeksponavo finansinę ekonomikos pusę tiek, kad jau ima atrodyti, jog finansų inžinerija (chemija, fizika) ir lemia mūsų materialųjį gyvenimą. Nelemia, o tik modifikuoja, ir daugiausia tiek ir todėl, kiek imame finansus mistifikuoti arba juos tretiruoti. Reta valstybė elgiasi su jais adekvačiai. Tarp tų retųjų – Estija.

Skaitydamas nedidelio verslo aprašymą viename šalies dienraštyje vėl turėjau progos stebėtis, kaip ilgai mūsų jaunoje rinkos ūkio šalyje išlieka svarbių ekonomikos dalykų lengvabūdiškas traktavimas. Žurnalistė tame dienraštyje be jokio sąžinės graužimo socialinio draudimo įmokas ir net patalpų nuomą vadino mokesčiais, o verslo įmonės pajamas – pelnu. Tas ekonomikos traktavimo „lengvumas“ paplitęs kur kas plačiau nei apie viską aiškinančių žurnalistų bendruomenėje.

Keistoka, bet atrodo, kad taip ir bus – santykinai didžiausią prestižą pirmiausia įgysime valstybės finansų tvarkymo srityje. Tai liudija keli faktai: nutolo reikalas kreiptis į paskutinį gelbėtoją – Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kurio pagalbos paprašė Latvija ir Rumunija; prireikė dar labiau įtemptų pastangų – TVF ir Euro zonos šalių – traukti iš bankroto Europos Sąjungos senbuvę Graikiją (Fitch kredito reitingo agentūra Graikijos patikimumą investicijoms įvertino BBB- simboliu, priešpask...

Kovo pabaigoje sulaukėme pirmo oficialaus už mokesčius atsakingo Europos komisijos (EK) nario Algirdo Šemetos vizito. Kadangi komisaras „mokestinis“ – tai ir kalba buvo apie mokesčius. Jų turinį netiesiogiai perteikė ministras pirmininkas Andrius Kubilius, jau kitą dieną pranešdamas, kad jokių esminių pokyčių valstybės mokesčių sistemoje nebus. Premjerą neabejotinai palaikė EK nusiteikimas, A.Šemetos atgabentas į Lietuvą.

Tradicinis pavasarinis ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas - Europos vadovų taryba (EVT) – būna skirtas unijos ekonomikos reikalams. Šį kartą tų reikalų buvo du - ES ekonominė strategija naujam dešimtmečiui (keičianti 2000-2010 metams numatytą Lisabonos strategiją) ir neatidėliotini veiksmai euro zonoje, gelbstint prie neišsimokėjimo slenksčio atsidūrusią Graikiją.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis – proga apsidairyti ir ekonomistams. Laikas pabandyti įvertinti nueitą kelią. Ypač norėtųsi pasilyginti su tarpukario Lietuvos ekonomikos raida, kai baigusi nepriklausomybės kovas pirmoji Lietuvos Respublika savo ekonomikos ugdymui turėjo istorijos skirtus dvidešimt metų (1920-1940). Ne pagal televizorių ar automobilių skaičių, žinoma, lygintume, o pagal ūkio pertvarkymo ir pasiekimų mastą.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė socialinio draudimo ir pensijų sistemos reformos koncepcijos projektą ir pakvietė visuomenę reikšti savo nuomonę apie jos ketinimus. Trumpai kalbant, pateiktoje medžiagoje esama padėtis įvertinta gan tiksliai ir visapusiškai, o siūlomos priemonės socialinio draudimo sistemai reanimuoti yra gerai pagrįstos, realios ir realistinės.

Praeitą sykį susitarėme, paveikti Davoso forumo dalyvių entuziazmo, pakalbėti konkrečiau apie galimas rinkos ūkio sistemos reformavimo kryptis. Aptarėme kasmetinį Pasaulio ekonomikos forumą Davose ir jame pademonstruotus plačius, gal net atrepetuotus užmojus iš esmės taisyti rinkos ūkio sistemą. Tie užmojai buvo juolab įspūdingesni, nes šį kartą Davosan susirinko kaip reta mažai valdžios žmonių ir netikėtai daug didžiųjų korporacijų vadovų.

Ką tik pasibaigęs kasmetinis (jau 40-asis) Pasaulio ekonomikos forumo susitikimas Davose paliudijo – kapitalistinės ūkio sistemos reformavimo bandymai neatlyžta. 2008 metais sukilęs pasipiktinimas ir nepasitenkinimas tokiu netikėtu ir stipriu sistemos kluptelėjimu, pasirodo, nebuvo vien to momento reakcija. Davose globalinės ekonomikos didžiūnai netikėtai ėmė kalbėti vos ne K.Markso “Komunistų partijos manifesto” tezėmis.

Tradicinis, cikliškai pulsuojantis lyginimasis su Estija, atrodo, vėl intensyvėja. Žiniasklaida užkais link vasaros, kai Europos komisija ir Europos centrinis bankas įvertins Estijos ekonomiką ir paskelbs, kad Mastrichto kriterijai vykdomi ir 2011 metais sausio 1 dieną Estijos valiuta taps euras. Iki šiol visų trijų Baltijos valstybių „sėkmės istorija“ iš esmės tebėra vienoda, skiriasi tik kiekybiniai parametrai.

Mūsų didžiosios krizės metai baigėsi, bet styroti dugne dar teks iki vasaros. Metų pradžioje turėsim susitaikyt su dar vienu, jau mažesniu niurktelėjimu žemyn – kai vidaus paklausa darsyk sumažės dėl apkarpytų pajamų ir kai kurių prekių ir paslaugų pabrangimo. Be to, daliai mūsų ima trukti kantrybės, ir jei jos stokos apraiškos pasieks tikslą, tai irgi gali kažkiek nutolinti atsigavimą.

Eilinė pamaina Europos Sąjungos (ES) „vartų sargyboje“ šį kartą tapo neeiline. Pirmininkavimą unijai iš Švedijos pusei metų perimanti Ispanija žengia į pakeistą veiklos aplinką, nes ėmė veikti Lisabonos sutartis.

Štai ir baigėsi 2019-ieji. Įžengiame į 2020-uosius, po metų baigsis ir antrasis šio amžiaus dešimtmetis. Kažkuris iš apžvalgininkų net palygino jį su pirmuoju – girdi, labai jau panašūs. Panašūs ar ne, paliksime šį kartą spręsti skaitytojams. Pats faktas, kad 2012-2018 metais turėjom ilgą klestėjimo laikotarpį, dar nieko nepasako, nes juk vėl įlipom į krizę, ir dar neaišku, kaip šį kartą baigsis.

Ką tik laikraščiai paskelbė, kad 80 proc. šalies gyventojų galvoja, jog besibaigiantys metai Lietuvai buvo nesėkmingi. Taigi, absoliuti dauguma mūsiškių sugeba blaiviai ir tiksliai vertinti įvykius (likę 20 procentų - tai ne visai tą dieną susigaudžiusieji, ko iš jų nori klausinėtojai, ir atsakę, kad 2009-ieji buvo „nei sėkmingi, nei nesėkmingi‘ (apie 17 proc.

Taip jau sutapo, kad vienu metu Kopenhagoje svarstomi vartojimo mažinimo klausimai – vardan aplinkos teršimo pristabdymo, o likusiose pasaulio sostinėse plušama ties vartojimo padidinimo problemomis – vardan gelbėjimosi iš ekonomikos krizės. Tokio vartojimo, kokį išugdėme džiaugdamiesi laisvos ūkinės veiklos teikiamomis galimybėmis.

Valstybės finansų sudėliojimas ateinantiems metams artėja prie pabaigos. Patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas. Iš esmės pritarta Socialinio draudimo fondo biudžetui (ypač įveikus svarbiausiąją kliūtį – sprendimą mažinti visas socialines išmokas), bus pritarta, kaip atrodo, ir vyriausybės pateiktam nacionalinio biudžeto projektui. Šie besibaigiantys metai tikrai gali būti vadinami valstybės biudžeto karpymo ir svarstymo, svarstymo ir karpymo metais.

Gruodžio pirmą dieną Portugalijos sostinėje pažiro fejerverkai ir būrelis Europos Sąjungos (ES) aukščiausių pareigūnų rado progą paskelbti apie „naują erą“ ES raidoje, „istorinį įvykį“, „naują puslapį Europos bendradarbiavimo istorijoje“ bei tarti kitokius pakilius žodžius. Įsigaliojo Lisabonos sutartis, pakeitusi liūdnesnio likimo Sutartį dėl konstitucijos Europai.

Reikia pripažinti tiesiai ir sąžiningai – turime ryžtingą, veiklią, „kietą“, darbščią ir pakankamai išmintingą vyriausybę laikotarpiui, koks gali tik prisisapnuoti ir tai tik trilerių persižiūrėjus. Nenuostabu, kad pretendentų į jos vietą, kol krizė nesibaigė, nėra.

Lygiai prieš metus Europos komisija savo rudens prognozėse dar atsižvelgė į nuomonę, kad Lietuvos ekonomikos atsparumas didesnis nei kaimynių ir „minkštas nutūpimas“ jai galimas, bet kartu perspėjo, kad tokių vilčių mažėja. Lietuva, rašė Komisijos analitikai, tikriausiai prisijungs prie Estijos ir Latvijos, kurių ekonomika jau nuo 2008 metų pradžios ėmė aiškiai išleisti garą. Iš tiesų – 2008 metais Latvijos bendrasis vidaus produktas (BVP) jau smuko 4,6 proc., Estijos – 3,6 proc.

Prieš porą dienų paskelbtos Europos komisijos (EK) rudens prognozės teigia, kad Europos Sąjungos (ES) ekonomika antrame pusmetyje nustojo smukti ir ima kilti aukštyn. ES statistikos tarnybos (Eurostato) duomenimis pirmąjį ir antrąjį šių metų ketvirtį visos Unijos bendrasis vidaus produktas (BVP) mažėjo atitinkamai 2,4 ir 0,3 proc., o trečiąjį ketvirtį jau ūgtelėjo 0,3 proc. ir tikimasi, kad ketvirtąjį ketvirtį dar pasistiebs 0,2 procento.

Naujos žinios iš statistikų – šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) trečiąjį šių metų ketvirtį padidėjo, lyginant su antruoju, net 6 procentais. Vyriausybės žmonės netruko viešai pasidžiaugti naujiena, kiek atlyžo ir nepriklausomi (nuo Vyriausybės) ekonomikos ekspertai. Augimas trečiąjį ketvirtį dar nekompensavo smukimo antrąjį ketvirtį (netoli 8 proc.

Dabartinė vyriausybės ekonominė politika yra nukreipta į žūtbūtinį tikslą – išsaugoti viešojo sektoriaus gyvybingumą, susitvarkant su jo finansavimo problemomis. Ekonomikos smukimas šiais metais toks gilus (gamybos apimtis sumažės beveik penktadaliu), kad nėra jokių šansų šalies biudžetui ir socialinio draudimo fondams įvykdyti visus įsipareigojimus. Tenka dalį išlaidų finansuoti skolinantis, o pačias išlaidas smarkiai apkarpyti.

Europos Sąjunga (ES) susilaukė eilinės politinės įtampos savo institucinėse inovacijose. Jau atrodė, kad Lisabonos sutartis, kuri buvo įstrigusi dėl nepritarimo Airijoje ratifikavimui, po antrojo, pritarimu pasibaigusio referendumo šio mėnesio pradžioje, nebeturės kliūčių. Juk ją ratifikavo arba aprobavo visos 27 ES šalys narės ir pasirašė 26 tų šalių prezidentai ar kiti vadovai. Liko Vaclavas Klausas, Čekijos respublikos prezidentas.

Kaip pasaulyje, taip ir Lietuvoje – krizė apčiuopė dugną. Tačiau skirtingai nuo pasaulio (jei „pasaulis“ – ne mes, o JAV, Britanija, Prancūzija, Vokietija, dar kelios stambios krizės sukrėstos šalys), mūsų dugnas gan dumblėtas, metų pabaigon ir kitų metų pradžioje dar galime sulaukti tolesnio nedidelio gamybos (taigi - ir pajamų) smukimo. Tiesa, trapus išlieka ir didžiųjų šalių stabilizavimasis. Kai visa mūsiškė prekių ir paslaugų gamyba šių metų pirmą ketvirtį susitraukė beveik 22 proc.

2008 metais ekonomiškai išsivysčiusiame pasaulyje įsiplieskusi finansų krizė, galop smogusi viso pasaulio ekonomikai (2009 metais pirmą kartą po karo pasaulio ekonomika bus nustojusi augti, toliau tebeauga tik gyventojų skaičius), sukėlė radikalią ekonominės sistemos kritiką. Baigėsi „kazino kapitalizmo“, „laisvos rinkos viešpatavimo“, „laisvo kapitalizmo“ epocha – skelbė ryžtingiausi vertinimai.

Autokratinės Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos vizitas į Lietuvą šiek tiek sujudino Lietuvos išorės ekonominių ir politinių santykių turiniu nesidominčią žiniasklaidą, taip pat ir apsnūdusius šiuo klausimu politikus. Vizitas įvyko Europos Sąjungai (ES) susigaudžius, kad ekonominės ir diplomatinės sankcijos Baltarusijai jokio teigiamo poveikio nedaro ir kad reikia imtis kitokių priemonių.

Beveik vienu metu tapo paskelbti Pasaulio banko metinis pranešimas apie verslo sąlygas („Doing Business 2010“, 10 rodiklių, įvertintos 183 valstybės), Pasaulio ekonomikos forumo Pasaulio konkurencingumo pranešimas ir indeksas (Global Competitiveness Index), kuriuo konkurencingumas įvertinamas kaip „institucijų, programinių nuostatų ir veiksnių rinkinys, lemiantis šalies ūkio produktyvumą“ (12 rodiklių, 133 valstybės), bei žinomos liberalizmo tvirtovės „Heritage Foundation“ taip pat kasmet skelbi...

Pirmoji mūsų krizės vasara atnešė jos stabilizavimosi požymių, bet nesuteikė jokio tikrumo dėl artimiausios ateities. Sulėtėjo bendrojo vidaus produkto (BVP) mažėjimo tempai. Kadangi BVP mažėjimo rodiklius didele dalimi lemia iki pat 2008 m. trečio ketvirčio tęsęsis ekonomikos augimas, tai netrukus tie ekonomikos smukimo skaičiai savaime sumenks, taip patvirtindami, kad uraganas ekonomikoje praėjo, kartu sunaikindamas ir dalį pajamų kūrimo potencialo.

Nepraėjo nė 50 dienų - ir tų pačių Europai intensyviai atostogaujant, - o naujosios Lietuvos valstybės vadovės politinio profilio stebėtojai jau gali daryti pirmuosius apibendrinimus. Išryškėjo dvi aiškios naujovės: šalies užsienio politikos remodifikavimas ir ryžtingas ekonominės (bet ne tik) politikos vitalizavimas.

Atrodo, kad mūsų, žmonių, optimizmas yra genetiškai suformuotas ir neįveikiamas. Tik tuo galima paaiškinti faktą, kad kiekviena karta turi iš naujo savo kailiu pasimokyti, jog laiko tėkmė ir gyvenimo gerėjimas nėra tas pats. Bet nėra ir priešingai, tas optimizmas pagrįstas, jis tik nesaikingas (arba žioplokas). Laiko tėkmė, jei skaičiuosime istoriniais masteliais, tikrai neša pažangą ir gerovę. Dar nebuvo (tikrai?) kartos, kuri gyventų blogiau už savo tėvų kartą, nekalbant jau apie senelius.

Sykį Bendžaminas Franklinas, JAV pasiuntinys Prancūzijoje (XVIII amžiaus antroje pusėje), rado progą tarstelti, kad jei kas pusę dienos praleidžia nieko neveikdamas, tai tas patiria nuostolių, nes laikas – pinigai. Franklinas atstovavo savo šaliai Prancūzijoje tuo metu, kai Amerikos valstijos žutbūtinai ieškojo pagalbos, pirmiausia – pinigų ginklams pirkti, savo kovose už išsilaisvinimą iš priklausomybės Britanijai.

Sulaukėme naujienų apie ekonomikos „augimą“ antrą šių metų ketvirtį. Tas „augimas“ - minus 22,4 procento, palyginus su laikotarpiu prieš metus. Na, taip – kvapą gniaužiantis leidimasis. Juk dar visai neseniai augimo sulėtėjimą nuo 2-3 iki 1-1,5 (plius!) procento vadinome recesija, o gamybos apimties sumažėjimą puse procento – ekonomine krize. Tai - brandžioms ekonomikoms. Ambicingiems „paaugliams“ nacionaliniams ūkiams, tokiems kaip mūsiškis, kartelė buvo dar aukštesnė - jau 2 ar 3 proc.

Lietuvos ūkis neria žemyn it laivas, per audrą pamėtėtas devintosios bangos. Dabar svarbiausia, kad laivas nesubyrėtų, tiek to su tais lūžusiais stiebais ir suplėšytomis burėmis. O  vis tik.

Ekonomikos smukimas toks aiškus ir akivaizdus, kad ir reikalavimai, ir pažadai pakelti gerovę išnyko iš viešojo gyvenimo. Jei smunka žemyn nacionalinės pajamos (t.y., bendrasis vidaus produktas, atėmus tai, ką išsiveža iš šalies užsienio investuotojai), tai smunka ir asmeninės bei šeimų pajamos. Jei 2008 m. turėjom 111 mlrd. litų vertės BVP, o šįmet turėsim bent 15 proc. mažiau, t.y. tik 94 mlrd. litų, tai dingt nėra kur. Kalbant iš esmės ir be užuolankų, Lietuvos žmonės tai puikiai supranta.

Kaip ir turi būti, metų viduryje pirmininkavimą Europos Sąjungoje iš Čekijos perėmė Švedija. Kaip kažkada JAV valstybės sekretorius H.Kissingeris, ieškojęs kam prireikus reikia skambinti Europos Sąjungoje, taip ir dabar visi suinteresuotieji turi braukti čekų ministrų telefonus ir įrašyti švedų. Aukščiausios valdžios keitimasis kas pusmetį toli gražu nereiškia, kad dukart per metus ES institucijose tvyro chaosas, permainos ir kontrpermainos.

Ekonomikai susitraukiant net 15 proc., galima būtų pageidauti, kad ir viskas joje trauktųsi taip pat septintadaliu. Tada visas šalies ūkis išliktų nepaklibintas, tik mažėlesnis, o kas dar svarbiau – visiems vienodai nusileistų vartojimas ir visa materialinė gerovė.

Naujienos šiaip sau – ekonomika šįmet smuks ne 10, bet 18 proc. Teks dar mažint atlyginimus ir net, galbūt, pensijas bei didint mokesčius. Gali būti, kad net sukčius valdžia griežčiau prigriebs (nors tai mažiau tikėtina). Tai tarsi skrydis parašiutu, laukiant kada gi po kojomis atsiras tvirta žemė. Skirtumas tik tas, kad tam parašiutininkui, t.y. mūsų ekonomikai su mumis visais, skamba gausūs draugiški, nelabai draugiški ir visai nedraugiški patarimai ir pamokymai.

Pasaulio ekonomikos spurda krizės glėbyje. Tiek Tarptautinis valiutos fondas (TVF), tiek atskiri analitikai teigia, kad ypač prasta padėtis Europoje. Čia, naujausiomis TVF prognozėmis, ekonomika šiais metais smuks praktiškai visose ES valstybėse, vidutiniškai daugiau nei 4 proc. Ypač prastai vertinama Europos bankų padėtis.

Tarptautinė su korupcija kovojanti organizacija Transparency International ką tik paskelbė 2009 metų pasaulio korupcijos barometrą. Tai ataskaita apie 69 pasaulio šalyse nuo praeitų metų spalio iki šių metų vasario atliktą korupcijos mastų tyrimą (Lietuvoje apklausa vykdyta gruodžio mėnesį). Joje tarp pasirinktų 14 Europos Sąjungos (ES) valstybių teikiami ir Lietuvos duomenys.

Krizė, kaip ir bet kuri liga, visada užgožia visus kitus gyvenimo reikalus ir  klausimus, užgrobia sąmonėje „nepelnytai“ daug vietos. Galvoti apie ją reikia, bet tas galvojimas nesyk yra absoliučiai bergždžias, nes sukasi apie vieną ir tą patį - mūsuose krizė; kas ją mums sukėlė; kaip juos nubausti; kas mus iš jos ištrauks? Kitą dieną vėl iš pradžių – oi oi, baisi krizė, reik lupt kaltininkus ir t.t. Net pasyviame mąstyme apie krizę būtina ieškoti tikslesnių jos priežasčių ir naujų, vei...

Liepos 12 d., nuaidėjus Lietuvos tūkstantmečio dainų šventei, Lietuvos Respublikos prezidento rūmuose po inauguracijos įsikurs naujasis valstybės vadovas – prezidentė Dalia Grybauskaitė. (Ir tada Lietuva savo valstybės vadovės asmenyje kovos menų galia prilygs Rusijai jos vyriausybės vadovo asmenyje – abu turi juodą diržą karate rungtyje). Ekonomistė D.Grybauskaitė nė nemano slėpti, kad jos įdėmiausio stebėjimo ir aktyvumo sritis bus pirmiausia nacionalinė ekonomika.

Prieš savaitę turėjom nemalonumą skaityti ir komentuoti Europos Komisijos (EK) naujausias (ir blogiausias) prognozes šių ir kitų metų Europos Sąjungos (ES) šalių ekonomikai, antradienį tą patį – ir taip pat - padarė Tarptautinis valiutos fondas (TVF). TVF skaičių nėra ko net komentuoti – iš esmės kartojasi EK nubrėžta perspektyva. Ir TVF gegužės 12 d., ir EK savaitę anksčiau „mato“ visos ES ekonomiką šįmet smuksiant 4 procentais.

Europos Komisija (EK) paskelbė naujausias Europos Sąjungos (ES) šalių narių ekonomikos raidos prognozes šiems ir ateinantiems metams. Dar visai neseniai, sausio mėnesį skelbti duomenys apie ekonomikos smukimą  2009 metais dabar daugiau nei padvigubinti - ES ūkis smuks, taisosi EK, ne 1,8 proc., o 4,0 procentais. Prognozių niūrumas padidintas visoms šalims. Vokietijos ekonomika smuks ne 2,3 proc., o 5,4 proc., Prancūzijos – ne 1,8, bet 3 proc., Britanijos – ne 2,8, bet 3,8 proc.

Turime pirmuosius statistikos duomenis apie mūsų ūkio krizę – bendrasis vidaus produktas (BVP) pirmą ketvirtį, palyginus su pernykščiu pirmu ketvirčiu, sumažėjo 12,6 proc. Pernykštis pirmas ketvirtis dar tebebuvo mūsų neregėtai spartaus augimo laikotarpis – BVP tada padidėjo 7 proc., palyginus su 2007 m. ketvirtuoju ketvirčiu, kada ūkis, palyginus su trečiuoju ketvirčiu, paaugo 8,8 proc., o trečiąjį ketvirtį, palyginus su antruoju, jau buvo paaugęs 10,5 proc.

Prisiminkime Adamą Smithą, ekonomikos teorijos klasiką, padėjusį pamatus mokymui apie rinkos ūkio optimalumą, ir jo tyrinėtus veikėjus - darbščius ir veiklius amatininkus, pirklius ir žemdirbius.

Gili ekonomikos krizė kažkiek mobilizavo pasaulį vairuojančius politikus. Turtingiausių pasaulio valstybių vadovai šio mėnesio pradžioje Londone vykusiame G20 grupės susitikime ne tik pareiškė deramas tokiam momentui nuomones ir ryžtą „dėti pastangas“, jie šį kartą iš tiesų ėmėsi kolektyvinių (koordinuotų) veiksmų. Juk problema globali.